Luka Lesauskaitė: „Jaučiu atsakomybę skleisti žinią apie savanorystę“ (II dalis)

Lietuva

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.LT

255220

Visuomenininkė, aktyvistė, istorikė Luka Lesauskaitė daugiau nei 14 metų vienose ar kitose pozicijose buvo greta savanorystės. Pastarieji metai Luką atvedė į Lietuvos Raudonąjį Kryžių, kur veikli moteris užėmė komunikacijos vadovės pareigas. Per tuos metus organizacijai teko atlaikyti ne tik nelegalių migrantų krizę Lietuvoje, bet ir prasidėjusį karą, kuomet reikėjo greitos, skrupulingai suorganizuotos pagalbos. Būtent savanoriška jėga ir gausus būrys norinčių padėti leido viską organizuoti itin efektyviai. Su Luka kalbamės apie metus su migrantų krize ir karu, komunikaciją savanoriškoje organizacijoje, savanorystės svarbą ir kaip jaunam žmogui atrasti save savanorystėje.

Luka Lesauskaitė

Taip pat skaitykite: Luka Lesauskaitė: „Jaučiu atsakomybę skleisti žinią apie savanorystę“ (I dalis)

- Tuo kriziniu metu savanorių reikėjo ieškoti ar jie solidarizavosi, siūlė pagalbą ir jungėsi patys?

- Čia vėlgi labai įdomu. Labai gerai pamenu, kad „užkūrėme“ lėšų rinkimo kampaniją, nes jau supratome, kad kelios dienos ir pasipils ukrainiečiai, jiems reikės finansų. Tuo pat metu supratome, kad reikės ir labai daug savanorių. Tuo metu mes turėjome apie 3000 savanorių visoje Lietuvoje. Tas skaičius tikrai nebuvo didelis. Jis buvo gan stipriai užaugęs per pandemiją, kuomet reikėjo pagalbos vakcinacijos centruose.

Tai ką mes padarėme? Pasiruošėme pranešimą spaudai, kad štai ieškom savanorių. Tai per 5 dienas atsiliepė 12 tūkstančių žmonių. Tai buvo tiesiog nesuvokiamas skaičius. Lūžo sistemos, buvome ir skambučių centras, ir kas tik nori.

Nesakyčiau, kad mane nustebino toks žmonių pilietiškumas ir noras prisidėti, bet tai labai džiugino, kėlė gerą nuostabą. Žmonės atėjo savanoriauti dėl kelių priežasčių. Vienas dalykas, kad tiesiog negalėjo stebėti per televiziją kas vyksta ir ėjo patys kažką daryti. Toks net sakyčiau savęs įsižeminimas. Štai paaukojau, remiu Ukrainą, bet tarsi reikia kažką daryti, ateisiu, duokite man darbo. Toks požiūris labai jautėsi. Aišku, dabar taip nėra, tai buvo pirmi keli mėnesiai.

- O kokia situacija dabar? Ar dar daug pagalbos reikia? Ar aukoja rūbus, pinigus? Netrūksta savanorių? Daug kas pastebi, kad žmonės ir pavargo, ir atsipalaidavo, nebenori tiek kalbėti, skaityti, žinoti apie karą. O kai apie tai nekalbama, rodos ir savanorystė turėtų blėsti.

- Per kokius 2-3 mėnesius mes labai smarkiai išsibarstėm, net galima skambiai būtų sakyti „išsitaškėm“. Žmonės tuo laikotarpiu emocijų nevaldė, ant emocijų susikūrė labai daug iniciatyvų, ant tų pačių emocijų pamato ėjo ir savanoriauti, vienu kartu daug aukojo ir po to nebegalėjo prisidėti. Todėl taip ir atsitiko, kad žmonės natūraliai perdegė, pervargo.

Pirmas toks iššūkis buvo vasarą, kuomet „ištiko“ atostogos ir tų savanorių, visų tų 17 tūkstančių nebėra ir kartais net ir pamainos nebesusirenka. Ruduo, mokslo metai atnešė žmonėms vėl kitų problemų. Žmonės pavargo, o ta tema nuėjo į kokį penktą planą, tiek nebeaukojo. Tie, kurie savanoriavo nuolat, tie ir liko. Tokių aktyvių, kurie padeda ne tik ukrainiečiams, bet ir visiems kitiems per visą Lietuvą turime virš 5000. Liko tie, kurie atėjo ne dėl emocijų, o tvirtai apsisprendę, jiems patiko, suprato, kad tai yra jų sritis. O visi kiti kaip spontaniškai atėjo, taip ir išėjo.

Kita vertus, mes jau pamatėme, kad jeigu reikės, kad jei nauja didelė banga Ukrainos gyventojų vyktų pas mus, ar įvyktų kažkokia kita nelaimė, lietuviai tikrai krizės metu susimobilizuoja ir mes galime net įsivesti naują sąvoką – spontaniniai savanoriai, kurie bus tada, kai jų tikrai labai staiga prireiks.

- Ir tai turbūt nėra blogai?

- Žinoma nėra blogai. Jei mes nuolat turėtume 17 tūkstančių aktyvių narių, organizacijai būtų iššūkis juos visus įveiklinti. Mes tai galėtume padaryti, bet, turbūt, palaipsniui. Mes plečiamės, kuriame naujas programas ir savanorių reikia vis daugiau, bet tai vyksta labai organiškai. Smagu, kad kai pašaukiame, jie atsiliepia.

Aišku, norėtųsi, kad ta mūsų savanorystė nebūtų, netaptų tik krizine. Kasdienėje veikloje nėra taip lengva prisišaukti, o žmonių, kuriems reikia pagalbos, yra tikrai labai daug. Ar tai būtų nepasiturinčios šeimos, ar vieniši seneliai, negalią turintys žmonės, į nelaimes patekę žmonės… Norėtųsi, kad tos empatijos ir humaniškumo į savo kasdienybę įsileistume daugiau. Nebūtinai tai turi būti kasdien ar kartą per savaitę, gali būti ir rečiau. Tačiau būtų smagu, jei pasektume vakarų pavyzdžiu, kur savanorystė ir aukojimas yra savaime suprantami dalykai.

Luka Lesauskaitė kviečia sekti organizacijos Raudonasis Kryžius puslapį socialiniuose tinkluose ir sužinoti, kokios pagalbos trūksta realiuoju metu. Taip galėsite prisidėti prie organizacijos gerų darbų ir kuriamų stebuklų.

Luka Lesauskaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt