PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kvadratas2023 m. Balandžio 2 d. 20:24

Literatūrinės kalbos pavojai

Šiauliai

Unsplash.com / Michael Dziedzic nuotr.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT


263182

Turėčiau didelį ruporą, iškart kreipčiausi į tautą ir paprašyčiau nuo ateinančio pirmadienio nebekalbėti literatūriškai. Aš jau pradedu užsikimšti ausis. Darosi pavojinga. Pereiti prie neliteratūrinės, necenzūrinės kalbos ir sprogdinti apsauginius šliuzus, kad į mūsų kalbą imtų srūti riebūs keiksmažodžiai ir vulgarūs žodžiai, neraginu. Atvirkščiai. Raginu statyti šliuzus iš priešingos pusės, nes neliteratūrinė kalba plačiu srautu jau veržiasi į literatūrą ir tampa literatūrine. O juk bent jau iki šiol literatūrinė kalba buvo taisyklingos ir švarios kalbos pavyzdys.

Anksčiau literatūra buvo apsaugota nuo riebių keiksmažodžių, o štai pikantiškų žodelių retsykiais pasitaikydavo. Gerai prisimenu, kai paauglystėje draugas iš bibliotekos parsinešė Jerome’o Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir pacitavo paaugliui turbūt vertingiausią vietą: „Tu dulkinai ją, dulkinai?“ – knygą perskaitė visas kiemas. Niekieno neverčiamas. Paskui atsirado Chistopherio Nicolio „Rupertas Longdinas“ su erotiškais deimančiukais, bet visiškai be pikantiškų žodelių. Tai buvo literatūrinė kalba. Gundė ir viliojo ne vien draustas vaisius, tose knygose buvo ir kitų patrauklių dalykų, tačiau natūraliai iš paauglio veikėjo lūpų išsprūdęs ir meniškai įaustas „dulkinai“ buvo tikras masalas berniūkščiams paaugliams, vien dėl jo buvo verta perskaityti knygą.

Paskui atėjo kiti laikai. Griuvo geležinės uždangos ir mums atsivėrė tikra vakarietiška kultūra, kurios taip buvome išalkę, kad net nepastebėjome, į kokią atliekų duobę iškart sukritome, ir visas tas pamazgas nuoširdžiai palaikėme tikra kultūra. Tikėjome, kad laisvė reiškiasi tuo, jog galima daryti, ką nori. Ir darėme, ką norėjome, o norėjome tiek nedaug – pasimurkdyti pirmykščių instinktų knibždančioje pelkėje. Net televizijoje atviro sekso scenos nelaukdavo vėlyvo vakaro. Po kelerių metų pasisotinome ir išsiblaivėme.

Tais laikais knygyno lentynoje radau naują garsėjančio autoriaus romaną, bet nespėjau juo pasidžiaugti, nes atverčiau pirmą pasitaikiusią vietą ir pataikiau: „Mes dulkinomės taip, kad net kaulai braškėjo.“ O, ne, tai jau ne Salingeris. Pirma pažintis tapo ir paskutine su dramatiško likimo autoriumi, kuriam gyvenime teko pabuvoti visai neliteratūrinėse vietose. Tačiau literatūra – ne kalėjimas ar tarpuvartė, jeigu jau rašai romaną, tai paaiškink, kur šiame vulgariame sakinyje menas. Vaizduodamas vulgarią tikrovę menas ją tiria ir tik tol išlieka menas, kol nepradeda dauginti vulgarumo.

Po 15 metų garsiajame romane apie Vilniaus baroką tarpuvarčių leksika jau įsidrąsinusi: „kãlė poniai profesorienei į tarpukojį ir dulkino ją be jokio pasigailėjimo“. Ir skaitytojai alpsta iš pasitenkinimo, tik ne seksualinio, o dvasinio, kultūrinio. Koks menas! Viešpatie švenčiausias, nustembi, negi netašytą grubumą meniškai galima pavaizduoti tik netašytai grubia leksika? Kodėl negalima viso to pavaizduoti meniškai? Pasiilgome tikrovės? Talentingas rašytojas moka puikiai apsieiti be vulgarybių ir skaitytojo vaizduotėje sukurti tokį pasibaisėtino vulgarumo pojūtį, kokio net ir trys aukštai rusiškų keiksmažodžių nesukurs, o prastas rašytojas griebiasi atvirų plikų keiksmažodžių, tikėdamasis priblokšti skaitytoją nepraustaburniška leksika. Tikrovė nugali, bet menas paguldomas ant menčių. Menas nėra tikrovės atspindys, menas analizuoja tikrovę, o ne pasikeičia su ja vietomis. Net ir garsusis klasicistų principas – „stebėk, pažink, imituok gamtą“ – nereikalavo aklo atitikimo tikrovei.

Poetas simbolistas Charlesas Baudelairas vaizduotę laikė menininkui būtinu kūrybos įrankiu, kuris suteikia galią prasibrauti į daiktų ir būties gelmę, o vaizduotės stokojantis menininkas lieka prilipęs prie tikrovės paviršiaus. Atrodo, kad daugeliui šiuolaikinių rašytojų, kurie moka rašyti, bet nemoka kurti, toji daiktų ir būties gelmė yra naujasis tabu, kuris juos gąsdina, kelia pavojų ir nuo kurio jie trūks plyš stengiasi pasislėpti po naująja neliteratūrine literatūrine kalba.

Apsisaugoti nuo kalbos keliamo pavojaus žmonija kadaise išrado tabu apynasrį, kuris tramdė nepageidaujamą turinį. Šiais laikais tabu ratas vis labiau siaurėja, ribos nyksta, eufemizmai nebereikalingi, nes vis daugiau baugių žodžių prasibrauna į kasdienybę, kur nustoja savo gąsdinančio poveikio. Neliteratūrinė kalba nėra absoliutus blogis. Ji yra žmonių pagimdyta kalba, kurios niekas nesibaido savoje erdvėje, ir pasaulis dėl to negriūva. Juodą savo darbą ji pradeda dirbti tada, kai apsimetusi vertybe ima jaukti normalų žmogaus santykį su pasauliu. Keiksmažodžių ir negražių žodžių vartojimas jau virsta savaimine vertybe, neva stiprinančia kūrinio meninį poveikį. Jeigu šiuolaikinis rašytojas savo kūriniuose nepavartoja keiksmažodžių, į jį žiūrima kaip į suakmenėjusią iškaseną, nes žodžio meno kokybė tampa tiesiog proporcinga keiksmažodžių kiekiui kūrinyje. Bent jau rašytojams ir leidykloms taip ima rodytis.

Dr. doc. Gintaras Lazdynas