M. Navickienė tikisi, kad lietuviai parodys solidarumą su ukrainiečiais: nepriklausomai nuo jų skaičiaus, turime priimti žmones, bėgančius nuo karo

Vilnius

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Reporteris ElenaŠaltinis: Etaplius.lt

206353

Dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje nenumaldomai augant karo pabėgėlių skaičiui, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė neabejoja, kad Lietuva ir jos gyventojai pademonstruos solidarumą su sudėtingoje situacijoje atsidūrusiais ukrainiečiais.

„Manau, kad tie skaičiai, 5, 8, 15 ar 30 tūkstančių, neturėtų būti pagrindinis vertinimo kriterijus, kiek mes apsibrėšime tų žmonių. Man atrodo, kad, jeigu žmonės bėga nuo karo, mes juos turime priimti ir jiems padėti. Ar mažiau tų paslaugų gausi, ar daugiau paslaugų gausi, tuo metu, kai jau būsi atvykęs, svarbiausia, kad turi saugią aplinką, stogą virš galvos“, – interviu naujienų agentūrai ELTA teigė M. Navickienė.

Politikė atsižvelgė į tai, kiek įtempta geopolitinė situacija padarė įtakos kainų augimui energetikos srityje bei kiek dar padarys, apimant visą įmanomą produkciją. Pasak jos, sudėtingai situacijai jau buvo pasiruošta anksčiau ir nauji sprendimai, galintys palengvinti žmonių naštą infliacijos akivaizdoje, yra diskutuotini.

„Mes, kaip valstybė, turime orientuotis į savo energijos išteklių kaupimą, ir tą labai aktyviai daro Energetikos ministerija, siūlydama didžiulę papildomą paramą saulės elektrinėms. Taip pat turime galvoti apie didesnį namų renovavimą, ir mes taip pat turime siūlymą žmonėms, kurie gauna kompensacijas, padengti palūkanas ir kreditą už namų renovaciją“, – tikino M. Navickienė.

Interviu Eltai ministrė taip pat pateikė savo vertinimą dėl „Achemos“ darbuotojų streiko. Ji pabrėžė kolektyvinių sutarčių svarbą, kurios, jos nuomone, galėtų padėti spręsti iškilusias problemas tarp darbuotojų ir darbdavių. M. Navickienė teigė, kad valdžiai nereikėtų kištis į privačių įmonių veiklą, ir akcentavo matanti geresnių alternatyvų tokių nesutarimų sprendimui.

– Karas privertė daug ukrainiečių bėgti iš šalies. Matėte turbūt tas eiles ir iš Kijevo važiuojant pasienio su Lenkija link. Vidaus reikalų viceministras Vitalijus Dmitrijevas teigė, kad Lietuva gali priimti apie 8 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė ketvirtadienį kalbėjo apie 10 tūkst. Kaip jūs galvojate, ar tas skaičius yra galutinis, ar galėtume priimti žymiai daugiau pabėgėlių ir ar yra tam sąlygų apskritai?

– Aš manau, kad mūsų valstybė ir mūsų žmonės parodys solidarumą su broliais ukrainiečiais, ypač tokioje sudėtingoje situacijoje. Labai didžiuojuosi, kad mūsų valstybėje per krizes, sudėtingas situacijas visada atsiranda daug labai gerų žmonių, kurie nori padėti, ir čia akcentuočiau ne tik mūsų institucinį pasiruošimą, kiek mes jau esame suplanavę drauge su Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir nevyriausybinėmis organizacijomis, bet ir iniciatyva „Stiprūs kartu“, kurie telkia Lietuvos gyventojus, norinčius ir galinčius priimti nuo karo Ukrainoje bėgančius žmones. Mes matome pirmus tikrai didelius skaičius ir didelį įsitraukimą. Svarbiausia žinia turbūt yra ta, kad mes jų laukiame, mes juos priimsime, rasime būdų, kaip jiems padėti.

Savo ruožtu, žinoma, vertiname galimybes, kiek savivaldybėse yra apgyvendinimo vietų, kurias mes iš karto galėtume suteikti, kiek atsiras apgyvendinimo vietų privačiose iniciatyvose ir kaip galėtume geriausiai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, užtikrinant tą pirminę pasitikimo ir informavimo situaciją. Planuojame, kad nevyriausybinės organizacijos irgi turės mobiliąsias komandas, kurių pagalba galėsime suteikti psichologinę paramą, informavimo ir vertimo paslaugas bei iš karto pasiūlyti tiems žmonėms per Užimtumo tarnybą ieškoti galimybės dirbti, tas irgi buvo numatyta planuojant apgyvendinimo vietas savivaldybėse. Taip pat iš darbdavių pusės yra didelis noras padėti, integruoti tuos žmones kaip įmanoma greičiau. Vertinčiau visas tas aplinkybes, kad lietuviai laukia ir nori padėti nuo karo bėgantiems Ukrainos žmonėms, o būdus, kaip tą padaryti, tikrai tikiu, kad mes surasime, esame pasiruošę, intensyviai dirbame ir su VRM, ir visais kitais kolegomis tam, kad galėtume kaip įmanoma labiau supaprastinti šį procesą.

– Gal jau yra konkretesnių žinių apie tai, kiek maždaug jau yra paruošta apgyvendinimo vietų ir kiek planuojama jų nuo karo bėgantiems Ukrainos žmonėms?

– Dabar yra tas skaičius apie 10 tūkst., kai yra kalbama apie galimybes savivaldybėse. Atskirai, kaip ir minėjau, yra privačios iniciatyvos, telkiamos tam, kad būtų galima tuos žmones apgyvendinti, ir ruošiamasi įvairiems scenarijams. Žiūrėsime, kaip žmonės judės, stebime tą situaciją, skaičiai kol kas yra fiksuojami tik Lenkijos pasienyje su Ukraina, pas mus dar žmonių nėra, bet yra jau ir palapinės tose vietose, per kurias žmonės galės pasiekti Lietuvą. Tam, kad būtų kuo geriau informuojama, Migracijos departamentas yra išplatinęs visą reikalingą informaciją ukrainiečių kalba, jau pasiekus Lietuvą. Dabar yra svarbiausi pasitikimo, pirminių paslaugų suteikimo momentai, o tada jau integraciniai dalykai, susiję su galimybe rasti darbą, ilgalaikiu apgyvendinimu, ir tuomet, jau turint kažkokį statusą, socialinio paketo klausimas.

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau artimiausiu metu turėtų pristatyti visą paketą, skirtą ukrainiečiams, kurie atvyks į Lietuvą bėgdami nuo karo. Kada jis bus galutinai pristatytas?

– Šiuo metu su Finansų ir Vidaus reikalų ministerijomis yra derinami dalykai, apimantys piniginę socialinę paramą, pagalbą vaikams, kai asmenims yra suteikiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje dėl humanitarinių priežasčių, bei finansinės galimybės, pagal tai, kaip žmonės planuoja toliau gyventi, integruotis į mūsų darbo rinką.

– Kalbant apie integraciją, ar yra numatytos kažkokios integracinės priemonės? Jau ir dabar nemažai ukrainiečių dirba tam tikruose sektoriuose Lietuvoje, gal yra galimybių juos įdarbinti ir kituose sektoriuose?

– Visų pirma, man atrodo, yra svarbu suteikti galimybę mokytis lietuvių kalbos. Taip pat švietimas vaikams ir, be abejo, galimybė dirbti. Kiek pastaruoju metu teko kalbėti ir su Užimtumo tarnybos vadove, ir su darbdavių atstovais, tai tikrai žinoma, kad darbo jėgos Lietuvoje trūksta, ir, kai tik praeis adaptacinis laikotarpis po didelio šoko, kai tenka bėgti iš savo šalies dėl karo, atvykusiems žmonėms bus siūlomas darbas aplink tas vietas, kur jie pasirinks gyventi. Plėtosime tas integracines priemones, taip pat pagalbą įsikuriant ir kitus dalykus, ką mes paprastai suteikiame žmonėms, kurie turi statusą gyventi Lietuvoje.

– Ar yra kažkoks maksimalus limitas, kiek valstybė galėtų priimti tokių karo pabėgėlių?

– Kol kas apie limitus manau, kad nereikėtų kalbėti, reikėtų galvoti apie skaičius, kokie yra dabar, būti pasiruošus. Dabar mes kalbėjome apie 10 tūkst. žmonių, tačiau reikės žiūrėti, kokia yra reali situacija Ukrainoje, ir turbūt sienų tiems žmonėms niekas neuždarys.

– Įtempta geopolitinė situacija liečia ne tik ukrainiečius, bet ir pačius lietuvius, labiausiai tai susiję su energetinių išteklių kainomis. Energetinių išteklių kainos kilo labai sparčiai dar prieš Rusijos intervenciją dėl Rusijos šantažo dujomis Europai ir kitų priežasčių. Lietuva jau kuris laikas tvarkosi su aukštomis šildymo kainomis, yra kompensacijos šildymui. Ar yra nuogąstavimo dabar, kad išaugusių kainų kontekste kompensacijų gali prireikti dar žymiai didesniam žmonių skaičiui, ir ar valstybės biudžeto išlaidos dėl šios priežasties netaps nepakeliamai didelės?

– Kol kas dėl valstybės biudžeto išlaidų, kas liečia kompensacijas, nenorėčiau dramatizuoti. Tikrai darėme skaičiavimus ir ruošėmės tam dalykui, bet kartu norėčiau pasakyti, kad kainų kilimas energetikos ir šildymo srityse turi tam tikras galimybes. Mes, kaip valstybė, turime orientuotis į savo energijos išteklių kaupimą, ir tą labai aktyviai daro Energetikos ministerija, siūlydama didžiulę papildomą paramą saulės elektrinėms. Taip pat turime galvoti apie didesnį namų renovavimą, ir mes turime siūlymą žmonėms, kurie gauna kompensacijas, padengti palūkanas ir kreditą už namų renovaciją. Vis dėlto reikia galvoti, kaip efektyvinti savo išlaidas ir būti mažiau priklausomiems nuo kainų svyravimų. Ne tik SADM, bet ir Energetikos ministerija yra pasiūliusi ir kitus sprendimus, tarp jų pirmąjį energetikos kainų mažinimo paketą, kai terminas buvo išdėstytas per penkerius metus, PVM nulinio tarifo lengvatą.

Kalbant apie kompensacijas, labai svarbu konstatuoti tai, kad žmonių pajamos taip pat sparčiai augo: ir minimali mėnesinė alga, ir pensijos, atsirado vienišo asmens išmoka, NPD įtaka pajamoms. Kompensavimo mechanizmas įsijungia kaip papildomas saugiklis apsaugoti padidėjusias žmonių pajamas, kad jos nebūtų visos išleidžiamos šildymui ir padidėjusioms kainoms amortizuoti.

– Ekonomistai sako, kad, Rusijai pradėjus karinę intervenciją į Ukrainą, visame pasaulyje dar labiau išsipūs kainų burbulai, jau kalbant ne tik apie naftą, dujas, žaliavų kainas, bet apskritai visų produktų kainų didėjimą. Kai kurie ekonomistai prognozuoja, kad infliacija kovo mėnesį Lietuvoje gali pasiekti net 15 proc. Gal žmonėms reikėtų dar kažkokių kompensacijų, lengvatų ir ar kompensacijos šildymui, Energetikos bei Finansų ministerijų pasiūlymai yra jau pakankami?

– Man atrodo, kad yra labai svarbus priemonių savalaikiškumas. Kompensacija už šildymą atsirado todėl, kad praėjusių metų pabaigoje matėme, jog galimai laukiamas kainų šuolis. Tikrai nereikėtų užkirsti kelio diskusijoms, ko gali prireikti ateityje. Tačiau turime suprasti, kad visos papildomos priemonės kainuoja tų pačių mokesčių mokėtojų pinigus. Tai yra našta, kurią anksčiau ar vėliau vis tiek reikės sumokėti. Jei Vyriausybė matys, kad yra poreikis papildomų priemonių, tikrai ieškosime tų sprendimų ir juos gyventojams pasiūlysime, bet tą darysime savalaikiškai ir atsakingai.

– Kalbant apie tai, ar infliacija su pajamų augimu žengia koja kojon, „Achemos“ darbuotojai teigia, kad infliacijos augimas yra spartesnis negu algų kilimas įmonėje, ir tai buvo viena iš streiko priežasčių, bene pirmojo privačiame sektoriuje Lietuvos Nepriklausomybės istorijoje. Kaip jūs vertinate streiką apskritai ir ar įmonėje atlyginimai keliami pakankamai, atsižvelgiant į infliaciją?

– Labai nenorėčiau vertinti konkrečios privačios įmonės situacijos, bet visada palaikau darbuotojus, teisėtais būdais reikalaujančius ar besiderančius su savo darbdaviu dėl palankesnių darbo sąlygų ir tinkamo atlyginimo. Todėl manau, kad, jeigu tie klausimai darbuotojams kilo, jie yra relevantiški. Vadinasi, atsakymų darbdaviui reikia ieškoti, reikia derėtis su darbuotojais, kaip ir darbuotojams ieškoti bendrų sąlyčio taškų su darbdaviu, nes derybos visada stiprina pačią organizaciją. Tai irgi yra galimybė susitarti. Labai tikiuosi, kad „Achemos“ atveju pavyks tokį susitarimą surasti. Pati labai palaikau kolektyvinių sutarčių pasirašymą.

– „Achemos“ vadovas įvardijo, kad kolektyvinė sutartis yra popierėlis ir jam žymiai paprasčiau derėtis su kiekvienu darbuotoju atskirai. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

– Kaip jau sakiau, nenorėčiau komentuoti privačios bendrovės vadovo pasisakymo, galiu pasakyti, kaip man pačiai atrodo. Tikiu kolektyviniais susitarimais ir matau jų svarbą, ir matau, kad tas socialinis dialogas ir jo stiprinimas yra teisingas kelias.

– Kolektyvinės sutarties nepasirašymas yra problema ne tik „Achemoje“, lygiai tokia pati situacija ir „Vilniaus viešajame transporte“. Yra kalbų jau ir apie kitas įmones, ar tai pagrindžia jūsų žodžius dėl kolektyvinės sutarties svarbos?

– Man atrodo, yra tikrai svarbus tarpusavio susitarimas, pagarbus bendravimas ir socialinio dialogo kultūra. Pati rinka diktuoja, kad tartis su darbuotojais darbdaviai vis tiek turi. Žmonės turi būti motyvuoti dirbti bei turėti tinkamas ne tik darbines, bet ir psichoemocines sąlygas. Tartis dėl sąlygų yra svarbu ne tik dėl kėdžių, stalų, liftų, saugumo ar dėl pajamų, bet ir dėl to, kaip žmogus jaučiasi savo darbo vietoje, kiek jis gali derinti savo darbą ir šeimos įsipareigojimus. Visi šie dalykai šiandien yra svarbūs ir dėl tų dalykų darbdaviai ir darbuotojai turi tartis bei ieškoti galimybių, kaip pasiekti didžiausią susitarimo efektyvumą.

– Logiškai skamba, kad darbdaviai ir darbuotojai turi tartis, bet pastaruoju metu atrodo, kad dažnoje įmonėje tarp jų santykių yra kažkas ne taip. Streikų ir noro streikuoti vis daugėja. „Bolt“ vairuotojų dalis neseniai parai atsijungė nuo sistemos, kovo 1 d. planuoja masiškesnę protesto akciją. „Lietuvos geležinkeliuose“ buvo pasigirdę kalbų, kad dėl 300 darbuotojų atleidimo gali kažkas kilti, nors profesinė sąjunga kol kas tai paneigė. Kodėl būtent dabar tai vyksta taip masiškai, ar tai inspiravo pirmasis „Achemos“ streikas?

– Sudėtinga būtų pasakyti ar išvesti tiesioginę sąsają su „Achema“. Manau, kad kiekviena sritis turi savo problematiką. Kalbant apie „Bolt“, būčiau linkusi kalbėti apskritai apie tų vadinamųjų platformų darbuotojus, ir čia jau yra diskusija tikrai ne tik Lietuvoje. Europos Komisijoje taip pat yra labai intensyviai diskutuojama apie tai, kokia turėtų būti platformų darbuotojų socialinė apsauga, kaip turėtų atrodyti reglamentavimas.

– Streikas yra teisėtas būdas, bet ar tai jau yra kraštutinė priemonė, kurios gali imtis darbuotojas, ar tai dar yra toks diskusijų lygmuo, kur nereiktų pernelyg pervertinti streikų blogąja ta žodžio prasme?

– Derybine prasme streikas yra viena iš priemonių, kurios yra naudojamos paskiausiai, po visų kitų, mediacijos, pirminių derybinių procesų. Streikas reiškia, kad dalis žmonių neina į darbą, stoja dalis procesų, o tai nei darbdaviams, nei darbuotojams turbūt nėra naudinga. Daug žingsnių turėtų ir galėtų būti padaroma iki streiko.

– Kalbant dar apie pačius streikus, teko kalbėti su „Achemos“ profesine sąjunga, VVT profesine sąjunga, anot jų, yra labai sunku teisiškai išsireikalauti streiko. „Achemos“ darbuotojai užtruko apie porą metų ar net daugiau, kad apskritai galėtų skelbti streiką, VVT darbuotojai irgi dabar teisminiuose procesuose užstrigę, nors lyg ir jie artėja prie pabaigos. Kaip jums atrodo, gal kažkaip turėtų būti palengvinti tie procesai, kad būtų galima streikuoti darbuotojams?

– Labai pasitikėčiau trišalės tarybos diskusija šiuo klausimu, nes, jeigu yra kažkokie pokyčiai ar Darbo kodekso, ar reglamentavimo, jie visada turėtų būti pirmiausia diskutuojami trišalėje taryboje. Jeigu trišalė taryba nutartų, kad yra reikalingi pokyčiai toje vietoje, tai tikrai juos svarstytume.

– Trečiadienį „Lietuvos verslo forumo“ spaudos konferencijoje teigėte, kad „sudėtingos situacijos išmoko žmones labiau pasitikėti vieni kitais“. Taip pat sakėte, kad „pasitikėjimas įvairiausiais vektoriais demonstruojamas Skandinavijoje, kurioje beveik nereikia valdžios įsikišimo į verslą, darbdavių ir darbuotojų santykius“, bei akcentavote pasitikėjimo svarbą darbe. Kiek valstybė turėtų kištis į darbdavių ir darbuotojų santykius?

– Kai buvo COVID-19 krizė ir tik tapau ministre, buvo sudėtinga situacija, kai nebuvo nei kaukių, nei dezinfekcinių skysčių, nei kažkokių apsaugos priemonių, labai daug darbuotojų sirgo globos įstaigose. Premjerė subūrė žmones iš labai skirtingų interesų laukų ir tiesiog šeštadieniais porą valandų visi tarėmės, kas ką dabar gali eiti ir padaryti. Tokiu būdu buvo galima pamatyti, kad nėra Lietuvos darbdavių, Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, Lietuvos institucijų, yra viena Lietuva, yra problema, ir mes ją turime spręsti. Skandinavijos pavyzdys rodo, kad taip, yra apklausų rezultatai, kai išeini į gatvę ir tau žmogus pasako, kad pasitiki tuo kitu nepažįstamu žmogumi, didžioji dauguma tą pasako. Lietuvoje mes vis dar neturime tokio didelio pasitikėjimo kredito kitam žmogui, institucijoms ar kitiems dalykams. Man atrodo, kad turime kurti didesnį pasitikėjimą vienų kitais.

Labai džiaugčiausi, jei valstybės įsikišimo į darbdavių ir darbuotojų santykius reikėtų kuo mažiau. Deja, Lietuvoje, kaip galime suprasti, darbdaviai yra labai skirtingi. Yra darbdavių, kurie nori dalintis, kurti kitokią atmosferą savo darbuotojams. Tokių darbdavių yra daug, ir aš jais visais labai didžiuojuosi. Darbuotojai ten džiaugiasi geromis sąlygomis bei galimybe prisidėti prie bendrų tikslų. Tačiau yra ir tokių darbdavių, kur atlyginimai keliami pakankamai vangiai, nėra užtikrinamos tinkamos darbo sąlygos. Todėl būtina užtikrinti galimybes žmonėms pasinaudoti savo teisėmis.

ELTA

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt