„Laiptų galerijoje“ – rašytojo Liutauro Degėsio naujausio romano premjera

Šiauliai

Dariaus Ančerevičiaus nuotr.

Julita GaldikienėŠaltinis: ŠMKC „Laiptų galerija“

Liepos 23 dieną Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“ vyko susitikimas su žinomu mūsų šalies rašytoju ir publicistu Liutauru Degėsiu. Šiauliečiams jis pirmiesiems pristatė naujausią savo romaną „Sapnuojantys nemiega“.

Renginį moderavęs humanitarinių mokslų daktaras Nerijus Brazauskas pasakojo apie ilgametę pažintį su autoriumi – jis vedė ir ankstesnių jo romanų pristatymus. Kaskart po jų nuskambėdavo ta pati rašytojo frazė: „Viskas, daugiau tikrai nerašysiu“. Tačiau šįkart, nepaisant pažado, skaitytojai vėl gali mėgautis nauja Liutauro Degėsio kūryba. Kaip gimė naujausio romano idėja?

„Tai yra sunku ir fiziškai, ir fiziologiškai. Parašyti knygą nėra paprasta. Visgi kartais būna taip, kad veikėjai tave įtraukia. Juokaudamas sakau, kad rašau su pertraukomis, o kai vėl atsiverčiu rankraštį pamatau, jog ten gyvenimas vyko ir be manęs. Neretai neprisimenu, ką buvau parašęs ir turiu prisiminti kaip ten viskas pasisuko, kodėl tie veikėjai tokie. Ir tai yra malonumas. Rašymas man – galimybė apsigyventi savame pasaulyje. Knyga yra virtuali realybė“, – pasakojo Liutauras Degėsys.

Kalbant apie knygos pavadinimą, rašytojas užsiminė, kad būta ir daugiau jo variantų. Iš pradžių autorius manė knygą pavadinsiąs „Nieko nebus“. Vėliau gimė mintis romaną pavadinti „Laikino laiko beieškant“, nes knygoje daug kalbama apie laiką, o vienas iš pagrindinių personažų – laikrodis. Galiausiai rašytojui kilo mintis, kad sapno idėja čia irgi puikiausiai tinka.

„Jeigu reikėtų pasakyti vienu sakiniu apie ką romanas, sakyčiau, kad romanas yra apie laiką ir apie tokį degėsišką laikinumo matmenį. Pirmasis skyrius taip ir vadinasi – „Laikas yra laikinas“, o visą pasakojimą struktūruoja iš labai tolimos giminaitės paveldėtas ir kambario gilumoje stovintis laikrodis. Todėl greičiausiai ne man vienam kyla klausimas – ar laikas yra laikinas, ar mūsų suvokimas apie laiką yra laikinas?“, – savo pamąstymais dalijosi Nerijus Brazauskas.

„Teologai yra gražiai pasakę – Dievas sukūrė laiką, turėdamas omeny, kad laikas baigsis. Laikas pagal krikščionybę yra laikinas. Visi mes turime laikiną laiką, nė vienas tikriausiai negalvojame, kad esame amžini, nors kartais gyvename taip, lyg būtume amžini. Mes neturime laiko, laikas mus turi“, – aiškino rašytojas.

Romane laikas nėra nuoseklus, jis tarsi sulaužytas, trukčiojantis, su pertrūkiais. Neretai sunku suprasti, kiek laiko praėjo, kada kas vyksta. Nepaisant to, galima suprasti, kada veiksmas prasideda.

„Kai skaitysite, atkreipkite dėmesį, koks laikas yra pradžioje ir pačioje romano pabaigoje – paskutinis sakinys taip pat yra apie laiką. Tada galima mąstyti, tai kiek gi čia laiko praėjo kol perskaitėme visą šį romaną. Kur kas sudėtingiau suvokti yra pagrindinį romano veikėją, kurį aš galėčiau įvardinti kaip pusamžį intelektualą. Jis atlieka pasakotojo funkciją. Pasakojama, kaip autoriui įprasta, vienaskaitos pirmu asmeniu ir šįsyk vyksta žaidimas įvardžiais“, – savo įžvalgomis dalijosi Nerijus Brazauskas.

„Su įvardžiais aš visada turiu problemų. Įvardžiai padėjo man išvengti vardų problemos, nes lietuviški vardai būna tokie apsivėlę kartais, turi kažkokių sąsajų. Aš bandžiau išsisukti nuo vardų ir šiek tiek nuo lietuviško kolorito. Ir gal tai padėjo man juos kažkaip suvesti į vieną asmenį. Mes visi esame ir „aš“, ir „tu“, ir „jis“. Įvardžiais atskirti šitie herojai, bet iš esmės tai yra to paties herojaus suskilimas. Čia tas mano suskaidymas ant viršelio irgi – ne toks atsitiktinis“, – pasakojo romano autorius.

Viena iš pagrindinių temų romane – sapnas, turintis ne vieną koncepciją. Taip pat plėtojama vienatvės tema, iškeliama vienatvės dviese problema. Svarbų vaidmenį vaidina ir prisiminimai.

„Mano romane yra toks epizodas, kai pagrindinis veikėjas vis užeina į savo prisiminimus ir kiekvieną kartą užeidamas ten kažką pakeičia, jis juose apsigyvena. Iškyla idėja, kad mes tikrovę vis dėlto konstruojame. Sąmonė yra seniausias fotošopas – ką nori gali pasidaryti. Ir kyla klausimas, ar iš tiesų nebuvo tų dalykų, jei jie buvo galvoje. Galvos realybė yra nė kiek ne menkesnė. Kartais iš tiesų labai sunku atskirti, kuri realybė yra realesnė“, – sakė Liutauras Degėsys.

Pristatymo pabaigoje humanitarinių mokslų daktaras Nerijus Brazauskas pasiūlė intriguojantį būdą, kaip skaityti šį romaną: „Pirmiausia perskaitykite 112 puslapyje esančią 4-ąją pastraipą, kur autorius atskleidžia savo rašymo metodą. Tada jau skaitykite visą kūrinį ir tada, kaip autorius sako, pridėkite šlakelį interpretacijų rūgšties“.

Liutauro Dėgesio knyga „Sapnuojantys nemiega“ – jau ketvirtasis jo romanas. Iki šiol autorius yra išleidęs romanus „Dvi istorijos apie vieną meilę (2014), „Tavo rytoj buvo vakar“ (2017), ir „Lengva nebus“ (2020).

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt