Mamos parodytu keliu

Vilnius

Eugenijos Šimkūnaitės memorialiniame bute muziejuje su E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo atstovėmis biologe Živile Lazdauskaite ir farmacininke Vlada Aleksandravičiene

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

118532

Mūsų laikraštyje bendrada­rbiaujanti žurnalistė Daiva Čer­vokienė yra Semeliškėse gimusios ir užaugusios pedagogės, socialinių mokslų daktarės, Valdorfo pedagogikos Lietuvoje­ pradininkės Da­nutės Ali­šaus­kaitės-Žilienės duk­ra. D. Červo­kienė yra ir poros knygų apie liaudies mediciną autorė, kny­goje „Kaip gydo medžiai“ pateikusi ir žymiosios farmacininkės, habilituotos mokslų daktarės, liaudies medicinos žinovės, žiniuone vadintos Eugenijos Šimkūnaitės, ku­rios gimimo 100-ąsias metines šie­met minime, pasakas apie medžius, daug jos receptų ir įžvalgų.

Foto galerija:

Tad prasidedant šiems Eugenijos Šimkūnaitės ir Mokyklų bendruomenių metams su D. Červokiene kalbėjomės apie jos mamą ir Valdorfo pedagogiką, šviesaus atminimo E. Šimkūnaitę, liaudies mediciną ir universalaus sveikatos recepto paieškas.

Pati esate žinomos giminės – Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų, pedagogų – tąsa. Apie tai jau ne kartą rašėme. Jūsų mama – pedagogė, knygų ir straipsnių autorė, redaktorė, Valdorfo pedagogikos Lietuvoje pradininkė ir humanistinės pedagogikos skleidėja. Ar Jūs pati vaikystėje pajutote tą Valdorfo pedagogiką? Kaip?
Aš tiesiogiai Valdorfo peda­gogikos nepatyriau, mama ja susi­domėjo jau būdama brandaus amžiaus, pradėjusi šeštą dešimtį ir dirbdama Mokytojų tobulinimosi institute. Aš patyriau tik labai daug humanizmo ir meilės augdama, būdama namuose. Vieni iš dažnai mamos kartotų žodžių buvo tokie: „Jei kils kokių sunkumų, pasakyk man. Mes abi tai išspręsime.“
Valdorfo pedagogikos elementų pa­tyrė abu mano sūnūs, kurių lavinimui mama skyrė daug dėmesio – dienraščio žurnalistei be jos pagalbos auginti vaikus būtų buvę kebliau. Mama labai norėjo, kad anūkai lankytų Valdorfo mokyklą, bet taip nepavyko. Ir labai norėjo, kad humanistinė Valdorfo pedagogika plistų Lietuvoje, kad bent įvairūs humanistinės pedagogikos daigai stiprėtų tradicinėje mokykloje, todėl tiek daug ir noriai rašė. Ji sakė, kad tik gerokai pasigilinusi į pedagogikos mokslą suprato, kas yra gera pamoka, ir tuo taip pat norėjo kuo plačiau dalintis.

Ar galėtumėte sakyti, kad Jūsų noras daug kuo domėtis, išbandyti pačiai ir sužinojus perduoti kitiems – Jūsų mamos parodytas kelias?
Manau, kad didžiąja dalimi taip. Mokykliniais metais manyje grū­mėsi matematikės ir humanitarės pradai – labai gerai sekėsi šie abu dalykai. Ir turbūt mamos literatės pavyzdys bei jaunųjų žurnalistų mokykla prie „Kauno dienos“ (tada „Kauno tiesa“) lėmė, kad pasirinkau ne tiksliuosius mokslus. Augindama vaikus sekiau ir rašiau pasakas, mama pasiūlė išleisti mano pasakų knygelę „Boružės skrydis“ – tai buvo jos dovana mano 40-ečio proga. Ji padėjo išleisti ir mano knygelę „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai, kaip įveikti ligas“ (2009), išleido semeliškiečio Adolfo Valatkevičiaus aforizmų rinkinį „Aforizmai“ (2002) bei keliasdešimt Valdorfo pedagogiką analizuojančių knygų – ir savo pačios, ir kitų autorių.
Mama buvo labai palaikyti ir paskatinti mokantis žmogus. Metai po metų vis labiau suprantu, kiek daug ji lėmė mano gyvenime. Ir apskritai su metais vis labiau jaučiu, kiek esu savo tėvų, senelių ir prosenelių tęsinys. Ir kiek visi mes esame savo artimųjų, giminės tęsinys. Labai verta įsižiūrėti į savo tėvus, senelius ir platesnę giminę – daug suprasime apie savo ateitį, priežasties-pasekmės ryšį.

O dabar pakalbėkime apie žymiąją farmacininkę, ha­bi­lituotą mokslų daktarę, liaudies medicinos žinovę Eugeniją Šimkūnaitę. Teko su ja bendrauti?
Teko klausytis jos paskaitų. Stu­dijuodama Vilniaus universitete žurnalistiką dalyvavau ir VU Kraštotyros klube, jame paskaitas skaitė daug žymių etnografų, kalbininkų, gamtininkų. Kelis kartus pa­skaitas skaitė ir žymioji Eugenija Šimkūnaitė. Girdėjau, kaip ji aiškino liaudies medicinos paslaptis, kad receptų nevalia suprasti pažodžiui, reikia perprasti jų kodą, raktą. Buvau liudininkė, kaip įdomiai ji dėstė savo mintis, kiek daug žmonių sutraukdavo jos paskaitos. Teko dalyvauti ir pirmojoje Rasos šventėje Kernavėje, kur iš žolynų merginoms būrė pati Lietuvos žiniuone vadinta E. Šimkūnaitė.

Seimas 2020-uosius paskel­bė Eugenijos Šimkū­naitės me­tais. Teks dalyvauti E. Šim­kūnaitės metams skirtuose renginiuose?
Aktyvi jų dalyvė nebūsiu, tačiau turėsiu keletą susitikimų, kuriuose kalbėsiu ir apie Eugenijos Šimkūnaitės bibliografiją, jos straipsnius laikraščiuose, žurnaluose, knygas ir jos atminimo įamžinimą.

Eugenija Šimkūnaitė daug rašė apie liaudies mediciną?
Paliko apie 800 straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose, kurių nemažai buvo sudėti į knygas – Eugenijos Šimkūnaitės fondo svetainėje pateikta išsami jos bibliografija. Ji rašė labai universaliomis temomis – ne tik apie liaudies medicinos esmę, žolininkus, žadėtojus ir užkalbėtojus, žolynų paslaptis, jų atėjimo į Lietuvą istorijas ir vietinius atitikmenis žinomiems prieskoniniams augalams, įvairių augalų išteklius, jų naudojimą, ruošimą, auginimą, savo gimtąjį kraštą, bet ir apie operos teatro sezonus, savo mėgstamus operos solistus. Nors daugiausia rašė apie liaudies mediciną ir vaistinius augalus.

Eugenija Šimkūnaitė – toli gražu ne tik liaudies medicinos žinovė, ji stipri farmacininkė, daug patirties įgijusi dar vaikystėje tėvo vaistinėje ir vaisinių augalų sode, gamtos mokslų daktarė. 1951 m. ji apgynė mokslinį darbą apie valerijonus – apskaičiavo natūralius valerijonų išteklius Lietuvoje, pagrindė auginimo būtinumą ir parengė tam rekomendacijas, nustatė standartines produkcijos paruošimo sąlygas. Ir toliau kaupė statistinę informaciją apie vaistinius augalus, tyrinėjo juos gamtoje, o 1971 m. apgynė habilitacinį darbą apie Lietuvos vaistažolių išteklius. Tad rašiniai apie įvairius vaistinius augalus, jų žaliavos ruošimą, išteklių gausinimą – jos mokslinio darbo žinios.

Šviesios atminties liau­dies medicinos žinovė Eugenija Šimkūnaitė teigė, kad metus pradeda spygliuočiai – sausio mėnesio medžiu ji vadino pušį. Kokios jos dovanos mūsų sveikatai ir gerai savijautai?
Spygliuočiai žiemą žaliuoja, tarsi išryškėja, labiau į akis krenta. O dažniausi Lietuvos spygliuočiai yra pušys. Kažkada, kai maisto mūsų protėviams pritrūkdavo, padėdavo ir pušys. Maistui tiko ūgliai, brazdas, dar nesukietėję spygliai, turintys daug vitamino C. Kažkada sakyta, kad pavasarį reikia nors kelis pušų ūglius suvalgyti, jog būtum sveikas.
Bioenergetikai teigia, kad pušis labai naudinga žmogui: stiprina plaučius, gyvybines galias, gydo energijos stoką ir apatiją, grąžina į sielą šviesą ir džiaugsmą. Ne veltui sanatorijos statomos dažniausiai pušynuose.
Žiemą pagrindinė pušų dovana – spygliai, iš kurių lengva pasigaminti vitamininį gėrimą. Užplikai smulkintų pušies spyglių termose (galima įdėti kelis gabalėlius cukraus, griežinėlį citrinos), palieki kelias valandas pritraukti ir geri vitaminingą gėrimą.

Antpilai, ištraukos, kompresai, vonios – tai puiku sveikatintis. O jei rimta liga, mirtina? Ką tada gali augalai?
Fitoterapija, taip moksliškai vadinimas gydymasis vaistiniais augalais, pagal medicinos klasifikaciją priskiriama alternatyviajai medicinai, nors iš augalinės žaliavos gaminama apie 35–40 proc. vaistinių preparatų. Jei liga rimta, žinoma, gydymosi vien vaistažolėmis nepakanka. Tada dažnai tenka operuotis, gerti krūvą stiprių cheminių vaistų, bet vaistiniai augalai puikiai gali padėti taip gydantis – stip­rinti organizmo gyvybines jėgas, didinti atsparumą ir panašiai.

Deja, daug jaunų žmonių iš medžių težino eglę ir pušį, na, dar beržą, klevą, ąžuolą, liepą. Ko netenkame nepažindami medžių?
O nepažindami medžių netenkame vieno svarbaus džiaugsmo šaltinio, patikimų bičiulių būrio. Kai pažįsti daugiau medžių – įdomiau juos stebėti, aplinka tampa tarsi įvairesnė, gražesnė, daugiau ką joje pastebi. Juk vienaip jaučiamės nuvykę ten, kur turi daug gerų pažįstamų, ­kitaip – svetimoje aplinkoje.

Kuo šiandienos žmogui svarbu gamta, medis ir miškas?
Žmogui gamta yra vidinės ra­mybės, įsiklausymo į save, taigi ir psichologinės gerovės, sveikatos atgavimo vieta. O miškas – medžių bendrija. Japonai apskaičiavo buvimo miške sveikatinimo galią. Toje šalyje jau daugiau kaip 30 metų populiari, o Europoje populiarėja miško terapija („maudynės miške“), prasidėjusi maždaug 1980 m. japonams bandant spręsti žmonių persidirbimo, nuovargio sindromą. Pra­dėta ieškoti būdų grąžinti žmones į gamtą. Japonai nustatė, kad porą dienų pabuvus miške žmogaus imuninių ląstelių aktyvumas ir kiekis padidėja bei išlieka apie 20 proc. didesnis nei įprastai mėnesį laiko, o streso hormonų labai sumažėja.

Gal sukurtas ir miško terapijos receptas?
Taip, sukurtas. Būti gamtoje patariama be mobiliojo telefono, neskubant ir aplinką stebint visomis savo juslėmis. Patariama įsiklausyti į miško garsus, stengtis pajusti kuo daugiau jo kvapų, paieškoti patinkančio medžio ir prisiliesti, pastovėti prisiglaudus prie jo, pakramtyti lapą ar spyglį… Daug tautiečių dar natūraliai traukia pasėdėti ar pastovėti po medžiu, paklausyti jo šlamėjimo, pasidžiaugti lapų žaluma, žiedais, jame čiulbančiu paukšteliu… Pasirodo, kad tai ir labai nau­dinga sveikatai.
Beje, jei miškas ar sodas yra toli, augalų galime paieškoti ir aplinkui. Jau vokiečių mokslininkai tyrimais nustatė, kad žmonės, kurie kasdien vaikšto medžiais apsodintais ar palei upę nusidriekusiais keliais, jaučiasi kur kas laimingesni negu tie, kurie eina keliais be augmenijos arba tuneliais. Net pacientai ligoninėse jautėsi laimingesni, jei pro langus matė medžius ir kitą augmeniją, o biuruose pro langą medžius matantys žmonės lengviau įveikia stresą, ramiau reaguoja į problemas…

Daug rašai sveikatos temomis, tarsi ieškai universalaus sveikatos recepto. Atradai tokį?
Nors ligų šimtai ar net tūks­tančiai, jų profilaktika kone vienoda. Sveikatos receptas, manau, taip pat gana universalus – vidinė darna, judėjimas, saikinga mityba. Ir saikas visame kame, pozityvumas, optimizmas, darbas, kurį mėgsti ir kuris nekelia daug streso. Svarbiausia – saikas ir pozityvumas, pagalvojimas apie savo žingsnių pasekmes. Juk mūsų savijautą ir sveikatą lemia ne tik nugyventų metų skaičius, bet ir gyvenimo, mąstymo būdas, kažkada priimti vienokie ar kitokie sprendimai.
Ačiū už pokalbį. Tikimės dar ne kartą pakalbėti apie Jūsų ir Jūsų aprašytų žmonių gyvenimo kelius, nuvedusius į gražias aukštumas. Tegul gražios žmonių gyvenimo istorijos ras kelius į mūsų skaitytojus.

Kalbėjosi
Julija Kirkilienė

Nuotr. iš Daivos Červokienės asmeninio fotoalbumo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt