„Lietuvos albume“ 1921-aisiais – ir keturiolika moterų (III d.)

Šiauliai

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

42545

„Etaplius“ tęsia pasakojimą, kokių Lietuvai nusipelniusių moterų fotografijos ir biografijos spausdinamos 1921 metais Kaune dienos šviesą išvydusiame leidinyje „Lietuvos albumas“. Praėjusiuose savaitraščio numeriuose pateikėme aštuonių žymių moterų biografijas. Neaišku kodėl, tačiau kelių moterų – Elenos Janulaitienės (Jurašaitytės), Mortos Grikštaitės-Vaičkienės (Vaičkuvienės) ir Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės biografijų albume nėra. Pateiktos tik fotografijos. Kas šios moterys?

Foto galerija:

Augustino Janulaičio žmona – Elena

a-jarusaite-janulaitiene-27.jpg

Elenos Janulaitienės (Jurašaitytės), tapytojos-portretistės, biografijos albume nėra. Ji buvo Augustino Janulaičio, istoriko, teisininko, politinio veikėjo, Užsienio reikalų ministerijos valdytojo M. Sleževičiaus ministrų kabinete (1918 m.), žmona. A. Janulaitis gimė 1878 m. Malavėnų k., Šiaulių apyl., Šiaulių r., mirė 1950 m. Kaune.

Elena Janulaitienė (Jurašaitytė) gimė 1893 m., mirė 1982 m. Kaune. Kai kuriuose šaltiniuose jos vardas rašomas „Aliutė“.

Elena kartu su grupe jaunų lietuvių vilniečių, kilus karui 1914 m., buvo aktyviai įsitraukusi į nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo veiklą. Be to, tapytoja buvo prisidėjusi prie žydų gelbėjimo kartu su Meilės Lukšienės mama Julija Matjošaitiene. Ji su Elena Petrauskiene, Sofija Čiurlioniene, Veronika Alseikiene slėpė du žmones, kurie liko gyvi.

Taip pat šaltiniuose rašoma ir apie jos aktyvią visuomeninę veiklą: „1938 m. Lietuvos dailininkės moterys susibūrė į atskirą draugiją, norėdamos paskatinti moteris labiau įsitraukti į šalies kultūrinį gyvenimą, suteikti joms galimybių viešai pristatyti savo kūrybą. Į draugiją susibūrė visos žymiausios to meto Lietuvos menininkės. Tarp jų ryškiausios: Barbora Didžiokienė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, Domicelė Tarabildienė, Julija Jablonskytė-Petkevičienė, Elena Janulaitienė ir kitos. Draugijai vadovavo dailininkė Vera Šleivytė. 1940 m. sausio 6 d. Vytauto Didžiojo muziejuje draugijos narės surengė pirmąją Lietuvos moterų dailininkių draugijos parodą. Joje 38 menininkės eksponavo 292 darbus.“

Lietuvos dramos teatro įkūrėjo žmona

p-vaickuviene-279psl.jpg

Apie Gabrielę Petkevičaitę Bitę, kuri 1926 m. kandidatavo Lietuvos prezidento rinkimuose tapti Lietuvos prezidente ir J. Chodakauskaitę-Tūbelienę, nesislėpusią savo vyro, buvusio Ministro Pirmininko J. Tūbelio, šešėlyje, „Etaplius“ rašė ankstesniuose numeriuose.

Tačiau kas buvo moteris P. Vaičkuvienė, kurios fotografija be pateiktos biografijos taip pat yra leidinyje „Lietuvos albumas“? Albume teparašyta, kad ji – dainininkė.

Gali būti, kad albume suklysta, parašant pirmąją vardo raidę. „Etaplius“ rado informacijos apie moterį dainininkę Mortą Grikštaitę-Vaičkienę (Vaičkuvienę). Ji gimė 1890 m. gruodžio 15 d. Pikeliuose, Telšių apskrityje, o mirė 1977 m. vasario 3 d. Mažeikiuose. Palaidota Tirkšlių kapinėse.

Kai Morta turėjo vos kelerius metus, mirė jos motina. Ją augino dėdė Mažeikiuose.

Čia ji mokėsi mokykloje. Nuo 1907 m. dainavo chore, vaidino Juozo Vaičkaus Skrajojančiame teatre. Ištekėjusi už jo, išvyko į Peterburgą, kur nuo 1908 m. mokėsi scenos meno.

1920–1930 m. ji buvo Valstybės teatro solistė. Svarbiausi vaidmenys operose „Traviata“, „Eugenijus Oneginas“, „Karmen“. Daug metų ji dirbo Kauno muzikiniame teatre, dainavo su Fiodoru Šaliapinu, Kipru Petrausku. Senatvėje gyveno Mažeikiuose.

Mortos vyras J. Vaičkus buvo lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjas, aktorius, režisierius, Mažeikių krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininkas.

Jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje, bet už priklausymą slaptai lietuvių moksleivių „Kūdikio“ draugijai buvo pašalintas iš gimnazijos (7 klasės). Tęsė mokslus Liepojos, Dorpato, Pernavos gimnazijose, vėliau Peterburgo universitete, kur baigė Teisės fakultetą. Mokydamasis universitete, jis kartu lankė ir imperatoriškąją dramos mokyklą.

Teisininko veikla J. Vaičkus niekada neužsiėmė. Per vasaros atostogas su Mažeikiuose įkurta Skrajojančio teatro trupe važinėdavo po miestelius, rengdamas lietuviškus vakarus.

1915 m. Peterburge J. Vaičkus įsteigė vaidybos studiją, kurioje rengė profesionalius aktorius lietuviškam Skrajojančiam teatrui. Dirbdamas su šia grupe, jis pasiekė žymiai daugiau, negu pradžioje tikėjosi.

J. Vaičkaus suburtas kolektyvas tapo Lietuvos valstybinio dramos teatro branduoliu, o pats J. Vaičkus – šio teatro vedėju ir režisieriumi, todėl pelnytai laikomas Lietuvos dramos teatro tėvu.

Dainininkė, muzikos mokytoja, dirigentė

o-nazabitauskaite-galaunien.jpg

Dar viena moteris albume, kurios biografijos nėra, – dainininkė O. Nezabitauskaitė-Galaunienė. Kituose šaltiniuose rašoma, kad jos vardas Adelė. Kas buvo ši moteris?

Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (gimė 1899 m. (kitur – 1895 m., 1897 m.) sausio 28 d. Baidotuose, Salantų valsč., Kretingos apskr., mirė 1962 m. balandžio 25 d. Kaune) – Lietuvos dainininkė (kolaratūrinis sopranas), muzikos mokytoja, dirigentė.

Adelė, būdama 11-metė, pradėjo giedoti Salantų parapijos chore. 1908 m. Skuodo keturklasėje gimnazijoje ėmė reikštis solo dainavimu. 1912–1914 m. mokėsi Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje, dalyvavo meninėje veikloje.

1914–1918 m. mokėsi Maskvos filharmonijos draugijos muzikos ir dramos mokyklos dramos vaidybos skyriuje (dėst. V. Uspenskis, operos klasei vadovavo V. Tiutiunikas, dramos kursą dėstė V. Nemirovičius-Dančenko ir Konstantinas Stanislavskis).

Studijų metais ji dalyvavo lietuvių koncertuose, etnografiniuose tautų koncertuose atstovaudavo lietuviams.

1918 m. vasarą Adelė grįžo į Lietuvą ir kuriam laikui apsistojo Vilniuje. Su pianiste Aleksandra Dirvianskaite ir kompozitoriumi Juozu Tallat-Kelpša ėmė rengti vakarus-koncertus Kaune ir Vilniuje, taip pat Žemaitijos miestuose ir miesteliuose.

1919 m. sausio 12 d. ištekėjo už dailininko ir dailėtyrininko Pauliaus Galaunės (1890–1988). Tų pačių metų pavasarį apsigyveno Kaune.

Aktyviai įsijungė į Lietuvių meno kūrėjų draugijos organizuotą muzikos sekcijos veiklą, su kitais muzikais ėmėsi operos organizavimo darbo.

1920–1931 m. ji buvo Valstybės teatro solistė. 1920 m. gruodžio 31 d. pirmajame Džiuzepės Verdžio operos „Traviata“ spektaklyje atliko Violetos vaidmenį.

Valstybės teatre sukūrė daugiau kaip 25 klasikinių operų pagrindinius vaidmenis (iš jų 16 premjerų) ir turėjo apie 1 200 viešų pasirodymų operoje ir koncertų salėse.

Rašė recenzijas apie Valstybės teatro operų spektaklius „Lietuvos aide“ ir kitur. Dalyvavo Kauno radiofono koncertų programose.

Kelis kartus važiavo į Paryžių, kur po 3–4 mėnesius tobulino vokalo studijas (pedagogė Franciose-Jeanne Schütz-Litvinne ir kt.). Aktyviai dalyvavo Lietuvių-prancūzų draugijos veikloje, 1937 m. apdovanota Prancūzijos ordinu.

1931–1940 m. ji dėstė muziką ir dainavimą Šv. Jėzaus širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje, vadovavo moksleivių ir suaugusiųjų chorams.

A. Galaunienė reiškėsi ir kaip dirigentė – 1933 m. birželio 5 d. Petro Vileišio aikštėje Kaune LKM draugijos kongreso metu dirigavo 1 500 dalyvių moterų chorui ir orkestrui.

1934 m. vasarą Palangoje dirigavo skaučių surengtame koncerte Baden-Poveliui pagerbti. 1939 m. gegužės 8 d. Valstybės teatre dirigavo lietuviškų gimnazijų jungtiniam moterų chorui. 1940 m. vasarą Kauno sporto halėje surengtoje mokyklinių chorų šventėje dirigavo 2 000 dainininkų jungtiniam chorui. 1940–1942 m. dėstė Kauno muzikos kursuose.

1945–1947 m. vėl dainavo Kauno valstybiniame operos ir baleto teatre. Nuo 1947 m. Kauno konservatorijos, 1949–1950 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos solinio ir ansamblinio dainavimo dėstytoja. 1949–1953 m. Lietuvos aklųjų draugijos Kauno skyriaus solinio dainavimo mokytoja, buvo daugelio solistų mėgėjų konsultantė ir globėja. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė auklėta lenkiška dvasia

j-zimantiene-zemaite-236-43.jpg

Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės pavardė albume kažkodėl parašyta – „Žimantienė (Žemaitė)“. Biografiją pateikiame tokia kalba, kokia tuo metu kalbėjo Lietuvos inteligentija.

„Gimė 1845 m. gegužės mėn. 31 d. Plungės parap., Bukantiškės (grafo Plioterio) dvarelyje, kur jos tėvas, Antanas Beniuševičia, tarnavo urėdu (ūkvaizdžiu) ir motina, Julija Scepuraitė, šeimininke, už ką gaudavo: tėvas ordinariją ir algos 20 rub. metams, motina dešimts rub. metams. Abu, ir tėvas ir motina, buvo kilę iš bajorų ir namie kalbėję lenkiškai, lenkų kalboj auklėję ir vaikus.

Busimąją lietuvių rašytoją pirma mokė jos tėvas, paskui mokėsi pas savo dėdyną, irgi bajorę, su jos vaikais kartu kelerius metus.

Tuo laiku įvyko sukilimas ir Lenkija dar didesnėj aureolėj nušvito jaunai įspūdingai Beniuševičaitei, kuriai teko net dalinai aktingai tame sukilime dalyvauti, vežiuoti sukilėliams į miškus valgių, pranešdinėti jiems apie rusų kariuomenę, rinkti ir saugoti sužeistuosius sukilėlius.

Paaugusi išėjo tarnauti į Druginėnų dvarą, netoli Telšių, vaikų auklei prižiūrėti ir siūti. Ten pažino Lauryną Žimantą, tame dvare tarnaujantį lietuvį-žemaitį, irgi lenkų „kultūros“ prisigėrusį ir dalyvavusį, nors labai mažai, sukilime. Už jo ir ištekėjo.

Įgijo nuosavų mažą ūkį ir ėmė ūkininkauti. Susilaukus vaikučių ėmė savo eilia ir juos lenkiškai auginti, nors vaikai savaime išmoko ir lietuviškai. Taip begyvenant susipažino su P. Višinskiu, kurio tėviškė buvo tame pat sodžiuj.

P. V. tebuvo dar gimnazijos mokinys. Iš jo gavo lietuviškų laikraščių („Aušros“, „Apžvalgos“, „Varpo“) ir knygučių. Višinskis apsakinėjęs, kaip tie raštai slapta rašomi ir gabenami, kaip trūkstą dar ne tik pinigų tiems raštams leisti, bet ir žmonių rašyti.

Tai įstrigo į galvą Žimantienei. P. Višinskio įtaka supratusi esanti ne lenkė, bet lietuvė, pradėjusi ir namie vartoti lietuvių kalbą ir sumanė pradėti pati rašyti. Ir 1894 m., taigi turėdama jau arti 50 metų, parašė pirmąjį savo apsakymėlį, „Rudens vakaras“. Pati ji pavadinusi buvo tą rašinį „Piršlybos“ ir atidavusi Višinskiui. Jis atidavęs Petkevičaitei ir Jablonskiui ir šiuodu įdėję į kalendorių pavadinę „Rudens vakaru“ ir net pramanę pačios autorės slapyvardę – Žemaitė.

Taip ji nuo to laiko ir ėmė pasirašinėti. Jos raštus žino visa Lietuva. Gaila tik, kad lig šiol tėra krūvon išleistų tik vienas apsakymėlių tomas (1914 m. Vilniuje). Dabar gyvena ji Amerikoje, pas savo sūnų.“

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt