„Mane verbavo. Aš nesutikau. Norėjau būti mokytojas“

Šiauliai

Metodai. A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš tų partizanų, kuriuos medžiojo dešimtmečiais. Tam pasitelkti įvairiausi metodai, pavyzdžiui, partizanų vadui buvo siunčiama užminuota spausdinimo mašinėlė, užminuotas dokumentų paketas. (Archyvai.lt nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

72060

Vasario 16-ąją bus prabėgę 70 metų nuo tada, kai Radviliškio rajone esančiame Minaičių kaime aštuoni partizanų vadai pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Adolfas Ramanauskas-Vanagas – vienas iš mūsų tautos herojų, uždėjęs parašą ant šio svarbaus dokumento. Juo buvo prisiimta atsakomybė vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui. Istorikas Arvydas Anušauskas atliko tyrimą, norėdamas išgryninti gandais apipintą A. Ramanausko likimą. Tyrimas tapo knyga, kurią A. Anušauskas pristatė Šiauliuose.

Ryšininkę sušaudė per klaidą

„A. Ramanauskas-Vanagas buvo išskirtinis partizanų vadas, – sako istorikas ir vardija argumentus. – Jis per metus po kelis kartus aplankydavo kiekvieną partizanų dalinį. Įsivaizduokite, ką reiškia pėsčiomis arba jojant arkliu apkeliauti visą Dzūkiją ir susitikti su puse tūkstančio kovotojų. Ypač kai gresia pavojų.“

Partizanai turėjo savo įstatymus. A. Ramanauskas-Vanagas išsiskyrė dar ir tuo, kad reikalavo žūtbūt jų laikytis. Pavyzdžiui, kai 1947 m. rudenį tapo Dainavos apygardos vadu, pirmasis jo nurodymas buvo vengti aukų. Civiliai, tapę kolaborantais, galėjo būti baudžiami tik griežtai nustatyta tvarka: įvykus partizanų teismui, pateikus kaltinimus ir gavus aukštesniojo vado patvirtinimą. „Nė vienas iš eilinių kovotojų negalėjo nuspręsti, kas turi gyventi, o kas mirti. Galbūt tai susiję su atveju, kai buvo sušaudyta A. Ramanausko ryšininkė. Ji turėjo priedangą – buvo komjaunuolė. Kai kitas dalinys rado jos komjaunimo bilietą, ryšininkę sušaudė... O ji tiesiog atlikinėjo A. Ramanausko paskirtas užduotis. Jis norėjo, kad tokios istorijos nepasikartotų“, – pasakoja A. Anušauskas.

Paskutiniuoju partizanų vadu vadinamas A. Ramanauskas taip pat įvedė reikalavimą negerti degtinės ir kitų alkoholinių gėrimų. „O esu girdėjęs šiuolaikinius vyrus sakant, kad jeigu tektų taip gyventi – bunkeryje, nuolatinėje įtampoje – išgyventų tik su stikliuku“, – pastebi istorikas.

mokytojas.jpg

Siuntė užminuotą spausdinimo mašinėlę

A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš tų partizanų, kuriuos medžiojo dešimtmečiais. Tam pasitelkti įvairiausi metodai. Pavyzdžiui, okupantai žinojo, kad svarbi A. Ramanausko koordinuojamos pasipriešinimo kovos dalis buvo rašyti ir kurti pasipriešinimo spaudą. Taigi partizanų vadui buvo siunčiama užminuota spausdinimo mašinėlė, užminuotas dokumentų paketas.

Saugumas vienam iš savo agentų netgi skyrė tam tikrą pinigų sumą, kad šis Kaune pastatytų namą-gaudyklę partizanams. „Agentas, kurio slapyvardis buvo „Žinomas“, tą namą pastatė ir ketverius metus laukė, kol jame pasirodys A. Ramanauskas. Dzūkijoje tuo metu buvo platinama žinia, kad Kaune gyvena žmogus, kurio namuose saugu prisiglausti“, – sako A. Anušauskas.

Prieš atvykdamas į Kauną, partizanų vadas aplankė agento giminaičius – norėjo įsitikinti, kad viešnagė bus saugi. Istorikas spėja, kad šie nieko nežinojo ir laidavo už artimąjį.

A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė prie spąstais tapusio namo buvo suimti 1956 m. spalio 12 d. „Juos sulaikant, saugumiečiams buvo pasakyta pulti tyliai: be jokių riksmų, šauksmų. Kad partizanas nespėtų išsitraukti ginklų“, – priduria A. Anušauskas.

Iki suėmimo A. Ramanauskas su žmona beveik trejus metus gyveno nelegaliai ir slapstėsi. „Dviračiais ir pakeleivingomis mašinomis jie keliavo po visą Lietuvą. Kaip? Tai buvo konspiracija. A. Ramanauskas iš blondino tapo brunetu, žmona – atvirkščiai, iš brunetės blondine. Svarbus momentas tas, kad jie turėjo tikrus pasus – dokumentuose tebuvo perklijuota nuotrauka. Eilinis milicininkas negalėjo atskirti klastotės“, – aiškina istorikas.

nuotrauka.jpg

Kankinamas tylėjo

Suimtą A. Ramanauską-Vanagą į Vilniuje įsikūrusią KGB būstinę savo automobiliu vežė aukščiausi šios organizacijos pareigūnai Lietuvoje: KGB pirmininko pareigas tuo metu ėjęs Jakovas Sinicinas ir jo pavaduotojas Leonardas Martavičius. Dažnai linksniuojamas Nachmanas Dušanskis ir kiti suėmime dalyvavę agentai buvo jų pavaldiniai.

„Kai prieš 25 metus varčiau A. Ramanausko bylą, neatkreipiau dėmesio į vieną užrašą, kuris vėliau tapo raktažodžiu. Vieno lapo nugarėlėje buvo ranka parašytas tekstas, kad sulaikytasis A. Ramanauskas perduotas į KGB vidaus kalėjimą 1956 m. spalio 12 d. 13 val. Visuose kituose dokumentuose rašoma, kad A. Ramanauskas atvežtas tą pačią dieną, bet nebe 13, o 15 val. Kodėl? Iki 1954 m. sovietiniame saugume buvo leista taikyti kankinimus neprisipažinusiems liaudies priešams, jeigu viršininkas liepė. Po to kankinimus kaip ir uždraudė, bet seni stalinistai ir jų įgūdžiai niekur nedingo. Šiuo atveju jie sukeitė laikus, nes bandė paslėpti A. Ramanausko brutalaus tardymo pėdsakus. Bet taip jau atsitinka, kad vieni neigia, o kiti rašo. Tą patį vakarą Maskvą pasiekė suėmime dalyvavusio pavaldinio žinia, kuri skamba taip: A. Ramanauskas tyli, nesako, kur gyveno prieš tai“, – pasakoja A. Anušauskas.

Anot istoriko, tardomas tylėjo ne tik A. Ramanauskas, bet ir jo žmona Birutė. „Aš manau, kad KGB darbuotojai ne iš karto suprato, kodėl jiedu tyli. O kai suprato, buvo per vėlu. A. Ramanauskas ir jo žmona saugojo savo gyvenamąją vietą, nes netoliese gyveno jų dukra Auksutė su senele. Dukrą saugumiečiai galų gale aptiko, bet kai atvyko daryti kratų, nieko neberado – senelė buvo sunaikinusi visus A. Ramanausko paliktus dokumentus. Jo tylėjimas ir patirtas skausmas nenuėjo veltui“, – sako A. Anušauskas.

slapyvardis.jpg

Klaikius faktus atskleidė ekspertizė

Kai prokuroras iš Maskvos pasidomėjo, kaipgi laikosi A. Ramanauskas, jam buvo pranešta, kad partizanų vadas mėgino nusižudyti. Vinimi. Kituose dokumentuose minimas aštuonių centimetrų kabliukas nuo lango, kurį per 15 minučių A. Ramanauskas neva ištiesino, pagalando ir save sužalojo.

„A. Ramanausko budeliai ir vėl mėtė pėdas. 1992 m. teismo medicinos eksperto buvo paprašyta padaryti ekspertizę. Jis pasigamino analogišką kabliuką ir, pasinaudojęs biomanekenu, bandė atkartoti A. Ramanauskui padarytus sužalojimus. Juos detaliai aprašė kalėjimo gydytojai. Aišku, nieko nepavyko. Užtat pavyko nustatyti, koks įrankis buvo panaudotas kankinant. Žirklės. Akį badė kitais aštriais daiktais“, – klaikius faktus atskleidžia A. Anušauskas.

Į gydytojų rankas patekusiam A. Ramanauskui KGB skyrė aštuonių pareigūnų apsaugą. Matyt, bijojo, kad, atgavęs sąmonę, ims kalbėti. Medikai, sukarpytam ir sumuštam ligoniui tris kartus perpylę kraują, konstatavo: A. Ramanauskas-Vanagas save sužalojo pats.

A. Anušauskas sako, kad tokia diagnozė, be abejo, buvusi klastotė. Kaip ir A. Ramanausko parašai ant protokolų. „Prieš išvežant A. Ramanauską atgal į KGB kalėjimą, medikai jam nustatė asteninį sindromą. Tai reiškia, kad žmogus yra netekęs daug kraujo, kurį laiką negali valdyti rankų, kojų, alpsta, krenta be sąmonės. Tokios būsenos A. Ramanauską parvežė į kalėjimą, o į tardymus atnešdavo ant neštuvų. Kyla klausimas: kaip jis galėjo taip gražiai pasirašinėti savo protokolus? Paprašiau eksperto ištirti parašus. Ekspertas nustatė, kad protokolus pasirašinėjo tas pats žmogus, kuris rusų kalba užrašinėjo parodymus“, – dėsto A. Anušauskas.

Slaptaviečių neišdavė

A. Ramanausko-Vanago žmona Birutė kalėjime buvo žeminama, spardoma, netgi žiauriai sumušta. Oficiali dokumentuose nurodoma priežastis – jauna moteris užpuolė keturis kalėjimo prižiūrėtojus.

„Ji liko visą savaitgalį gulėti kraujo klane. Bet išgyveno. Radau psichiatrinę ekspertizę, kurioje teigiama, kad A. Ramanausko žmona visur mato kraują, girdi nužudytųjų balsus. Pasirodo, kartą ji atsitiktinai pamatė į tardymą ant neštuvų gabenamą savo vyrą, klausė, ką jam padarė. KGB iškart iškvietė psichiatrą – šis „nustatė“, kad moteris mato ir girdi tai, ko nėra“, – sako A. Anušauskas.

A. Ramanausko-Vanago žmona buvo nuteista aštuoneriems metams lagerio, tačiau į laisvę išėjo po dvejų. Prieš rezistentę nebuvo surinkta jokių įrodymų, todėl nuteisė už tai, kad nepranešė saugumo organams, kur slapstosi.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo nuteistas mirties bausme. Nuosprendis priimtas 1957 m. rugsėjo 24–25 d. vykusiame LTSR Aukščiausiame Teisme, įvykdytas lapkričio 29-ąją. Prieš mirtį A. Ramanauskui buvo leista pasimatyti su dukra Auksute.

A. Anušauskas spėja, kad tokia privilegija partizanų vadui suteikta dėl gebėjimo manipuliuoti savo budeliais, atskleidžiant jiems neva labai svarbią informaciją. „Svarbiausių savo slaptaviečių, dėl kurių buvo susitaręs su žmona, jis neišdavė. Pavyzdžiui, Alovės miestelyje avilyje taip ir liko gulėti jo prisiminimų rankraštis, kuris vėliau atsidūrė dukros rankose. Jo pagrindu išleisti A. Ramanausko-Vanago memuarai“, – sako A. Anušauskas.

Paskutiniojo partizanų vado palaikai buvo rasti 2018 m. birželį Vilniuje esančiose Našlaičių kapinėse. A. Vanagas iškilmingai perlaidotas Antakalnio kapinėse.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt