Liaudies meno praeities ir šiandienos atspindžiai Adomynės dvaro kraštovaizdyje

Panevėžys

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt

93931

Liaudies menas yra visos tautos išlikimo esmė. Adomynės dvare nuo pat pirmųjų jo šeimininkų visais laikais buvo kuriamas ir puoselėjamas grožis. Tik sovietmečiu matėme jo nykimą. Atkūrus nepriklausomybę dvaras restauruotas, tvarkomas parkas, išvalytas tvenkinys.

Tik gražiai sutvarkytame kraštovaizdyje trūko funkcionalių medžio ir metalo skulptūrų, kurios labai reikalingos ne tik Adomynės gyventojams, bet ir dažnai ją lankantiems turistams. Norėdami toliau tvarkyti dvaro kraštovaizdį ir įamžinti liaudies meistrų Jono Dagio ir Petro Dagio atminimą, Kupiškio etnografijos muziejus Lietuvos kultūros tarybai pateikė projektą „Liaudies meno praeities ir šiandienos atspindžiai Adomynės dvaro kraštovaizdyje“ ir gavo finansavimą. Todėl galima drąsiai teigti, kad šis projektas yra aktualus ir reikalingas tiek vietos bendruomenei, tiek visam Kupiškio rajonui, nes Adomynė šiais metais yra paskelbta mažąja Lietuvos kultūros sostine.

Pleneras susietas su šiame krašte gyvenusių žinomų liaudies meistrų Jono Dagio ir Petro Buzo gyvenimu ir kūryba. Petras Buzas gimė Juodžiūnų kaime (Kupiškio rajone). Jo meniškai sielai gimtajame kaime buvo ankšta. Tėvas, matydamas, kad sūnus prie žemės nelinksta, prieš mirtį pareiškė savo valią: „Nors Petras ir yra vyriausias sūnus, jam namų nepaliksiu, nes notūras ne artojo". Petrui tai buvusi tikra laimė. Broliai jam surentė pirkelę ir kalvę, nes Petras buvo linkęs ir į kalvystę. Šimonių apylinkių kapinėse nemažai Petro Buzo kaltų saulučių. Žmonės kalbėjo, kad saulutes Petras kaldavęs pasižiūrėjęs į žmonos austus raštus, mat ją labai mylėjęs, o ši buvusi naginga audėja. Jo saulutės išsiskiria gyvumu, dinamiškumu. Jos lengvos, grakštus darbų ažūras. Jonas Dagys buvo talentingas žmogus, žinojęs ne vieno amato paslaptis. Kilęs jis iš Punkiškių kaimo (Kupiškio rajone). Skulptoryste užsiėmė nuo piemenavimo laikų. Pradėjęs nuo „besmegenių” drožimo, kuriais bernai erzindavo mergas, vėliau ėmėsi skaptuoti ir „šventuosius”. Jis ne tik drožė skulptūras iš medžio, bet užsiėmė ir metalo darbais – kalė apkaustus skrynioms, smaigalius antkapiniams paminklams. J. Dagys yra laikomas P. Buzo mokiniu. Gal taip ir buvo, bet, lygindami jų darbus, matome, kad mokinys savo mokytojo nekartojo, o atrado savo stilių. Pavyzdžiui, kryžmai jis naudojo daug plonesnį geležį, o ir ornamentas jo – grynai augalinis: iš centro į keturias puses skleidžiasi grakšti, darniai išlenkta šakelė su mažais lapeliais.

Tęsiant šio krašto liaudies meistrų tradicijas projektas buvo įgyvendinamas Adomynėje liepos 29 – rugpjūčio 2 dienomis. Keturias dienas liaudies menininkai kalbino medį, geležį ir akmenį, demonstravo adomyniečiams ir svečiams savo darbo subtilumus, kol su savanorių pagalba iškilo koplytstulpis, sukurtieji suoliukai pasipuošė vietinių legendų simbolika, dvaro parke jaukiai įsikūrė mažosios skulptūrėlės, o gyvenvietės centrą papuošė paminklinis akmuo, įamžinantis 2019-uosius metus Adomynėje – mažosios kultūros sostinėje.

Medžio drožėjas Edvardas Bielokopitovas atvyko net iš Baisogalos (Radviliškio raj.). Jis ėmėsi sunkiausios užduoties – plenero dienomis sukurti koplytstulpį, skirtą seniesiems Adomynės krašto meistrams. Koplytstulpyje dominuoja tik trys elementai: žalčiai, saulė ir perlai. Nuo pagonybės laikų žalčiai yra laimės ir sėkmės simbolis. Jų Adomynėje pastaruoju metu ypač daug!!! Iš senovinės verpstės menininkas paėmė saulutės motyvą, kuris ir simbolizuoja šviesą bei šilumą. Tai duoklę seniesiems meninikams, kuriuos E. Bielokopitovas pavaizdavo kaip perlus – juk jie tokie ir buvo Lietuvos istorijoje. Kupiškėnas kalvis Gintautas Vaitonis koplytstulpiui papuošti nukaldino nuostabią saulutę sekdamas P. Buzo kūrybos motyvais.

Tautodailinikas Vidmantas Zakarka iš Panemunėlio miestelio Rokiškio rajone savo suole įamžino Adomynės dvaro lobį (jis tikrai buvo rastas prie dvaro pamatų 2004 metais) – dabar kiekvienas gales prisėdęs prie jo prisiliesti! Menininkas darbavosi taip spėriai, kad per vieną dieną jo rankose gimė dar ir linksmuolis baravykas, kuris šelmiškai rodo liežuvį jo beieškantiems, ir didžiulis nunešiotas senoviškas batas, skirtas gėlių vazonui įstatyti.

Tikrą Adomynės istorijos puslapį įamžinti pasirinko kitas rokiškėnas Gintaras Varnas. Jį sužavėjo dvarininkaitės Malvinos Žurauskytės ir kun. Liudviko Jucevičiaus meilės istorija. Jis sukūrė turbūt kol kas vienintelį paminklą jų meilei: suoliukas su įsimylėjusių jaunuolių veidais ir abiejų rankomis švelniai saugoma širdimi žavi elegancija ir skleidžia gerus jausmus. Bažnyčia ir dvaras, kanonai ir polėkis – juos skyrė ir sujungė, kaip ir dabar suoliukas jungia šiuos du kultūros paveldo objektus. Čia galės sėdėti romantiškai nusiteikę žmonės, fotografuotis jaunavedžių poros. Meno kūrinys pastatytas dvaro kieme.

Meistras iš Panevėžio raj. Miežiškių Eduardas Titas ėmėsi medyje pavaizduoti Adomynės dvaro parko dvasią – didžiulį trijų metrų ilgio suolą, pastatytą netoli tvenkinio didžiulių parko medžių pavėsyje. Savo kūrinį liaudies menininkas papuošė ąžuolų motyvais su išraiškingu veidu. Šalia jo parkelyje įsitaisė ir E. Tito išdrožtas didingas miško paukštis – išmintį simbolizuojanti didžiulė pelėda.

Paukščių šeimyną dvaro šlaite įkurdino meistras iš Vabalninko Vidas Jatulevičius. Tėtis ir mama – du didesni suoliukai – ir trečiasis, mažesnis – skirtas vaikučiams. Jie saugiai įsitaisė ir neišskris, kaip išskrenda paukščiai kiekvieną rudenį arba užaugę vaikai iš tėvų sodybų... Trūks tik staliuko, bet tai – jau užduotis kitiems plenerams.

Akmentašys Vytautas Jasinskas iš Kupiškio Adomynėn atvežė didžiulį akmenį – kad įamžintų išdidžiai reprezentuojančią Kupiškio kraštą Adomynę – 2019 metų mažąją kultūros sostinę. Solidumo darbui suteikia jį puošianti Gintauto Vaitonio saulutė Jono Dagio kaltų kryžių motyvais.

Darbus vainikavo plenero užbaigimo renginys, į kurį buvo pakviesti rajono vadovai, Lietuvos Tautodailininkų sąjungos atstovai, projekto partneriai. Simboliškai naujai atgimstančiam Adomynės dvaro kraštovaizdžiui projekto rezultatų pristatymo šventėje koncertavo muzikos grupė „Nešpėtni bernai“ – betarpiškai naujai apjungusi ir folk, ir rokenrolą, ir lyriškas, ir trankias dainas – kaip ir mūsų plenero dalyviai savo skirtingais įrankiais kalbindami medį ir metalą bei akmenį šiuolaikiškai prikelia senąsias tradicines vertybes. Visiems menininkams įteikti Kupiškio rajono savivaldybės Padėkos raštai, rėmėjų dovanos. Bendruomenė, atsidėkodama plenero dalyviams už šiltą bendravimą, už meno skulptūromis papuoštą dvaro kraštovaizdį, dovanojo savo sertifikuoto tautinio kulinarinio paveldo produkto – Adomynės „Pagrabinių“ bandelių edukacinę programą.

Tekstas ir nuotraukos projekto vadovės Virginijos Pakalniškienės

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt