Lietuvių kalbos mokytoja Augutė Liutkevičienė: mokykloje jaučiuosi laisvas žmogus

Vilnius

Augutė Liutkevičienė

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

137207

Augutė Liutkevičienė – elek­trėniškė, baigusi Elektrėnų 1-ąją vidurinę mokyklą, „Versmės“ gimnazijoje dirbanti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja eksperte. 2017 m. buvo išrinkta Lietuvos metų mokytoja. A. Liutkevičienė savo pašaukimą ­mo­kyti pajautė dar vaikystėje, kai „mokyklą“ žaidė su savo lėlėmis, o pati buvo pedagogė. Ne vieną apdovanojimą kartu su savo skaitovų būreliu pelniusi ir daugelį metų mokytoja dirbanti A. Liutkevičienė sako, kad „pašaukimas labai svarbus moky­tojo profesijai. Be pašaukimo joks darbas nebus mielas ir nesiseks“.

Augute, papasakokite, kaip ir kodėl nusprendėte tapti mokytoja?
Kiek atsimenu save vaikystėje, tai mėgstamiausias žaidimas buvo „mokykla“. Turėjau daug lėlių, visoms buvau pasiuvusi vienodas „uniformas“, kaip buvo įprasta mano laikų mokykloje. Gražios lėlės buvo geros mokinės, nelabai gražios „mokėsi“ prasčiau. Buvau griežta „mokytoja“, netgi statydavau savo „mokinius“ į kampą… Tad buvo aišku, kad būsiu mokytoja.

Kaip Jūsų tėvai reagavo į tokį pasirinkimą?
Tėvai labai pagarbiai vertino mano pasirinkimą. Mokytojo profesija tėvams tikrai atrodė prestižinė, aš niekada negalėjau jiems pasi­skųsti, kad mokytojas neteisus.

O kodėl būtent lietuvių kalba?
Kad pasirinkau lietuvių kalbą, didžiausią įtaką padarė mano lietuvių kalbos mokytoja Danutė Verbylienė. Ji mūsų klasei lietuvių kalbą dėstė nuo ketvirtos (dabar būtų penktos) iki vienuoliktos (dabar būtų dvyliktos) klasės. Labai atsakinga, teisinga, kūrybinga. Manau, visų mokinių atmintyje ji paliko ryškų pėdsaką. Tokio mokytojo pavyzdžiu norisi sekti. Atsimenu, kaip penktoje klasėje ginčijomės su viena bendraklase: kuri užaugusi dirbs mokytojos D.Verbylienės kabinete? Kabinetas buvo jaukus, daug gėlių – mėgom tą kabinetą. Su didele pagarba prisimenu ir savo auklėtojas – rusų kalbos mokytoją Genovaitę Paulauskienę bei biologijos mo­kytoją Janiną Vėželienę. Jos buvo labai supratingos, jaut­rios. Mokiniui svarbu, kad mokytojas būtų geras žmogus.

Kokia mokinė Jūs buvote?
Pradinėse klasėse buvau labai judri, greita, draugai sakydavo, kad rašau kaip gydytoja, o mokytoja sakydavo, kad rašau kaip su vištos koja… Dailyraščiui neužteko kantrybės. Bet vėliau viskas pasikeitė. Po pradinių klasių tapau rimtesnė, nė karto nesulaukiau priekaišto, kad negražiai ar netvarkingai rašau. Labai atsakingai atlikdavau namų darbus, ruošdavausi pamokoms, egzaminams. Baigiau mo­kyklą aukso medaliu (dabar tas pats, kaip baigti mokyklą su pagyrimu).

Ar dažnai pastebite, kad pati perėmėte mokymo, bendravimo metodus iš savo mokytojų?
Kadangi aš baigiau senąjį Vilniaus universitetą, pedagogikos mums buvo dėstoma labai nedaug. Tad darbo mokykloje pradžia nebuvo lengva. Pirmuosius metus galvojau, kad ilgai mokykloje neiš­tversiu… Ruošdamasi pamokoms, atsiversdavau savo mokyklinius lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuvinius ir žiūrėdavau, nuo ko mano mokytoja pradėjo, ką akcentavo, dėstydama vieną ar kitą temą. Vėliau keitėsi programos, keitėsi gyvenimas, tad reikėjo tuos atradimus daryti pačiai. Aš atėjau į mokyklą pačiu laiku – 1989 metais, Sąjūdžio laiku. Mano lietuvių kalbos moky­toja Danutė Verbylienė buvo pirmojo Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo delegatė, ji organizavo­ pirmąjį tremtinių vakarą mokykloje. Įspūdžiai likę iki šiol. Mokykla vadavosi iš senos sistemos gniaužtų. Tai labai reikšmingas laikas. Apie tai pasakoju ir savo mokiniams.

Kas iš visų darbo metų mokykloje Jums įsiminė la­biausiai?
Pedagoginį kelią pradėjau sa­vo mokykloje, Elektrėnų 1-oje vidurinėje (dabar „Ąžuolyno“ progimnazija). Po 14 metų buvau pa­kviesta dirbti į „Versmės“ gimnaziją, čia prabėgo jau 16 metų. Labai branginu gražius žmonių tarpusavio santykius. Man patinka gimnazijos atmosfera, požiūris į žmogų. Jaučiuosi laisvas žmogus, nepatiriu įtampų.

Jei stebėtumėte save iš šalies, ar labai pasikeitėte kaip asmenybė nuo pirmųjų dienų mokykloje iki dabar?
Nuo pirmųjų dienų mokykloje aš labai labai pasikeičiau. Kai kei­čiasi kartos, keičiasi gyvenimas, mokytojas turi keistis kartu, kitaip laukia pražūtis. Aš nenorėčiau būti tokia, kokia buvau. Kartais pajuokauju, kad mokiniams pasisekė, jog mane sutiko dabar, o ne prieš 30 metų. Bet meilė mokytojo darbui, noras dirbti kūrybiškai buvo visada. Dabar dar turiu vidinę ramybę ir didelę kantrybę. Turiu supratimą, kad kiekvienas yra kitoks, kad labai daug nelaimingų vaikų, ant kurių reikia ne pykti, o jiems padėti. Pamiršau, ką ­reiškia įsižeisti. Vadovaujuosi nuostata, kad niekas manęs negali įžeisti, jei aš neįsižeisiu. Aš neprivalau visiems patikti ar įtikti, privalau būti sąžininga ir dorai elgtis. Tikrai nemeluosiu sakydama, jog buvo tokių mokslo metų, kai pagalvojau, kad dar šiemet nesusinervinau per pamokas.

Elektrėnų „Versmės“ gim­na­ziją baigė ir abi Jūsų dukros. Ar lengvai pavykdavo namuose atsiriboti nuo mokyklos reika­lų? Ar vis dėlto mokykla yra neatsiejama Jūsų gyvenimo dalis?
Nors psichologai ir gyvenimo meno mokytojai teigia, kad būtina atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, bet tenka pripažinti, jog man taip nepavyksta… Mokytojo darbas neturi nustatyto darbo laiko. Tai geriausiai žino mano šeima. Vis dėlto stengiuosi rasti laiko pailsėti, nes labai aiškiai jaučiu, kad be gero poilsio negali būti gero darbo. Pailsėjęs protas daug imlesnis, nuotaika geresnė. O be geros nuotaikos vesti pamoką labai sunku. Kai dukros buvo mažos ir prašydavo kartu žaisti, pasiūti lėlėms drabužėlių, vis sakydavau: vasarą, dukrytės, viską darysim vasarą… Nes per mokslo metus tam tikrai nelikdavo laiko. O kai jos atėjo į „Versmės“ gimnaziją, ryšys sustiprėjo, jos lankė skaitovų būrelį, kartu repetuodavom, važiuodavom į konkursus, namie dalindavomės įspūdžiais. Aš kurį laiką buvau savo dukrų lietuvių kalbos mokytoja. Ar sunku? Nepasakyčiau. Užtat namie galėdavome kalbėti apie literatūrą, aptardavome pamokas.

Mokykloje vaikus mokote gimtosios kalbos, o lietuvių kalba – vienas iš lietuvybės ženklų. Ar šių laikų paaugliams yra svarbi lietuvybė ir lietuvių kalba?
Žinoma, lietuvybė svarbi. Yra mokinių, kurie sako, kad geriau reiš­kia mintis anglų kalba. Pirmą kartą tai išgirdusi sutrikau. Bet mano mokinys Vainius seniai seniai jau man išaiškino, kad ir jam taip mažam buvo – tai tiesiog asmenybės nebrandos požymis. Neatsimenu tokio mokinio, kuris niekintų gimtąją kalbą, kuriam Lietuva nebūtų svarbi. Atvirkščiai. Pavyz­džiui, 2018 metais, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės 100-metį, pagalvojau, kad reikia su skaitovais parengti kompoziciją apie Lietuvą. Svarsčiau, ką pasakys mokiniai. Likau maloniai nustebinta, kad nė vienas neprieštaravo, netgi palaikė idėją, kad turime atiduoti pagarbą Lietuvai. O kad jaunimas nori studijuoti užsienyje, kad nori pažinti pasaulį, tai visai nereiškia, kad jie nemyli savo šalies, kad nebrangina gimtosios kalbos.

Kokiais būdais stengiatės sudominti savo mokinius?
Žinoma, nenoriu neigti moky­tojo atsakomybės už tai, patiks mokiniams pamoka ar ne. Bet ne visai tikslu būtų sakyti „sudominti“. Šiais laikais tiek informacijos šaltinių, kad mokytojas jau vargu ar gali rasti kažką įdomaus, ko mokiniai patys nerastų. Sakyčiau, šiais laikais moky­tojo laimėjimas taip organizuoti pamokos darbą, kad dirbtų ne mokytojas, o mokiniai. Nieko nėra baisiau už nuobodulį. O jei mokinys dirba, kažką atranda, tariasi su draugais, tada jis pats jaučiasi gerai, jam įdomu.

Kaip keičiasi vaikų kartos bėgant metams?
Mokiniai keičiasi. Jeigu ne psichologinės žinios apie kartų skirtumus, tai sakyčiau, kad visai blogai su mūsų mokiniais… Pavyzdžiai iš mano patirties. Prieš 15 metų mokinys girdėdavo, ką mokytojas kalba per pamoką, ką aiškina jo draugui, ir norėdamas įtvirtinti informaciją mokytojas galėjo tuoj pat kreiptis į kitą mokinį ir šis be problemų pakartodavo taisyklę ar panašiai. Šiandien, kai aiškini vienam, kitas jau negirdi, nes aiškini ne jam. Kai pa­prašai pakartoti, išgirsti atsakymą: ar galite pakartoti klausimą? Negaliu to pasakyti apie visus mokinius, bet tokia tendencija ryški. Jei anais­ laikais mokiniams siūlydavai perrašyti rašinį ir gauti geresnį pažymį, tai jie dėkodavo ir perrašydavo kelis kartus… Dabar tokių mokinių dar yra, bet jau mažuma… Anks­čiau iš pamokų mokiniai „bėgdavo“, kad mokytojas nepamatytų, o dabar iš pamokų „išeina, nes turi reikalų“. Dar norėčiau pastebėti, kad dabar mokiniai labiau individualistai. Jie pirmiausia mąsto apie save, tada apie komandą. Pavyzdžiui, sako „aš tada negaliu“. Ir rečiau išgirsi „aš prisiderinsiu, jei visi gali“. Gal taip ir reikia. Aš to mokausi. Bet dabar jauni žmonės labai savarankiški, labai kūrybingi. Yra labai atsakingų ir patikimų jaunų žmonių. Jei palygintume renginių organizavimą, tai matytume ryškų skirtumą. Dabar mokiniams mokytojų patarimų beveik nereikia. Jauni žmonės dabar turi savo nuomonę, kurios nebijo išsakyti, jaučiasi laisvi. Tai mane labai žavi.

Ne vienus metus ren­giate skaitovus ir su kolektyvu dalyvaujate įvairiuose konkursuose. Kaip vaikai įsitraukia į vaidybą, į skaitovų būrelio užsiėmimus, kaip jiems pa­vyksta išreikšti savo emocijas?
Skaitovų būrelio veikla labai svarbi mano gyvenime. Kai atėjau dirbti į „Versmę“, mokinių nepažinojau, tad pirmąją būrelio komandą man surinko dukra Audronė. Tai buvo prisiekusiųjų komanda. Justinas Galinis atėjo sekmadienį į repeticiją, turėdamas aukštą temperatūrą… Toks tada buvo supratimas – laukia konkursas, sirgti nevalia. Repetuodavome ilgai, juokdavomės iki ašarų. Ir jau tais metais Lietuvos moksleivių meninio skaitymo konkurse laimėjom II vietą. Ir tokių nepamirštamų akimirkų buvo kasmet visus 16 metų… Kasmet repetuo­davom, klykdavom, juokaudavom per repeticijas, laukdavom konkursų, patekdavome į respublikinius konkursus, laimėdavome prizines vietas. Su skaitovais ne kartą teko filmuotis LRT studijoje, poetinę kompoziciją apie Lietuvą 2018 metais parodėme Prezidentūroje. Negaliu išskirti vienos kažkurios skaitovų kartos. Kiekviena karta ypatinga, žavi. Tiesa, dvejus metus skaitovų kompozicijoje dalyvavo tik vaikinai! Po konkursų manęs mokytojai klausdavo, kaip man sekasi prikalbinti į būrelį vaikinus. O aš atsakydavau, kad jie patys ateina. Patys atsiveda draugus. Jei vienas jau baigia mokyklą, tai kiti jau numato, kas ateis į jo vietą. Juk jei turi norą, tai gebėjimų tikrai užteks. Tai ir yra džiaugsmas. Šiais metais išleidžiu gražų būrį skaitovų, su kuriais dirbom ketverius metus. Štai ką jie man atsisveikindami parašė:
„Atsimenu, kai mes dar buvom septintokai, aštuntokai, žiūrėdavau į „Versmės“ kompozicijos narius ir galvodavau, kokie jie dideli, stiprūs, įdomūs, laisvi, viską galintys milžinai. Apie juos vis girdėjom, kokie jie nuostabūs, jais žavėjomės. Ir štai atėjo diena, kai po meninio skaitymo konkurso, mokytoja, pasakėte, kad paimsite mus kitais metais, kai ateisime į gimnaziją mokytis, ir mes būsime jūsų komandos dalis. Ar galite įsivaizduoti? Ta komanda, kuria taip gėrėjausi, tapome mes! To, kaip tada jaučiausi, negaliu pamiršti. Buvau be galo laiminga ir tikiu, tokie buvome mes visi (t.y. kompozicijos nariai). Kompozicijos kiekvienais metais buvo tai, ko labiausiai laukiau. Manau, kad visi, kurie bus kompozicijos nariai, bus be galo laimingi ir daug išmoks. Mes, būdami šioje komandoje, išlaisvėjome, išmokome juoktis iš absurdo ir neliūdėti dėl nesėkmių, o su jomis kovoti, siekti savo tikslų“,- rašė Roberta Rakauskaitė.
„Kompozicijos susitikimai man visada buvo savotiškas atsipalaidavimas. Repeticijose aš būdavau savimi… nesijaučiau suvaržyta… visada žinojau, kad čia galiu būti visokia ir to nesigėdyti. Kai reikėdavo anksti keltis, visuomet galvodavau: „Kaip anksti, noriu miegoti…“. Bet kai tik ateidavau… Iš karto diena tapdavo šviesesnė, geresnė, mielesnė… Vis dar negaliu suvokti, kad tai paskutinės akimirkos, todėl sunku net kažką pasakyti, nes atrodo, kad rugsėjo pirmąją mes vėl susitiksime… Labai džiaugiuosi, kad teko jus visus pažinti, būti šalia jūsų.
Visuomet prisiminsiu mokytoją, kurią norisi vadinti vardu, nes ji tokia artima… visai kaip draugė.. nes ji AUGUTĖ… prisiminsiu linksmuolį Haroldą, rimtuolę Vestiną, svajoklę Robertą, visada „išskridusią“ Mortą, visur vėluojantį Aurimą, kurį nuolat reikėdavo prikelti ir atvežti… ir mūsų naujokėlį Matą, kuris buvo labai stropus ir stengėsi viską atlikti geriausiai ir, žinoma, darboholiką Pijų, kitaip pavadinti jo tiesiog negaliu, nes jis nuolat dirba ir dirba dėl mūsų mokyklos gerovės. Gera buvo būti“,- rašė Lineta Kuzmenkovaitė.
„Buvimas šios veiklos dalimi man atnešė daug džiugesio. Juoko bei šypsenų kupinas repeticijas atsiminsiu dar ilgai. Dalyvavimas šio­je veikloje suteikė galimybę susipažinti su naujais žmonėmis, atrasti jų savybes, kurios žavi, pažinti žmogų iš dar nematytos pusės. Mes buvome komanda. Kiekvienas tapo toks artimas ir savas. Gera prisiminti, kaip laikydamiesi už rankų, su dideliu jauduliu, laukdavome rezultatų. Kiek būta pokalbių ir smagių akimirkų… Būdama šios komandos dalimi išmokau džiaugtis vienas kito draugija, bendravimu ir mažiausiais laimėjimais. Džiaugiuosi, kad kartu tiek pasiekėme ir taip toli nuėjome. Tai yra neįkainojama patirtis“,- rašė Vestina Navickaitė.

Mokytojas turi nuolat to­bulėti, mokėti sudominti vaikus. Kas yra Jūsų varomoji jėga, kuri skatina nuolat judėti į priekį?
Mokytis man visada buvo ir yra įdomu. Labai mėgstu važiuo­ti į dalykinius seminarus, klausytis paskaitų apie šimtą kartų skaitytus kūrinius. Juk vis tiek išgirsti kažką naujo, pasitikrini, ar neužstrigai tik su savo mintimis. O į priekį mane skatina judėti mano mokiniai. Iš jų sulaukusi gerų žodžių, mano darbo teigiamo vertinimo, suprantu, kad galiu dirbti mokykloje, kad tai, ką darau, yra prasminga.

Ar mokytojas vis dar yra vaiko autoritetas? Ar pastebite, kad požiūris į mokytoją keičiasi?
Manau, kad šių laikų jauni žmonės patys renkasi autoritetus. Jiems neprimesi nieko ir nepasakysi, kad mokytojas privalo tau būti autoritetas. Taip mane mokė tėvai – mokytojo žodis šventas. Dabar yra kitaip. Mokytojas turi pelnyti autoriteto vardą savo elgesiu, darbu. Jei žmogaus žodžiai skiriasi nuo jo darbų, vargu ar toks bus kam autoritetu. Tad man atrodo, kad normalu, jog ne visi mokytojai yra autoritetas mokiniui. Man labai gražu, kai abiturientas savo autoritetu laiko tėtį. Laimingas sūnus.

Kokia, Jūsų manymu, yra pagrindinė mokytojo pareiga, norint, kad vaikas pasiektų aukštumų?
Kad mokinys pasiektų aukštumų, mokytojas turi rasti tokį mokinį, kuris tų aukštumų siektų. Gali būti geriausias mokytojas, bet jei mokinys neturės noro ir tikslo, nedirbs visu šimtu procentų, joks mokytojo darbas nepadės pasiekti aukštų tikslų. Mokytojas dirba šalia mokinio, o ne už mokinį. Juk mokai visus vienodai, stengiesi dėl visų, o, žiūrėk, toje pačioje klasėje sėdėję mokiniai valstybinio egzamino du neišlaikė ir du gavo po 100 balų…

2017 metais buvote apdovanota Lietuvos metų mokytojos nominacija. Ką Jums pačiai reiškia šis apdovanojimas?
Man brangus šitas įvertinimas. Tai pasitikėjimo mano darbu išraiška.

Koks turi būti geras mokytojas? Ar mokytoju gali tapti visi?
Nežinau, ar visi gali tapti moky­tojais. Manau, žmogus turi norėti. Pašaukimas labai svarbus mokytojo profesijai. Be pašaukimo joks darbas nebus mielas ir nesiseks.

Vedate autorinius seminarus, esate organizatorė ir lek­torė konferencijose, o mokytojo darbas taip pat reikalauja daug laiko. Kaip pavyksta vis­ką suderinti?
Ruošdamasi seminarams, visą medžiagą imu iš savo sukauptos patirties, iš savo fondo, tad pasiruošimas seminarams nėra labai ilgas procesas, vienam seminarui pasiruošti užtenka poros dienų. Jau įpratau planuo­ti laiką, tad pavyksta viską suderinti. Bėgant metams, vis dažniau svajoju apie tai, kad būtų gerai, jei liktų tik pamokos. Ir, žinoma, kvalifikacijos kėlimo seminarai, konferencijos. Labai daug papildomų veiklų atima laiką ir jėgas, taip reikalingas tiesioginiam darbui su mokiniais.

Pasaulį sukrėtęs koronavirusas kardinaliai pakeitė ir mokytojų bei mokinių kas­dienybę. Ką Jūs pati manote apie nuotolinį mokymą?
Mano abiturientų klasė, kurio­je mokosi dauguma motyvuotų mokinių, labai laukė gyvų kon­sultacijų. Tai aiškiai sako, kad nuo­tolinis mokymas neatstoja gyvų pamokų. Kalbėti apie literatūrą per „Zoom“, nematant daugumos vei­dų, tai tas pats, kas medų laižyti per stiklą. Gramatiką dėstyti dar įmanoma, bet literatūra labai nukenčia… Negali matyti mokinių reakcijų, sudėtinga kreiptis į mokinį ir pa­klausti nuomonės, net neįsivaizduoji, kokias emocijas sukėlė viena ar kita pasakyta mintis. Galų gale net nežinai, klausosi tavo mokinys ar nuėjo arbatos gerti… Jaunesni mokiniai pradėjo siuntinėti draugų darbus, manydami, kad spausdintų tekstų nesuseksiu… Apėmė beprasmybės jausmas. Dar reikia pasakyti, kad nuo­tolinis mokymas lėtina tempą, tad išeiti mūsų begalinių programų mokantis vien tik nuotoliniu būdu tikrai būtų neįmanoma. Vis dėlto yra ir pliusų. Nuotolinis darbas ugdo savarankiškumą. Tie, kuriems užteko motyvacijos, dirbo labai atsakingai ir pasiekė gerų rezultatų. Buvo mokinių, kurie tikrai pagrįstai tvirtino, kad jiems nuotolinis mokymas labai tinka. Per dvi savaites mokytojai išmoko dirbti su naujomis programomis. Esu įsitikinusi, kad mūsų ugdymo procesas tikrai bus kitoks, technologijos padės išspręsti daug problemų: galėsim konsultuoti sergančius mokinius, vykdyti namų mokymą, atsiras naujo tipo užduočių ir panašiai.

Kaip įsivaizduojate ateities mokyklą?
Ateities mokykla – su mažesniu dalykų turiniu ir daug praktinės veiklos. Neturėtume galvoti, kaip spėti išeiti programą… Turime galvoti, kokias veiklas organizuosime. Vieno gero kūrinio užtenka mėnesiui. Tada gali analizuoti tą kūrinį visais aspektais, skirti kūrybines užduotis, raiškiai skaityti… Pirmaisiais darbo metais, dar iki valstybinių egzaminų, rengdavome literatūros pamokų konferencijas, kurdavome įvairių žanrų kūrinius, rašydavome draugų kūrybos recenzijas… Dabar tokiems projektams nėra laiko. Apie 2000-uosius metus, pradėjus vykdyti valstybinius egzaminus, buvo tokia tvarka – pa­skelbti abiturientams 15 autorių, kurie bus tų metų Lietuvių kalbos brandos egzamine. 15 autorių! O dabar turime privalomus 36 autorius…

Ar pedagogo profesiją re­ko­menduotumėte rinktis ir augančioms kartoms?
Kokia bus mokykla, tokia bus mūsų ateitis. Aš labai dažnai prašau mokinių, kad patys geriausi rinktųsi mokytojo profesiją. Jauniems žmonėms reikia jaunų ryškių asmenybių.

Eglė Butkutė

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt