Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Neringa TuškevičienėŠaltinis: Etaplius.lt
Antradienį Širvintų rajono tarybos posėdyje merė, tyliai pritariant valdančiajai daugumai, tyčiojosi iš žiniasklaidos ir varžė jos darbą.
Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė jau į posėdį atėjo suirzusi. Labai greitai paaiškėjo, kad suirzimo priežastis – Lietuvos žurnalistų sąjungos raštas, kuriame itin mandagiai primenama, kad žurnalisto darbas – rinkti informaciją – negali būti ribojamas. Merė eilinį kartą nesugebėjo užmiršti asmeniškumų ir ėmė tyčiotis. Tiesa, pradžioje itin subtiliai.
Pirmus keturis klausimus sėdėjau prie visų svečių ir filmavau iš vietos. Suskaičiavau per dvidešimt tuščių kėdžių. Visą tą laiką administracijos darbuotoja vaikščiojo ir fotografavo (tai matyti Tarybos posėdžio video).
Po ketvirto klausimo merė staiga kreipiasi į mane cituodama Širvintų rajono savivaldybės tarybos reglamentą, kuriame rašoma, kad svečiai ir žiniasklaida sėdi jiems nurodytose vietose. Bandžiau jai paaiškinti, kad Tarybos reglamentas nėra viršesnis už LR Konstituciją ir Visuomenės informavimo įstatymą, kurie žurnalistui ir kiekvienam piliečiui garantuoja galimybę nevaržomai rinkti informaciją.
Merė eilinį kartą nieko negirdėjo. Vis citavo Tarybos reglamentą, kurį pati Taryba pasivirtino. Lyg tai būtų pats svarbiausias ar vienintelis dokumentas.
Jau ne pirmą kartą rašau apie naujai paskirtas vietas žurnalistams. Tiesa, iš trijų rajono leidinių tik “Krašto naujienos” dalyvauja Tarybos posėdžiuose. Tad be kolegų palaikymo kovoti nėra lengva. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad merės dukters laikraščio du žurnalistai yra ir Tarybos nariai, tad jie sėdi prie apskritojo stalo.
Vietos žiniasklaidai numatytos visai šone, palei pat praėjimo taką. Kėdės priglaustos prie radiatorių, dažnai ant kėdžių sukritusios užuolaidos. Praeidami ne vienas kliūna už fotoaparato stovo. Tad mano darbo technika nėra saugi. Iš to kampo išties nepatogu stebėti posėdžius. Valdantieji dažniausiai balsuoja vienodai, o opozicijos nuomonės dažnai skiriasi. Tačiau, iš to kampo tegaliu matyti opozicijos nugaras ir nematau, kaip kas balsuoja. Man asmeniškai tai panašu į neakivaizdinę cenzūrą.
Merė aiškina, kad net ir Seime žurnalistams yra numatytos vietos. Tačiau kodėl ji nežino, kad Seimo komisijų metu žurnalistai laisvai vaikšto ir fotografuoja bei filmuoja. Niekada nesu pažeidusi tvarkos posėdžių metu, nesu kalbėjusi, triukšmavusi.
Merė demonstratyviai skelbia pusės valandos pertrauką. Valdantieji klusniai seka paskui merę į jos kabinetą. Tikėjausi, kad merė pati imsis iniciatyvos ir išsiaiškins, kas teisus. Tačiau aš taip pat nesėdžiu rankų sudėjusi, skambinu LŽS pirmininkui D.Radzevičiui. Jis ramina ir pasakoja, kaip galėčiau elgtis, pokalbio metu dar kartą įsitikinu, kad mano žinios yra tikslios.Su juo kalbasi ir Tarybos nariai opozicijoje.
Po pusvalandžio pertraukos grįžta Taryba ir vėl man reiškiamas reikalavimas eiti į aptvąrą, skirtą žiniasklaidai. Tarybos nariai opozicijoje bando kalbėti, bet jiems neleidžiama. Man vėl kartojamas reikalavimas. Tiesa, į mane, kaip niekad, merė kreipiasi pagarbiai “gerbiama žurnaliste”, “gerbiamos žiniasklaidos priemonės atstove”. Mintyse prisimenu, kad prieš savaitę televizijai merės buvau išvadinta purvasklaida. Neprimenu.
Paklusti neteisėtam reikalavimui atsisakau, vėl primenu įstatymus. Skelbiama valandos pertrauka. Vėl valdantieji eina į merės kabinetą.
Skambinu respublikinei žiniasklaidai, vėl kalbuosi su Žurnalistų sąjunga. Darbo valandos pasibaigusios, tačiau konsultacijas gaunu. Žurnalistai nepatiki, kad gali vykti tokie dalykai, prašo informuoti apie tolimesnę eigą, siūlo tiesiogiai transliuoti posėdį.
Belaukiant perskaitome, kad po antro įspėjimo iš posėdžių salės galiu būti pašalinta visam laikui. Žinodama situaciją nusprendžiu nerizikuoti. Juo labiau, kad laukia itin svarbus klausimas – dėl administracijos direktorės tarnybinio pažeidimo. Suprantu, kad galbūt čia ir yra tikroji priežastis – siekis mane išprovokuoti ir išprašyti.
Būtent dėl šios priežasties dar kartą susirinkusiems Tarybos nariams primenu, kad jie pažeidžia LR Konstituciją ir įspėju ketinanti dėl to kreiptis į teismą. Jaučiu smerkiančius žvilgsnius – kas gi nori po darbo pusantros valandos laukti nežinia ko. Sėdu į gardą.
Vyksta posėdis.
*******
Per dvylika metų, kuriuos dirbu Širvintų rajono žiniasklaidoje, pastarieji treji panašūs į vieną ilgą karą. Esu persekiojama ir terorizuojama dėl savo darbo.
Mačiau ne vieną merą ir administracijos direktorių. Prireikus informacijos tereikėdavo paskambinti ir iškart pakomentuodavo, paaiškindavo. Ir ne tik rajono vadovai, bet ir skyrių, įstaigų vadovai, o kartais ir eiliniai specialistai.
Pastaruosius trejus metus tik po skundų Seimo kontrolieriui pradėta mums atsakyti į paklausimus. Tačiau sugalvota nauja kliūtis. Į paklausimus atsakoma išimtinai raštu. Kad nepasirodytų per mažai, nutarta žiniasklaidai parodyti, ką ir kaip filmuoti Tarybos posėdžių metu. Kitaip tariant įvesta cenzūra.
Tiek merei, tiek Tarybos nariams norėtųsi priminti, kad šalies įstatymai deklaruoja spaudos laisvę kaip vieną iš valstybės demokratiškumo kriterijų. Draudžiama visuomenės informavimo priemonių cenzūra. Valstybinės institucijos bei privačios struktūros negali kištis į žiniasklaidos veiklą.
Mintyse tebeskamba iš Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus girdėta mintis: „Laisvė toks dalykas, jos nepaimsi padėtos ant lėkštutės. Jei gavai dovanų laisvę – greičiausiai tai valdovo dovana vergui. Tikra laisvė yra iškovojama ir privalu ją nuolat saugoti.“
“Krašto naujienos” ir toliau sieks teikti sąžiningą ir operatyvią informaciją. Mes kovosime už laisvą žodį ir nepriklausomą nuomonę. Iki susitikimų “Krašto naujienose”.
P.S. Šiuo metu renkami dokumentai ir ruošiamasi kreiptis į teismą. Niekas negali riboti ir varžyti žiniasklaidos darbo. Už bet kokią pagalbą būsiu dėkinga.
Visada su Jumis Neringa ir “Krašto naujienos”
JAU NETRUKUS
LIETUVOS ŽURNALISTŲ SĄJUNGOS PIRMININKO
DAINIAUS RADZEVIČIAUS KOMENTARAS