Liudas Mikalauskas – nuo „biezdariaus“ iki boso

Šiauliai

„Kokią reikia laimę turėti, kad taip gyventum, kaip aš gyvenu!“ – džiaugiasi L. Mikalauskas. (Laimono Simaičio nuotr.)

Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT

277982

Rugsėjo 7-ąją į Šiaulius sugrįžo „Kiemai“ – netradicinių kultūros renginių ciklas daugiabučių kiemuose. Ketvirtadienio vakarą šiauliečiai gausiai rinkosi į Gegužių g. 77 kiemą pasiklausyti ne tik, kaip visiems jau įprasta, dainuojančio, bet ir su aktoriumi Ramūnu Šimukausku besikalbančio operos solisto Liudo Mikalausko.

Garsiau už kitus

Pokalbis-koncertas „Ko žmonės klausosi?“ prasidėjo nuo pasakojimo apie Liudo vaikystę. Atlikėjo muzikinis kelias prasidėjo pas Tauragės berniukų choro vadovą Romualdą Eičą. „Jis atėjo į pirmą klasę ir atsinešė akordeoną, – prisimena solistas. – Grojo, pasikvietė po vieną berniuką: gerai dainuoji – į dešinę, niekam tikęs – į kairę. Atėjo mano eilė – į kairę mane iškart!“

Tačiau pabaigoje, visus vaikus išklausęs, mokytojas visgi nusileido ir leido Liudui pereiti į dešinę: nors ir pro šalį, bet dainavo garsiau už kitus, taigi pedagogas greičiausiai tikėjosi išmokyti. „Jis mane per ilgąją pertrauką čiupt už pakarpos, į aktų salę ir „la la la la la la la la“, – uždainavo svečias.

Ketvirtoje klasėje pradėjo lankyti muzikos mokyklą – ten jis pasirinko groti akordeonu, nes, norint groti fortepijonu, reikia pradėti dar pirmoje klasėje. „Ten gulsčiai klaviatūra, čia stačiai. Susitvarkysiu, – kalba L. Mikalauskas. – Pradėjau groti ir šiandien instrumentas, kurio labiausiai nekenčiu, yra akordeonas.“ Solistas juokiasi, kad šiuo metu moka pagroti tik dvi dainas – „Oi, laukiam, laukiam“ ir „Suk, suk ratelį“: šie visiems puikiai pažįstami kūriniai turi tą pačią melodiją.

Biezdarių biezdarius

Paauglystės metais bendraamžiai ėmė iš dainuojančio berniuko juoktis: jis dainuodavo diskantu, t. y. pačiu aukščiausiu berniukų balsu, o šie, jį susitikę, pamėgdžiodavo: „A-a-a-a-a!“ Taigi Liudas metė chorą porai metų – kol prie jo priėjo mokytojas ir paaiškino, kad vaikai šaiposi, nes pavydi. „Ai, iš pavydo? Tai viskas aišku!“ – tada pagalvojo berniukas ir sugrįžo į chorą.

Nors Liudas pasakoja vieną dieną ėjęs į chorą, kitą – į muzikos mokyklą, mokslai jam taip pat sekėsi. Tiesa, ne visi dalykai. „Aš buvau labai netalentingas istorijai, – prisimena dainininkas. – 11 klasėje sugalvojau, kadangi stosiu į Vilniaus universitetą, pasiimti istoriją A lygiu. O istorija buvo silpniausia mano grandis. Buvusi istorijos mokytoja nubėgo pas būsimąjį: „Mikalauskas pasiėmė istoriją A lygiu! Atkalbėk – biezdarių biezdarius jis!“

Tačiau Liudas buvo užsispyręs: jei kas nors pasakydavo, kad jis ko nors negali, tai būtinai įrodydavo, kad yra atvirkščiai. Taigi jis ėmė uoliai mokytis istorijos: skaitydavo vadovėlius ir konspektuodavo, tada tuos konspektus konspektuodavo ir t. t. Ir istorijos egzaminą išlaikė 98 proc.

„Istorija – svarbiausias dalykas, kurį išsinešiau iš vidurinės mokyklos, – tikina solistas. – Palaikyti pokalbį kartais reikia su įvairiausiais žmonėmis – būna prezidentas, būna ir ne prezidentas. Bet kokią temą vystydamas, palieti tam tikrus istorijos aspektus.“

Laimė taip gyventi

Nors ir gali pasirodyti keista, žymus solistas stojo į universitetą, o ne į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). „Mano tėvukas pasisodino mane prieš pat stojant, sako: „Vaikeli, muzika... A durns tu? Taigi muzika – ubago lazda.“ Taip vyras įstojo į kultūros vadybą. „Kultūros – nes man patiko, vadybą – nes tėvukui“, – juokiasi L. Mikalauskas.

Po kurio laiko apsigyvenęs pas draugą, besimokantį LMTA, kartą vakare prie mėtų arbatos puodelio jam tarė: „Kaip tau gerai – tu dainuoji! O man reiks į vadybą grįžti...“ Šis pažadėjo Liudą supažindinti su savo profesore – gal pavyks kažkaip pasikeisti discipliną.

Nuėjęs pas tą profesorę, padainavo, bet buvo rugsėjo 6 d., egzaminai jau pasibaigę. „Yra parengiamieji egzaminai, bet kainuoja 5 000 litų“, – sakė profesorė. Liudas tokių pinigų neturėjo, tačiau pedagogė tuoj pat gavo jam finansavimą – paskambino notarei, kuri buvo girdėjusi solistą dainuojant, ir ši pažadėjo finansuoti jo studijas. „Kokią reikia laimę turėti, kad taip gyventum, kaip aš gyvenu!“ – džiaugiasi L. Mikalauskas.

„Koks aš karalius – pažiūrėkite į mane!“

Operos solistas muzikos mokosi iki šiol – ir pokalbio su R. Šimukausku dieną jis dvi valandas mokėsi „Aidos“. Tačiau jam mokytis nesunku, nes, pasak dainininko, jis yra disleksikas. „Ar žinote, kas tai yra? – klausia L. Mikalauskas. – Kai negali skaityti viešai: prakaitas bėga, raidės maišosi, žodžiai keičiasi. Mokykloje, kai reikdavo skaityti, žinodavau, kad sėdžiu antrame suole, taigi skaitysiu ketvirtas. Išmokdavau ketvirtą pastraipą mintinai.“ Dabar, kai reikia išmokti tekstą, jam tereikia jį perskaityti, pasidėti po pagalve ir tada perskaityti dar kartą.

Pasak solisto, nustoti mokytis dainuoti negalima: ten dirba raumenynas, o raumenis reikia treniruoti – ir sportininkai, jei nesitreniruoja, medalių nelaimės. „Du kartus per savaitę nuotoliu jungiuosi su profesore Sigute Stonyte, savo vokalo pedagoge, ir valandą laiko dirbame. Raumuo kinta, kiekviena diena atneša kažkokių naujienų vokalui“, – sako Liudas.

Solistas jau daug metų dirba įvairiuose Lietuvos muzikiniuose teatruose, tačiau prisipažįsta, kad jam mieliausias – Kauno. „Jam jaučiu didžiausią nostalgiją. Tai buvo mano pirmasis teatras, buvau 22-ejų. Dainavau savo pirmąją teatro premjerą – tai buvo Giedriaus Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“, – prisimena Liudas.

Kauno valstybinis muzikinis teatras išsiskyrė tuo, kad ten buvo nemažai komiškų operečių. „Komišką vaidmenį man daug paprasčiau padaryti nei herojų. Koks yra bosas herojus? Turi būti inkvizitorius, karalius, visi pensinio amžiaus personažai. Koks aš karalius – pasižiūrėkite į mane!“ – svečias prajuokina publiką.

„Istorija – svarbiausias dalykas, kurį išsinešiau iš vidurinės mokyklos, – tikina L. Mikalauskas. – Palaikyti pokalbį kartais reikia su įvairiausiais žmonėmis – būna prezidentas, būna ir ne prezidentas.“ (Laimono Simaičio nuotr.)

Atsirasti laiku ir vietoje

Paklaustas apie šiuolaikinę muziką, pašnekovas nuleidžia galvą: „Aš blogas pašnekovas šia tema – aš nekenčiu muzikos.“ Jis prisipažįsta muzikos automobilyje besiklausantis tik tada, kai ją reikia išmokti mintinai.

„Vieną kartą važiuoju iš Vilniaus į Kauną. Būna, kai dainuoji, nepastebi, kaip spaudi akseleratorių. Žiūriu, išbėga policininkas ir stabdo: „Mikalauskai, tai kur čia dabar lekiam?“ „Policininke, – sakau, – operą mokiausi. Kai aš dainuoju, tai man ta koja kažkaip...“ „Tai jūs nesimokykit operos, saugiai važiuokit, padoriai“, – sako. Kita diena, važiuoju – stabdo. Pribėga prie manęs: „Mikalauskai, tai jūs greitį viršijat, tai be šviesų važiuojat – ar vėl operą mokėtės?“ – prisimena „Kiemų“ svečias.

Kadangi šiuolaikinės muzikos klausosi mažai, Liudas prisipažįsta, jog nesupranta, kaip reikia pataikyti į jaunimo mėgstamą muziką. „Mano vaikai klausosi „Imagine Dragons“ – visas dainas moka. Aš pats būčiau norėjęs į jų kocertą. Iš pradžių sakiau, kad jų neklausytų, bet paskui ir pačiam pradėjo patikti“, – šypsosi atlikėjas.

Penkiametis Liudo sūnus Jonas, pasak tėčio, ne tik grupės dainas moka mintinai, bet ir pataiko į toną. Paklaustas, ar muzikai nuo mažens gabiam sūnui leis mokytis muzikos, Liudas nesuabejoja: „Žinoma, kad ne! Muzika yra sudėtingas dalykas: gali būti talentingas, darbštus, bet turi turėti laimę – atsirasti laiku ir vietoje.“

Iš bulviakasio

Būna, kad jaunuolis mokosi muzikos akademijoje, dainuoja, bet, pasak Liudo, kai pradedi su juo kalbėti – jis neturi ką pasakyti. „Jis yra dainininkas. Ypač merginos – visos jos gražios ir dainininkės. Atsikelia su vakariniu makiažu, šukuosena, jos turi va taip vaikščioti, – grakščią eiseną demonstruoja solistas. – Bet jos neturi ką pasakyti. Galvoju: kaip sunku tau bus padaryti karjerą.“

Liudo manymu, dainininkas turi sugebėti daug: ir šiek tiek košės galvoje turėti, palaikyti pokalbį, būti ypač darbštus, turėti talentą ir būti „toks gražuolis“. „Mano profesorė Sabina Martinaitytė visada sakydavo: jei gali nedainuoti – nedainuok. Tai yra tiesa. Tegu muziką studijuoja tie, kurie negali nedainuoti, negroti, nes tai bus siaubingas kelias: dirbti, mokytis, sėdėti prie instrumento, verkti, pykti, daužyti instrumentą...“ – vardija solistas.

Atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku – itin svarbu. L. Mikalauskas sako netyčia pakliuvęs į televiziją, kur pasakė, kad savaitgalį pas babą bulves kasė. „Po šitos frazės mane pamilo visa Lietuva, – šypsosi. – Koks artistas paprastas – jis pas babą bulves kasė...“

Jei Šiauliuose būtų kur atvažiuoti...

Kultūros situacija miestuose ir provincijose skiriasi, tačiau pats svečias, Lietuvoje organizuojantis keturis festivalius, o prisidedantis prie dar daugiau, tikina, kad regione situacija puiki. „Ar jums trūksta renginių Šiauliuose? – klausia publikos. – Jūs atsiverskite spaudą, internetą – kiekvieną dieną surastumėte, kur nueiti, tik reikia norėti.“

Tačiau, kaip pastebi solistas, Vilniaus požiūris į regionus šiek tiek kitoks: „Vilnius yra viskas, o visa kita – kas liko, ko neliko.“ Panaši situacija ir su nacionalinėmis kultūros įstaigomis: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Nacionalinio simfoninio orkestro regionuose, taip pat ir Šiauliuose, tenka laukti.

„Galbūt atvažiuotų dažniau, jei būtų Šiauliuose kur atvažiuoti, – tai reikia pripažinti. Salės, kurioje galėtume priimti, dar kol kas neturime... Bet labai džiaugiuosi jūsų mero iniciatyvomis: jis kalnus nuvers, bet kažką pastatys vis tiek, kad būtų, kur orkestrą pasodinti“, – viliasi L. Mikalauskas.

Regionuose yra ir kuo pasidžiaugti: organizuojami festivaliai, į kuriuos atvažiuoja ir tarptautiniai kolektyvai. „Šiauliuose tikrai jums visko užtenka. Ar užtenka? – klausia atlikėjas. – Net į kiemus kultūra ateina! Į virtuvę tuoj sueis!“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt