Mariaus Katiliškio pašnekesiai

Šiauliai

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt

24745

Marių Katiliškį neabejotinai galime vadinti vienu garsiausių praėjusio amžiaus Lietuvos prozininkų. Rašytojas didžiąją gyvenimo dalį gyveno JAV, Čikagoje, tačiau jo kūryba puikiai žinoma tautiečiams. Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė Dalia Jakaitė, pasakodama apie autoriaus kūrybą, pabrėžia, kad rašytojas skaitytoją moko neskubėti – stabtelėti, išgirsti, pajusti. Kuo dar ypatinga M. Katiliškio kalba?

„Jai apibūdinti galėčiau surasti ne vieną žodį, posakį. Į galvą ateina tokie pasakymai kaip – atminties kalba, pojūčių kalba, neskubaus pasakojimo, ypatingų pokalbių, įsitraukiant skaitytoją įvairiems pojūčiams ir pokalbių, kurie turi labai organišką vietą visame pasakojime“, – poetiškai apie Mariaus Katiliškio kūrybą pradeda pasakoti Šiaulių universiteto docentė Dalia Jakaitė.

Pasakodama apie rašytojo kūrybą, pašnekovė išskiria bene garsiausią M. Katilikškio romaną „Užuovėja“, kuriame skaitytojas gali aptikti atmintį, skirtingų kartų tarpusavio sugyvenimą, žmogaus ir gamtos ryšį, archajišką, galima sakyti mitologinį žmogų ir jo gyvenimą šiandien.

„Užuovėja“ susideda iš dvylikos atskirų epizodų, sujungtų vadinamojo novelių romano principu. Knygoje ir laikas, ir vieta, ir personažai sudaro nedalomą visumą. Veiksmas romane suskaldytas į dvylika savarankiškų židinių. Atskirų epizodų tarpusavio jungtis yra natūrali, ne dirbtinė.

Jau pirmasis romano „Užuovėja“ sakinys netiesiogiai išduoda labai svarbų klausimą – kas yra atmintis ir kokia kalba perteikti staiga užplūdusią atmintį? Nuo to romane prasideda visa atminties kelionė.

Kokia kalba perteikti atsivėrusią atmintį? Jeigu išgirstume šitą klausimą, atsakymas irgi galėtų būti išgirstas pojūčių kalba: „Ne tik kvapas, skonis, ypatingas vaizdas, kurį pasakotojas kviečia išvysti, garsai, kuriuos taip pat kviečia išgirsti ir žmogaus kūną liečiantis lietus, apie kurį mąsto ir tą įspūdį perteikia rašytojas. Neskubėdamas, galima sakyti, apmąsto tai, kas jam įvyksta, kuo ypatinga yra minties kalba ir tos neskubančios refleksijos, galima sakyti meditacijos, kaip tam tikra kalbėjimo forma moko neskubėti ne tik to meto skaitytoją, bet ir šiandieninį“, – mintimis dalijasi Šiaulių universiteto docentė.

Kas dar gražaus įvyksta M. Katiliškio kūryboje?

Autoriaus romane „Užuovėja“ esantys dialogai – taip pat ypatingi. Rodosi, kad dialogo dalyviai vienas kitą supranta iš pusės lūpų: „Vienas kitą supranta iš atsiminimų detalių ar užuominos vienos kitos. Pašnekesiui reikia tylos, nutylėjimų, tam tikro susimąstymo“, – sako D. Jakaitė.

Romano „Užuovėja“ prologo pabaiga baigiasi sakiniu: „Tai susitiksime Patalkiuose pas Vitkų, pasišnekėsime.“ Pašnekovė pabrėžia, kad visos tolesnės romano novelės yra tam tikri pašnekesiai, kurie kilę iš atmintyje iškilusių istorijų, atitinkantys tam tikrą gamtos ritmą.

Kaip vieną tokių novelių, savo pašnekesiais ir minėtomis refleksijomis būdingą, D. Jakaitė išskiria novelę „Kaitra“. Ši prasideda neskubiu laiko bei erdvės aprašymu ir išsiplėtoja į tolesnius pokalbius.

„Šio novelių romano pašnekesiai – dinamiški, neskubantys, gaivinantys atmintį. Gyvybingi savo pojūčiais, metaforomis, meditacijomis“, – pasakojimą apie M. Katiliškio kūrybą baigia Šiaulių universiteto docentė. D. Jakaitė ragina įsiklausyti ne tik į šį, bet ir į kitus autoriaus romanus.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt