Lietuvių kalbos tarmių turtai. Aukštaičiai

Šiauliai

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt

15116

Pasaulio modernėjimo ir globalizacijos metu vis dažniau žmonės renkasi sau „patogias“ kalbas, t. y. užuot mokęsi prancūzų, vokiečių ar lotynų, renkamės anglų kalbą. Vis dėlto dažnas, paklaustas kokia kalba jam atrodytų gražiausia, laurus atiduoda gimtajai.

Lietuvių argumentai, kodėl jų kalba ypatinga, įvairūs: vieniems širdžiai mielos mažybinės formos, epitetai ar vaizdingi palyginimai, kiti prisimena kalbos lobynus, šimtus tūkstančių liaudies dainų, išskirtinius poetų ir rašytojų kūrinius, dar kiti pabrėžia skambumą.

Tiesa, kadaise ir miestuose, ir kaimuose skambėjusios tarmės, net ir kaimo vietovėse dabar skamba vis rečiau. Priežasčių, kodėl nyksta tarmės, apstu: baiminamasi, kad tarmiškai kalbantiems mažamečiams sunkiau seksis lietuvių kalba mokykloje, primetami nepagrįsti stereotipai, kad tarmiškai kalba tik neišsilavinę žmonės.

Šiaulių universiteto prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė primena, kad šaipytis galima būtų nebent iš žargono, o gebėjimu kalbėti tarmiškai reikėtų didžiuotis.

Tarmes reikėtų gerbti ir puoselėti todėl, kad tai mūsų savastis, tapatybė, pirmutinė gimtoji kalba, turinti specifinę intonaciją, tik konkrečiam kraštui būdingus žodžius ar jų reikšmes. Ne itin daug kalbų gali pasigirti turinčios tarmes, taip smarkiai besiskiriančias vienas nuo kitų, kad ne visada aukštaitis gali susikalbėti su žemaičiu.

Prof. G. Kačiuškienė kilusi iš Šiaurės Lietuvos, Pasvalio krašto, tad neslepia, jog širdžiai mieliausia jai – aukštaičių tarmė, kuri yra pati didžiausia bei lietuvių užima maždaug tris kartus didesnį plotą negu žemaičiai.

Aukštaičių vardas pirmąkart paminėtas 1322 metais kunigaikščio Gedimino sutartyje su Ordinu. Jis padarytas iš būdvardžio aukštas, nes tais laikais aukštaičių gyvenamos vietovės buvo geografiškai aukščiau. Dabar aukštaičių gyvenamų vietų yra visose Lietuvos dalyse, išskyrus vakarinę ir dalį šiaurinės. Pietuose gyvena pietų aukštaičiai, rytuose – rytų aukštaičiai, centrinėje Lietuvos dalyje ir apie Šiaulius – vakarų aukštaičiai. Mažesnės šnektos vadinamos didžiausių toje teritorijoje esančių miestų pavadinimais.

Šiauliškių specifinė savybė ta, kad čia gyvenantieji mėgsta atitraukti iš galūnės kirtį ir trumpinti nekirčiuotus balsius. Kauniškių kalba turi senoviškiausių, net tolimiausius prabaltiškus laikus siekiančių ypatybių ir todėl XIX a. pab.– XX a. pr. tapusių bendrinės lietuvių kalbos pagrindu.

Panevėžiečiai dar labiau negu šiauliškiai linkę trumpinti žodžius (viošt „višta“, nešio „nešiau“). Kupiškėnų ir anykštėnų tarmę galima atpažinti vietoje mūsų įprastinio, ne galūnėje esančio kirčiuoto a, tariančius o (rotas „ratas“, nomas „namas“). Uteniškius, išlaikiusius senąjį prabaltišką a (bralis „brolis“, braliukas „broliukas“), dzūkuojančius vilniškius ir pietų aukštaičius (cia „čia“, cik „tik“, dziaugsmas „džiaugsmas“) ir kt.

Skirtinguose kraštuose skiriasi ne tik fonetinės žodžių ypatybės, bet ir frazių reikšmė. Kažin, ar kiekvienas galėtų paaiškinti žodžių padanginis, raidyti, straublys, žūti, apsėdai, lupata reikšmę? Tai – pašiūrė, prikišti krosnį malkų, vaivorykštė, žuvauti, šermenys, skuduras.

Visas kalbos ypatybes gerai išmano lituanistai, kurie yra rengiami ir Šiaulių universitete. Jas dėsto tokie žymūs dialektologai docentai kaip Juozas Pabrėža, Rūta Kazlauskaitė, taip pat šio teksto pašnekovė profesorė Genovaitė Kačiuškienė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt