Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Padėka. R. Kazarjanui apdovanojimą įteikė Lietuvos generalinio komisaro pavaduotojas R. Bobinas. LPVA archyvo nuotr.
Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt
Šiaulietis armėnas Rafikas Kazarjanas lemtingais 1991-aisiais jau gyveno Lietuvoje. Ne tik gyveno, bet ir, nė akimirkos nesudvejojęs, stojo mūru už Lietuvos laisvę. Policijoje dirbęs kitatautis dalyvavo visuose šaliai svarbiuose įvykiuose ir už tai Policijos departamente buvo apdovanotas Lietuvos policijos pažymėjimo ženklu „Už atliktą pareigą 1991 metais“.
Įvertinimą skiria ateities kartoms
R. Kazarjanas kartu su kitais Lietuvos policijos veteranais Sausio 13-osios išvakarėse buvo pagerbtas Laisvės gynėjų dienos renginiuose. Minėjime Seime vyko iškilminga laisvės gynėjų rikiuotė, po to Kovo 11-osios salėje buvo skaitomi pranešimai 1991-ųjų sausio ir dabartinio valstybingumo temomis.
Galiausiai skaudūs įvykiai buvo prisiminti Policijos departamente. Čia medalius už atliktą pareigą ir gavo R. Kazarjanas bei dar beveik pusšimtis veteranų. Generalinio komisaro Lino Pernavo pasirašytus liudijimus įteikė jo pavaduotojas Rimantas Bobinas.
Gauti apdovanojimą už Lietuvos laisvės gynimą – labai smagu. To policijos veteranas neslepia, tačiau visgi pripažįsta kad įvertinimas kur kas reikšmingesnis ne tiek jam pačiam, kiek šių dienų jaunimui: „Niekas nežino, kaip būtų šiandien, kaip reaguotų žmonės. Bet kuo daugiau prisimenama, kuo daugiau žmonių įvertinama, tai ir yra pamoka ir pavyzdys ateities kartoms – kad jie žinotų.“
Vyras atvirauja tikintis, kad ir vaikai, anūkai, proanūkiai didžiuosis jo poelgiu. Ne dėl įvertinimo ir dėmesio, žinoma, tuomet kovota, tačiau, pasak R. Kazarjano, šiandieninis dėmesys ir pasididžiavimas gynėjais turi tapti patriotiškumo pamoka jaunimui.
img-1124.jpg
Kitataučio ryžtas ginti Lietuvą
Iki sausio armėnas Lietuvoje jau buvo praleidęs dešimtmetį. Įvairiuose renginiuose ir mitinguose dalyvavo nuo 1988-ųjų. Puikiai policijos veteranas prisimena laikus, kai vienos sesijos metu buvo užimtas policijos akademijos filialas Antakalnyje: „Vieną rytą atėjęs į paskaitą, žiūri, kad stovi sovietų kariškiai su šalmais, automatais. „Kur einat?“ – „Į paskaitas.“ – „Paskaitų nebus – pastatas užimtas. Viso gero.“ Ant sienų auditorijose buvo užrašyta rusų kalba „Mes dar grįšime“, net gėlės buvo suniokotos. Kai tuos vaizdus matai pats… Įdomų, bet labai sunkų laikotarpį gyvenome.“
Palikęs du mažamečius vaikus, pareigūnas vyko ginti parlamento, nenumanydamas, nei kada grįš, nei kaip baigsis įvykiai. Kitatautis nė nedvejojo, ar ginti ne savo tėvynės laisvę. Budėjimo prie parlamento metu jis sako matęs dar kelis savo tautiečius su trispalve ir dėl to labai nudžiugęs: „Jeigu gyvename čia, pasirinkome šią šalį, tai mes ir privalome ją ginti. Dėl savęs. Mes patys turime parodyti pavyzdį, kad esame reikalingi ir norime pritapti, o ne ieškoti, kodėl mums nepadeda, ir t. t.“
„Laisvės neužtenka iškovoti“
Laisvės gynėjas dar ir dabar aiškiai pamena susirinkusiųjų stiprybę ir moterų ištartus žodžius. „Kai kurios moterys apsikabindavo ir prašydavo: „Tik nepasiduokit, tik ginkit...“ Apie pavojus mes negalvojome, stūmė kažkokia jėga. Mes apie rytojų, apie ateitį negalėjome nieko nuspėti. Jautėsi didžiulė vidinė stiprybė. Absoliučiai niekam nekilo minčių palikti ar išeiti, – atmintyje gyvus įvykius mena
R. Kazarjanas. – Buvo kovos azartas. Mes ėjome tik į priekį.“
To azarto, pasak vyro, suteikė minia. Niekas nekrustelėjo net tada, kai pro Seimo tunelius važiavo tankai, bandę šiurpinti žmones.
„Iki šiol mes nė kiek nesigailime, kad dalyvavome. Labai įdomus jausmas, kad nors kiek galėjai prisidėti ir padėti“, – sako policijos veteranas.
Dabar veteranas teigia dalyvaujantis visuose renginiuose, skirtuose šalies valstybingumui paminėti: „Vien tik iškovoti laisvę ir palikti, užmiršti… Taip nebūna. Ją turi dar išlaikyti, puoselėti.“
Kai šalis jau beveik tris dešimtmečius laisva, ar taip pat vieningai pultume ginti tėvynę? Emigracijos mastų išgąsdinti lietuviai tylomis prabyla netikintys dabartinių tautiečių vienybe. Tačiau R. Kazarjanas tikėjimo nepraranda – stresinė situacija žmonėms suteikia ypatingų emocijų.
„Labai sunku spręsti. Niekas nežino, kaip būtume galvoję ir tada. Bet tuo momentu, kai įvyksta, žmonės sureaguoja visai kitaip. Nulemia stresas. Kai trečią valandą nakties važiuoja ir signalizuoja gaisrinė, greitoji, kiti žmonės, visi eina į gatves, nesupranta, kas čia darosi… Tuo momentu ir nežinai, kaip gali streso metu reaguoti žmonės, bet nemanau, kad dabar jie bėgtų, slėptųsi“, – viliasi Šiauliuose gyvenantis armėnas.