Ledo ritulininkas Dovydas Kulevičius baigė ledo ritulininko karjerą: dabar esu išsikėlęs kitus aukštus tikslus

Vilnius

M. Šlikas, R. Aliukonis, D. Kulevičius, T. Vyšniauskas, Š. Kuliešius

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

106071

Visų laikų rezultatyviausias Elektrėnų „Energijos“ žaidėjas Do­vydas Kulevičius šį sezoną bai­gė savo ledo ritulininko karjerą, tačiau iš ledo ritulio nesitraukia. Ilgametis Nacionalinės ledo ritulio komandos žaidėjas sako, kad dabar jo tikslas yra perteikti savo sukauptą patirtį vaikams ir išugdyti ne tik gerus žaidėjus, bet ir žmones. Elektrėnuose augęs ir dabar gyvenantis ledo ritulininkas ir treneris sako, kad auganti ledo ritulio karta ateityje turėtų pasiekti aukštų rezultatų, o tam, kad Lietuvos ledo ritulio lygis kiltų, reikia daugiau bendradarbiauti ir siekti treniravimo tobulėjimo galimybių. „Reikia turėti bendrą tikslą, stengtis dėl augančios kartos“,- sako Dovydas Kulevičius.

Foto galerija:

Kodėl pasirinkote būtent ledo ritulį?

Aš manau, kad mano amžiaus ar vyresni elektrėniečiai visi išbandė ledo ritulį. Taip pat gana populiari sporto šaka buvo ir dziudo. Aš pats išbandžiau, galima sakyti, visas sporto šakas, kuriomis buvo galima užsiimti Elektrėnuose. Bet kai eini visur, pasidaro jau per daug. Tada tėvai man sakė pasirinkti vieną sporto šaką, o man labiausiai patiko būtent ledo ritulys, tad ir nusprendžiau, kad šios sporto šakos aš atsisakyti nenoriu. Man tada buvo aštuoneri ar devyneri, o pirma pažintis su šiuo sportu įvyko, kai buvau penkerių. Viskas prasidėjo nuo to, kai treneris Rimantas Sidaravičius atėjo į mokyklą ir surinko berniukų komandą. Visi buvo metais už mane vyresni, bet toje komandoje žaidė ir mano brolis, todėl ten atvedė ir mane. Tada toje komandoje kartu su dabar taip pat gerai žinomais ledo ritulininkais Dariumi Lelėnu ir Nerijumi Dauksevičiumi buvome jauniausi.

O iš tos pačios pirmosios Jūsų komandos ar yra daugiau žinomų ledo ritulininkų?
Žinoma. Toje komandoje žaidė ne vienas Lietuvos nacionalinės komandos atstovas: Dalius Vaiciukevičius, Nerijus Dauksevičius, Artūras Katulis, Rolandas Aliukonis… Visi, kurie 1981 metais yra gimę, žaidė toje pirmojoje mūsų komandoje, kurią treniravo Rimantas Sidaravičius. Šis treneris mus išmokė ne tik ledo ritulio pagrindų, bet ir svarbiausių gyvenimo taisyklių. Mes išmokome ne tik žaisti ledo ritulį, bet išmokome ir draugiškumo, nesavanaudiškumo, kitų svarbiausių vertybių. Manau, kad pats pirmas vaiko treneris yra labai svarbus ir asmenybės vystymui, nes vyresniame amžiuje, kai jau suaugi, komandose treneriai dažniausiai moko tik žaidimo, o kol asmenybė tik formuojasi, labai svarbu mokyti ir gyvenimo. Net ir dabar, pats treniruodamas vaikus kartais pastebiu, kad vartoju tokias citatas ar atlieku kažką, ką man pačiam sakydavo ar ką darydavo pirmasis treneris.

Sakote, kad save išbandėte įvairiose sporto šakose. O vėlesniame amžiuje niekada nebuvo kilusi mintis nebežaisti ledo ritulio?

Niekada tokių minčių nebuvo kilę, nes man labai patiko tai, ką darau. Dabar vaikams yra sudarytos „šiltnamio“ sąlygos – jie turi džio­vyklas, rūbines, nereikia aprangos nešiotis namo. O mes anksčiau to neturėjome. Prisimenu, kai apsirengdavau ledo ritulio aprangą namuose, ant lazdos užkabindavau pačiūžas ir brisdavau į Ledo rūmus per pusnis. Tada būdavo ateini į treniruotę iki pusės šlapias, pasitreniruoji ir su tais pačiais rūbais atgal namo eini. Ir kas keisčiausia, mes tada nesirgome dažnai, gal tai ir užgrūdindavo.

Kuo skyrėsi pačios treni­ruotės, varžybos nuo to, kas vyksta dabar?
Tada dar nebuvo Lietuvos vaikų čempionato, todėl mes per sezoną turėdavome vieną ar dvi keliones. Keliaudavome rungtyniauti į turnyrus, pavyzdžiui į Austriją, Suomiją. Kokiais 1990 metais išvažiuoti kažkur į tolimą šalį buvo lyg kitas pasaulis. Tada visi labai laukdavome tų kelionių, žinodavome, kad bus turnyras ir dėl jo labai stengdavomės, nes visa komanda ten nevažiuodavo, atrinkdavo geriausius. Tokios išvykos buvo labai didelė motyvacija. O dabar vaikai keliauja laisvai, jiems kelionės ar varžybos užsienyje nėra toks didelis įvykis, koks buvo mums.

Ne vienus metus atstovavote Lietuvos ledo ritulio rinktinei. Ką Jums tai reiškia?
Kai žaidžiau už jaunimo ar jaunių rinktines, tai buvo lyg didelė pramoga. Mūsų žaidėjų nebuvo daug, važiuodavome į užsienį, o dar mus ir aprengdavo, tai buvo labai didelė motyvacija patekti į tą rinktinę. Bet tie ledo ritulio pasaulio čempionatai, turnyrai nebuvo tokie populiarūs ir žinomi kaip dabar, mūsų rezultatų nelabai kas ir žinojo. Aš pats jau kelerius metus neatstovauju Lietuvos ledo ritulio rinktinei, bet man visada tai buvo labai svarbu ir labai vertinu tą laiką ir tas galimybes. Niekada net nekildavo mintis atsisakyti žaisti už rinktinę, tada net nežiūrėdavome, ar turime kokių nedidelių traumų, į tai nekreipdavome dėmesio, mes visada sakydavome, kad „jei gali paeiti, reiškia, kad gali ir žaisti“.

2005–2006 ir 2007–2008 metų sezonus praleidote Latvijoje ir atstovavote ,,Latgalės“ komandai. Kaip ten patekote?
Į Latviją patekau Sauliaus Limonto, ledo ritulininko iš Rokiškio, kuris ir dabar žaidžia veteranų komandoje, dėka. Ta komanda žaidė pirmojoje Latvijos lygoje, ją laimėjo ir išėjo į aukščiausią lygą. Tada komanda rinko naują sudėtį, o Saulius buvo tos komandos kapitonas. Jis man paskambino ir pasiūlė prisijungti. Aš sutikau. Kai atvykau ten, buvo surinkta nauja komanda. Vėliau ir daugiau lietuvių atvažiavo. Tie metai Latvijoje buvo labai geri. Pirmą kartą ten pasijaučiau žaidžiantis profesionaliai. Mes gyvenome visi kartu, šalia čiuožyklos esančiame internate. Visa veikla buvo vykdoma kartu, viskas buvo šalia, ta komanda buvo lyg šeima. Sąlygos buvo sukurtos tokios, kad gyventum sportu. Aišku, ten turėjome įrodyti ir savo vertę. Tai buvo labai gera pirmoji legionieriaus patirtis. Tada su klubu savo pirmąjį debiutinį sezoną užbaigiau bronzos medaliu

2009–2010 sezone jau žaidėte Baltarusijos ,,Brest“ komandoje. Kokia istorija su šiuo klubu?

Čia patekti man padėjo treneris Dimitrijus Medvedevas. Jis tada treniravo Elektrėnų „Energiją“, o jo pažįstamas „Bresto“ treneris pasakė, kad reikia kelių žaidėjų. Tada aš ir Darius Lelėnas išvykome į Baltarusiją. Daug kas netikėjo, kad aš ten liksiu. O išėjo taip, kad visą sezoną ten užbaigiau ir net tapau rezultatyviausiu komandos žaidėju. Baltarusijoje gyvenome viešbutyje už miesto, valgyti reikėjo važiuoti kokias 10–15 minučių į čiuožyklą. Kartais mus veždavo, kartais važiuodavome su savo automobiliu, o kartais valgyti tekdavo važiuoti ir su maršrutiniais autobusais. Šioje komandoje man patiko tai, kad dažnai keisdavome vietas, daug keliavome. Taip pat ten buvo labai geros finansinės sąlygos, todėl žaidėjai jautėsi įvertinti. Prisimenu, kad tik ten atvykę visai nemokėjome elgtis su jų pinigais. Ten viskas buvo milijonais, reikėjo juos išmokti skaičiuoti, susidėti, bet po kelių savaičių viską išmokome.

Po Baltarusijos išvykote žaisti į Prancūzijos „Mulhouse“ klubą ir ten praleidote du sezonus. Kaip viskas atrodė ten?
Galima sakyti, kad ten pralei­dau pusantro sezono. Iš tikrųjų, Prancūzijoje man sekėsi nelabai gerai. Sezono metu patyriau traumą – varžybų metu trūko kryžminiai raiščiai. Prancūzijoje man atliko operaciją. Bet net ir po traumos, operacijos ir reabilitacijos klubas norėjo mane matyti ir kitame sezone, jie pasiūlė kontraktą. Grįžau, bet buvo sunku atsigauti po traumos. Pusę sezono ten žaidžiau, bet po to pasikalbėjome su treneriais ir kartu nusprendėme, kad aš dar negaliu žaisti visu pajėgumu. Todėl nusprendžiau grįžti namo. Prancūzijoje buvo labai gerai, nes buvo suteiktos labai geros gyvenimo sąlygos – butas, automobilis, kontraktas su visais draudimais. Ten į žaidėjus žiūrėjo labai rimtai.

Didžiąją karjeros dalį praleidote Elektrėnų „Energijoje“. Dėl finansinių dalykų ir konflikto su Ledo rūmų vadovybe klubas šį sezoną nerungtyniauja jokiame čempionate. Kaip vertinate šią situaciją?
Iš tikrųjų, nuo rugpjūčio mėnesio aš pats buvau perėmęs Elektrėnų „Energijos“ vyriausiojo trenerio vairą. Aš manau, kad ši situacija yra labai bloga ne tik pačiai komandai, bet ir visam Lietuvos ledo rituliui. „Energija“ yra nuolatinė čempionė, šioje komandoje žaidė garsiausi lietuviai ledo ritulininkai. Aš manau, kad čia vyksta dar ir daug dalykų, kurių dauguma net nežino. Tik labai nesmagu, kai dėl tokių dalykų kenčia žaidėjai, sirgaliai ir pati komanda, kuri metų metus Elektrėnų miestą garsina savo pasiekimais.

2016–2017 metų sezoną praleidote Vilniaus „Hockey Punks“ komandoje. Kodėl bū­tent­ šis klubas? Ar nebuvo keis­ta žaisti prieš ,,Energiją“, už kurią žaidėte ne vienus metus?

Tokį mano sprendimą lėmė nesutarimas su tuometine Elektrėnų „Energijos“ vadovybe. O Vilniaus klubą pasirinkau dėl ten žaidžiančių žmonių. Jei nori, kad kažkas pasikeistų, reikia veikti ir už save pakovoti. Po sezono aš vėl grįžau į „Energiją“, nes reikalai susitvarkė. O dėl žaidimo prieš „Energiją“, prieš ilgamečius komandos draugus, tai aikštėje draugų nėra. Visi tai supranta, kad atstovauji klubui ir aikštelėje turi viską padaryti dėl pergalės. Varžybų metu su priešininkų komanda gali stumdytis, kovoti, tačiau po varžybų visi gyvename draugiškai, visi suprantame, kad toks yra ledo ritulys.

Dabar esate ir vaikų treneris. Pradėjote treniruoti Elek­trė­nų „Energijos“ vyrų komandą, tačiau klubas nesitreniruoja. Ar toliau sieksite trenerio pozicijos kokioje kitoje vyrų ledo ritulio komandoje?
Jei gaučiau tokį pasiūlymą, tai tikrai rimtai jį apsvarstyčiau. Neslėpsiu, kad tokia siekiamybė yra. Dabar jaunimo ledo ritulio rinktinėje dirbsiu trenerio asistentu. Vyrų komandos treniravime aš nesu visiškai naujokas. Dar kai „Energiją“ treniravo Bernd Haake, jam padėdavau, man kartais tekdavo būti ir žaidžiančiu treneriu. Patirties tikrai turiu. Aš visada galvojau apie trenerio darbą, man patinka dirbti su vaikais, stengiuosi patirties semtis iš kitų trenerių.

Kokie tie augantys ledo ritulininkai?
Labai džiaugiuosi, kad vaikų, žaidžiančių ledo ritulį, yra tikrai daug, o tarp jų ir talentų jau galima įžvelgti. Manau, kad bėgant laikui šie vaikai pasieks rinktinės lygį, ir ateityje Nacionalinė ledo ritulio komanda turės didelį pasirinkimą gerų žaidėjų. Dabar kiekvienoje komandoje, nors ir silpnoje, jau dabar yra vienas kitas žaidėjas, kuris išsiskiria savo talentu. Tikrai yra daug augančių perspektyvių žaidėjų. Tik problema ta, kad vaikams sunkiau susikoncentruoti į vieną dalyką. Vaikams atsiranda daugiau pagundų užsiimti kitomis veiklomis, nesusijusiomis su sportu. Siekiant aukštų rezultatų yra labai svarbu, kad vaikui pačiam patiktų tai, ką jis daro.

Ką Lietuvoje reikėtų keisti, kad ledo ritulio lygis šalyje kiltų?

Dauguma kalba, kad Lietuvai trūksta specialistų, čiuožyklų. Bet čiuožyklos jau statosi. Specialistus, manau, ir mes turime neblogus. Manau, kad reikėtų keisti ledo ritulio mokyklų požiūrį. Pas mus dabar yra įprasta, kad jei mokykla kažką naujo sužino, ji nesidalina su kitais, nes atrodo, kad tai gali atsisukti prieš juos pačius, o aš manau, kad mes visi kaip tik turėtume dalintis naujomis žiniomis, padėti vieni kitiems tobulėti. Taip pat trūksta seminarų, mokymų treneriams, manau, kad tokie dalykai ir sustiprintų pačių trenerių santykius. Reikia turėti bendrą tikslą, stengtis dėl augančios kartos.

Ar save dabar laikote labiau ledo ritulininku ar treneriu?
Dabar tikrai esu treneris. Paskutinius kelerius metus pastebėjau, kad ledo ritulininko pozicijoje jau nebėra kur siekti aukštumų. Anks­čiau žinodavau, kad bus rinktinė, tai reikėdavo stengtis, kad ten pa­kliūčiau, kad nenuvilčiau komandos. Man jau ne 18 metų, kad siekčiau sportinių aukštumų, patį karjeros piką jau buvau pasiekęs, todėl reikia suprasti, kad viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Kai treniruoji vaikus, turi savo šeimą, jau ir laiko nebeužtenka skirti kuo daugiau laiko pačiam žaidimui, fiziniam pasirengimui. Dabar siekiamybė yra išugdyti gerus žaidėjus.

Šį sezoną neatstovaujate jokiam klubui. Ar tai reiškia, kad ledo ritulininko karjera baigta?

Taip. Aš ir pernai po paskutiniųjų varžybų sakiau, kad tai greičiausiai bus mano paskutinysis sezonas. Galbūt per karjerą galėjau kažką pakeisti, siekti dar daugiau, bet ir dabar yra visai neblogai. Lietuviai ledo ritulininkai užsienyje nėra taip vertinami, kaip pavyzdžiui krepšininkai. Aš džiaugiuosi, kad mačiau ir galėjau dalyvauti visame Lietuvos ledo ritulio vystymosi procese. Galbūt jei mano karjera būtų prasidėjusi šiais laikais, gal būčiau pasiekęs daugiau. Nors ir atsisveikinu su ledo ritulininko karjera, aš ledo ritulio nepalieku. Dabar esu išsikėlęs sau kitus tikslus, dabar noriu būti geru treneriu.

Eglė Butkutė

Nuotr. iš asmeninio albumo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt