Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Eva KazlauskienėŠaltinis: Etaplius.lt
Savo 80-ojo gimtadienio švente profesorius emeritas Kazimieras Župerka pasidalijo su visuomene. Studentų kartoms žymus lingvistas atidavė didžiąją savo gyvenimo dalį.
Prancūzas, anglas, vokietis ir… lietuvis
„Man senokai rūpi, kaip lietuvių kalbėsenoje, tekstuose atsispindi mūsų tautos bruožai“, – paskaitą pradėjo K. Župerka. Tiesa, profesorius čia pat pastebėjo, kad toli gražu ne visiems ši tema atrodo reikšminga. „Dabar apstu priešingų, nesutaikomų nuostatų tautiškumo, patriotizmo, nacionalizmo klausimais. Šiandienos demokratėjančioje ar išdemokratėjusioje Lietuvoje abejojame ir dėl šių klausimų reikalingumo, ir dėl jų prasmingumo. Juk einame globalizacijos keliu, tautinis savitumas, kaip ir mano paskaita, atrodytų nereikalingi“, – sako jis.
Tačiau šie K. Župerkos žodžiai tėra žaisminga ironija. Mokslininkas įsitikinęs – tautinio savitumo ieškoti būtina. Net jeigu kartais ir atrodo, kad mes, lietuviai, lyginant su kitų tautų atstovais, stokojame išskirtinumo. „Prancūzas, toks tautinis tipas, pasauliui yra jau pažįstamas vaizdinys. Anglas, vokietis, rusas, italas, gruzinas – tai vis pasauliui jau suprantami vaizdiniai. Tačiau ištari žodį „lietuvis“ – ir pasaulis ne kažin ką išvysta, nebent šmėsteli migloj Čiurlionio paveikslas, Sausio kraujas, į krepšį krintantis kamuolys ar bulvė“, – cituodamas prozininko Petro Dirgėlos žodžius, šypsosi profesorius.
Savitumas slypi kalboje
Aiškindamiesi tautinės individualybės ir savitumo klausimus, neišsiversime be etnolingvistikos – mokslo, tiriančio kalbos ir kultūros santykį. „Pritariu Vilniaus universiteto profesorei Birutei Jasiūnaitei, kuri sako, kad kalboje įvairiais pavidalais reiškiasi ją vartojančios visuomenės individualumas,“ – teigia K. Župerka.
Lietuvių individualumą perteikia ne vienas ir ne du charakterio bruožai. Profesorius savo paskaitoje išskiria tuos, kurie, jo manymu, yra gražiausi, giliausi ir aukščiausi. „Tai lyriškumas, santūrumas ir humoras“, – sako jis.
Graudena, bet į neviltį nepuola
Viena iš lyrizmo apraiškų yra deminutyvai, kitaip tariant, mažybiniai žodeliai. Jų gausu mūsų kasdienėje šnekoje, tekstuose. Tarsi patvirtindamas pastarąjį teiginį, K. Župerka deklamuoja poeto Sigitos Gedos eiles: „Esi miniatiūrinis amžių žaislelis / Ant demono delno – lietuvis vargšelis.“ Man šitas dvieilis ypač brangus, nes jame yra visi trys tautinio stiliaus veiksniai: istorija („amžių žaislelis“), erdvė („ant demono delno“) ir mes patys („lietuviai vargšeliai“). Apie save, kaip dažnai nutinka, atsiliepiame graudžiai“, – šypsosi profesorius.
Tačiau net jei ir mėgstame pagraudenti, mūsų lyrizme, pasak K. Župerkos, nėra nevilties. „Gražiausi, šviesiausi Jono Biliūno kūriniai parašyti tada, kai jis jau tikrai žinojo mirsiąs. Argi kur nors jis puola į pesimizmą? Ar jis tyčia mus graudena? Ir jeigu mes visi verkiame skaitydami jo „Kliudžiau“, „Brisiaus galą“ ir „Liūdną pasaką“, tai vien tik iš gražumo, vien tik iš gražumo“, – rašytojo Romualdo Granausko žodžius persako profesorius.
Vertina santūrumą ir humoro jausmą
Su lyrizmu susijęs kitas lietuviams būdingas bruožas – santūrumas. „Mūsų emocija gili, bet tyli ir romi“, – pastebi K. Župerka.
Lietuvių savitvarda atsispindi papročiuose, tarpusavio santykiuose ir net-gi Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. „Čia žodis „santūra“ paaiškintas pavyzdžiu: „žmogus be santūros nieko vertas“. Ką tai sako? Kad lietuviai vertina santūrumą“, – teigia profesorius.
Ne ką mažiau lietuviai vertina ir humorą. „S. Geda buvo aptikęs pasakymą, kaip sugebėjimas juokauti buvo priimamas jo gimtajame krašte, Dzūkijoje. „Jis nesupranta juokų“, – taip sakydavo apie kurį nors kaimyną ir tai buvo tarsi ženklas, tarsi išimtis. Kaži kur ir aš pats skaičiau, kad, pavyzdžiui, Užgavėnių dalyviai neidavo į tas trobas, kuriose būdavo mažų vaikų, kad neišgąsdintų, ir pas tuos, kurie nesupranta juokų“, – pasakoja K. Župerka.
Tad sakyti, kad nemokame juokauti, anot profesoriaus, yra banaliausias stereotipas. Ir jei įsijungus humoro laidą vos išspaudžiame šypsena, tai tik todėl, kad mūsiškiai humoriskai nesimoko iš gerų pavyzdžių – lietuvių rašytojų, šviesuolių bei liaudies šmaikštuolių.