PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2023 m. Balandžio 9 d. 10:09

Laimingi laiko neskaičiuoja

Šiauliai

Nuttawutnuy nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


263751

Senas lietuviškas šlageris. O gal ir nelietuviškas. Gal koveris. Bet buvo populiarus. Dainavo jį, regis, šviesios atminties Janina Miščiukaitė. Dainuojamas jis buvo dar tada, kai laiko niekas nesukinėjo. Šiandien tai būtų gera reklama jo sukinėtojams.

Sunkiausia laiką persukti Stounhendžo gyventojams. Sustumkite net 60 tonų sveriančius akmenis. O Libanas šįkart laiko persukimą atidėjo mėnesiui, nes Ramadanas, o jis, prasidėjęs atitinkamu metu, negali baigtis valanda anksčiau. Kai kurie visgi laiką persuko, girdi, Ramadanas trunka nuo aušros iki sutemos ir valanda čia nėra svarbu. Tad šį mėnesį Libane niekas tiksliai nežino, koks dabar laikas.

Jau veik dvi savaites gyvename persuktu laiku ir nieko neatsitiko. Išgyvenome. Gal todėl, kad aplink tiek daug įvykių, kad laiko persukimas liko tiesiog mažu niekučiu.

Rytas. Čirškia mobiliojo telefono žadintuvas ar šiaip žadintuvas, jūs atmerkiate akis ir džiaugiatės prasidedančia diena. Tiesa, patarčiau turėti du žadintuvus. Vienas šalia lovos, kitas, nustatytas skambėti trimis minutėmis vėliau, šiek tiek toliau lovos. Jei pirmąjį galite nutildyti nesikeldamas, tai dėl antrojo tenka iš lovos ropštis. Bet tai ir yra nuostabiausia.

Kaip moko psichologai, vos prabudę iškart pagalvokite, jog jūsų laukia: gardžios kavos puodelis, gaivus dušas... Pavadinkite dieną vardu. Tebūnie tai sėkmingų darbų ar kito pavadinimo diena. Siūloma vos atsikėlus žingsniuoti virtuvėn ir išgerti stiklinę vandens. Gydytojai aiškina, kad vanduo suteikia ląstelėms po nakties reikalingos drėgmės. Sveika išgerti stiklinę vandens su šaukšteliu medaus, pusės citrinos sultimis ir šaukšteliu obuolių acto.

Nesvarbu, kuris metų laikas, bent kelioms minutėms atverkite langą. Tegu šviežias oras įsiskverbia į jūsų namus, išneša iš jų ne tik nakties orą, kuriame taip maža deguonies, bet ir susikaupusią negatyvią energiją. Aišku, užvis geriausia, jei jūs ir miegojote prie praverto lango. Ir paskutinis patarimas – neskubėkite sėsti į mašiną, o eikite į darbą pėsčiomis. Rytiniai pasivaikščiojimai – puiki kraujotakos sutrikimų ir insulto profilaktika.

Sekmadienį Velykos. Prisikėlimas – didingas žodis. Įsivaizduoju, kad dar galima netikėti Dievu, bet neįsivaizduoju, kad galima netikėti velnio buvimu. Tad sovietmečiu irgi švęsdavome Velykas. Nors dailininkas Mikalojus Vilutis šmaikštauja: „Nuskrido Gagarinas į kosmosą ir nepamatė ten Dievo – senio su didele barzda ir didele rykšte rankoje. Ki ki ki ki...“

Taip jau nutiko, kad Velykos paliečia viso pasaulio žmones. Jos švenčiamos pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vėlesnių Velykų nei balandžio 25-ąją nebūna, o ankstesnių – nei kovo 22 d. Bažnyčios hierarchai svarstė nustatyti, kad Velykos būtų švenčiamos antrąjį balandžio sekmadienį. Tad šiais metais Velykų data, atrodo, pačiu laiku.

Senovėje Velykų metu buvo priimta sveikintis šūkiu: „Kristus prisikėlė!“ Atsakymas turėdavo būti: „Tikrai prisikėlė!“ Atsakantysis patvirtina, kad ir jis tiki prisikėlimo stebuklu. Gi štai per praėjusių metų Velykas, sutikęs draugą, džiaugsmingai jam šūktelėjau: „Kristus prisikėlė!“ Šis keistai pažvelgė ir tik tarstelėjo: „Nu.“

Kankina amžinas klausimas – kokie bus orai? Šalia begalės programų, kurios praneša artėjančius orus, nustebino, kad galima juos sužinoti ir paskambinus paprasčiausiu telefonu. Pradžioje išgirsti automato balsą, bet gali susijungti ir su sinoptiku. Skambinę draugai pasakojo, kad atsiliepia malonūs žmonės, išsamiai atsakantys į visus klausimus. Vos ne psichologai, sugebantys išaiškinti, jog orai visada geri. Visgi senas anekdotas byloja, jog sinoptikai pralošė dėžę degtinės žmogui, sergančiam reumatu.

Yra švenčių, kurių metu nors ir kelintą kartą skaitau vieną ar kitą knygą. Mano Velykų knyga – V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Turiu patį pirmąjį – prieškarinį knygos leidimą. Romanas tuomet buvo išleistas trimis knygomis. Liudas Vasaris padėjo gyvenime sutikti ir ne vieną puikų kunigą. Per Velykas stengiuosi juos prisiminti.

Kad ir Šiupylių, miestelio netoliese Gruzdžių, kleboną Antaną Ylių. Tai buvo asketas, padedantis visiems, kas tik kokios pagalbos beprašytų. Prašantieji dažniausiai guodėsi neturintys pinigų bilietui grįžti namo. Kunigas visiems duodavo rublį (alaus butelis tuomet kainavo, regis, 32 kapeikas). Ne vienas kunigui sakė, kam prašantieji naudoja gautus pinigus. Kunigas sutikdavo, bet pridurdavo: „O gal kažkuriam iš jų tikrai trūksta pinigų bilietui namo, o kaip man žinoti kuriam?“

Tuomet buvo tokie kultų įgaliotiniai. Kunigai tokį vadindavo pagarbiau – kultų ministru. Jie buvo atstovai valstybės ir bažnyčios santykiuose. Jie galėdavo paskirti, kuriai klebonijai šaldytuvą, baldų komplektą, anglių, malkų... Bet tai būdavo retai. Daugelis įgaliotinių buvo užsidarę, retai su kuo bendraujantys, bet vienas lankydavo kunigus, pakviestas atvykdavo į atlaidus. Po mišių būdavo pietūs, į kuriuos klebonai kviesdavo ir įgaliotinį. Šis linksmai su visais pabendraudavo, o atsisveikindamas klausdavo, gal parapijai reikia kokios jo pagalbos. Kai kas paprašydavo, tarkime, anglių, įgaliotinis pažadėdavo, bet pažado neišpildydavo.

Apsilankė įgaliotinis per Šv. Antano atlaidus ir Šiupyliuose. Viskas vyko kaip visuomet: mišios, pietūs. Atsisveikindamas, irgi kaip visada, įgaliotinis pasidžiaugė maža, bet gražia Šiupylių parapija ir paklausė, gal galėtų kuo padėti. Kunigas Ylius ne tik pats stengdavosi laikytis žodžio, bet išgyvendavo, matydamas kitus meluojant, netesint pažadų. Tad nusprendė, jog įgaliotinis pažadės, netesės, žodžiu, nusidės, tad kreipėsi į įgaliotinį: „Jūs teisingai pastebėjote, kad parapija mažytė, jog žmonėms sunku atvykti į bažnyčią, gal tada būtų galima nutiesti į Šiupylius geležinkelį?“ Kunigas buvo įsitikinęs, jog įgaliotinis pasakys šito padaryti negalintis, bet jis ėmė kažką pasakoti apie geležinkelių tinklą Lietuvoje, nors nieko konkretaus nepažadėjo. Tuo kunigas Antanas pasidžiaugė – išgelbėjo dar vieną žmogų nuo nuodėmės.

Po Velykų prasideda didžiosios kelionės. Nuvykus į kurį miestą, man maga paklausti vietinių gyventojų, ką jų mieste verta pamatyti, ir pagal jų nuorodas susidaryti savo kelionės planą. Nors liaudies siūlymai kartais gali nuvesti ne pačiais teisingiausias keliais. Gi iš kelionių knygų, esu tikras, geriausia „Michelin“ dėl savo senų tradicijų. Pirmą kartą šis kelionių vadovas pasirodė 1900 m. ir buvo skirtas Prancūzijai.

Prisiminiau prieš dešimtmetį TV kanalu „Viasat History“ rodytas laidas, kaip britų žurnalistas ir buvęs Didžiosios Britanijos gynybos ministras Michaelas Portillo keliauja geležinkeliais po Europą, vadovaudamasis 1913 m. išleistu legendiniu George’o Bradshaw kelionių geležinkeliais vadovu. Keliautojas lankosi tose vietovėse, kur lankėsi jo pirmtakas, ir net randa tas pačias geležinkelio stotis, apsigyvena tuose pačiuose viešbučiuose, lankosi tuose pačiuose teatruose, kurie jau stovėjo prieš 100 metų. Tiesa, kiek restauruotuose, bet išorėje veik nepasikeitusiuose.

Skaičiau apie lietuvaičių kelionę į Gdanską, pasiėmus Giunterio Grasso romaną „Skardinis būgnelis“. Žinia, veiksmas romane vyksta šiame Lenkijos mieste. Keliautojai aplankė prie Rodūnios kanalo esantį lenkų paštą, Jėzaus Širdies bažnyčią ir kitas garsiojo rašytojo romane minimas vietas.

Ieškosiu prieškario Lietuvos kelionių knygos, kurioje būtų aprašyti mūsų miestai, miesteliai, kaimai, piliakalniai, netgi, pavyzdžiui, kažkuo įdomūs medžiai ir pan. Radęs bandysiu pakeliauti. Gal kas likę?