Lietuvių kalbos tarmių turtai. Žemaičiai

Šiauliai

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt

8111

Tikriausiai kone kiekvienam lietuviui yra tekę atsidurti tokioje situacijoje, kai, kalbant su tautiečiu, tenka gerokai įtempti ausis, norint suvokti, ką sako pašnekovas. Taip dažnai nutinka, bendraujant su kitos tarmės atstovu. O susikalbėti aukštaičiui su žemaičiu – nelengvas iššūkis. Kuo ypatinga Lietuva ir kokiomis ypatybėmis pasižymi žemaičių tarmė, pasakoja Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas Juozas Pabrėža.

Viena Lietuva – keturiolika skirtingų valstybėlių

„Lietuva yra unikalus, išskirtinis kraštas pasaulyje pagal turimas tarmes“, – atskleidžia dialektologijos specialistas. Nedidelį plotą užimanti valstybė gali pasigirti išties įspūdingu skirtingų ir svarbiausia archajiškų tarmių skaičiumi. Remiantis naujausia Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, yra išskirta net 14 plotų, kuriuose vartojama vis kitokia tarmė. „Kitaip sakant – 14 mažų valstybėlių Lietuvoje“, – atkreipia dėmesį docentas.

5 tarmės priklauso Žemaitijos regionui, o 9 – Aukštaitijos. Žemaičiai skirstomi į: šiaurės žemaičius telšiškius, šiaurės žemaičius kretingiškius, pietų žemaičius varniškius, pietų žemaičius raseiniškius ir vakarų žemaičius.

Vis dėlto net ir tuose atskiruose plotuose gyvenantys žmonės vartoja skirtingas šnektas, tad iš esmės, kaip yra pasakęs Antanas Baranauskas, kone kiekviena parapija turi kitokią ištarmę.

J. Pabrėža akcentuoja, kad lietuvių tarmės viena nuo kitos skiriasi labiau nei kai kurios užsienio kalbos: „Mūsų žemaičiai nuo aukštaičių ar nuo dzūkų skiriasi daugiau negu rytų slavų, rusų, ukrainiečių ar baltarusių kalbos. Skiriasi daugiau negu suomių ir estų kalbos“, – tarmių skirtumus vardija ŠU dėstytojas.

Tarmių ypatybė – archajiškų formų išlaikymas

Pasak dialektologo, lietuvių tarmių išskirtinis bruožas – iki pat šiandienos išlaikytos archajiškos, unikalios, senos formos, garsai, ypatingos konstrukcijos.

„Žemaičiai šiandien yra išlaikę senuosius junginius an, en, un, in vietoj dabartinių nosinių balsių. Ir sako: žansis arba žonsis, skensti arba skinsti, skunsti“, – pateikia pavyzdžius J. Pabrėža.

Bendrinėje kalboje vartojamos afrikatos č, dž taip pat atsirado ne taip ir seniai. Anksčiau būdavo sakoma ne medžiai, jaučiai, o medjai, jautjai. Panašius garsus yra išlaikę ir žemaičiai: jaute, žalte vietoj jaučiai, žalčiai.

Dar viena vis dar vartojama archajiška forma, anot docento, yra atematinės veiksmažodžio formos: „Pavyzdžiui, žemaičiai sako: leikt – lieka, meigt – miega, et – eina.“

Toliau vardydamas žemaičių tarmės ypatybes, dėstytojas pamini dviskaitą: „Vietoj dviskaitinės įvardžio formos mudu, mudvi žemaičiai turi senesnę formą – vedu, vedvi.“

Iš sintaksės minėtini tarpiniai veiksmažodžių laikai su pastiprinamaisiais žodeliais žemėn, šalin, lauk. „Jeigu žemaitis pasako tėvalis miršt, tai jis dar gali pagyventi mėnesį ar pusmetį. Bet jeigu žemaitis pasako tėvalis miršt žemėn – viskas, jau jam paskutinioji dvasia eina lauk“, – pastebi J. Pabrėža.

Žemaičių žodynas pasižymi spalvingumu ir turtingumu

ŠU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytojas pabrėžia, kad žemaičiai vartoja kitokius žodžius nei bendrinėje kalboje tam tikriems dalykams pavadinti: „Tarkim, galva žemaitiškai yra kramė, pluonims yra smilkinys, staibis yra blauzda. Arba iš gyvūnų pasaulio: blezdinga yra kregždė, kriupis arba krupis yra rupūžė arba perkeltine prasme – mažas, neūžauga vaikas“, – žemaičių žodyno įvairumą akcentuoja docentas.

Dar įdomiau yra tai, kad žemaičiai ir aukštaičiai tuos pačius žodžius vartoja skirtingomis reikšmėmis. Štai, pavyzdžiui, brėkšta: „Žemaičiams brėkšta vakaras, aukštaičiams – rytas, grobai žemaičiams reiškia žarnos, aukštaičiams – šonkauliai, kūlis žemaičiams reiškia akmuo, aukštaičiams – šiaudų puokštėsir pan.“

„Štai kiek nuostabių turtų, lobių turi mūsų tarmės“, – savo pasakojimą apie žemaičių tarmės ypatybes baigia docentas J. Pabrėža.

Dialektologo manymu, kaip tik šis gimtosios kalbos tarmių unikalumas ir įvairumas lietuvių kalbą daro išskirtinę ir vertą pasididžiavimo: „Mes visi turėtume suprasti, kad ir pasauliui, ir aplinkiniams, o svarbiausia patys sau būsime įdomesni, turtingesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, kurio, kaip žemaičiai patys sako, yra gyva pekla, o savitu skirtingumu. Mums, lietuviams, tas savitas skirtingumas yra gimtoji lietuvių kalba ir tos kalbos labai svarbus ir gyvas šaltinis – mūsų nuostabiosios lietuvių kalbos tarmės. Taigi puoselėkime, palaikykime, saugokime ir naudokime mums labai svarbų kalbos turtą.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt