PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Birželio 28 d. 14:29

L. Zavistauskienė: sutapatink hobį su darbu ir nereikės dirbti

Alytus

Etaplius.LTŠaltinis: Alytaus rajono savivaldybė


307010

Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje jau ketverius metus skaičiuojančią Laimutę Zavistauskienę gali sutikti dažname Alytaus rajono kultūriniame renginyje.

Ir taip yra ne dėl to, kad kultūra – moters kuruojama sritis Alytaus rajono savivaldybėje. Kultūra Laimutei – neatsiejama gyvenimo dalis. „Sutapatink hobį su darbu ir nereikės dirbti“, – juokiasi plačia šypsena kolegas visuomet apdovanojanti L. Zavistauskienė.

Lankytis renginiuose Laimutei rūpi, kad galėtų pajusti jų emociją, atmosferą, pamatyti savomis akimis, ko reikia žmonėms, kaip jie reaguoja. „Gyvenimas sparčiai juda į priekį, renginiai – jų kokybė taip pat turi neatsilikti“, – sako Laimutė ir priduria, jog Alytaus rajono kultūros centre ir skyriuose dirba kiek daugiau nei 30 žmonių, tad pasitarti tikrai yra su kuo.

„Kai suremi pečius su kultūros darbuotojais, visi iššūkiai tampa lengvai išsprendžiami“, – apie bendrystę darbe kalba moteris. O iššūkių tikrai netrūksta – darbų ir atsakomybių gausa – kasdienės palydovės. Tačiau į visus sunkumus Laimutė žvelgia besišypsodama: „Kai darai, tai ir darosi.“

Mato prasmę

Ilgus metus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbusi L. Zavistauskienė pasakoja, kad jau dirbdama pedagoge dainuodavo liaudies dainas. Laimutė dar 1991 metais subūrė bendraminčių, bendraamžių būrelį „Daulėlis“, kuriam autentiška daina yra tapusi savastimi. Tad ir anksčiau, ir dabar neretoje šventėje dalyvauja ir su savo kolektyvu. Liaudies dainos – kur kas rimčiau nei Laimutės pomėgis, moteris pasakoja tyrinėjanti vienbalses liaudies dainas.

„Meilė kultūrai neatsirado tik tuomet, kai atsisėdau į Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiosios specialistės kėdę, ji buvo visada“, – sako Laimutė.

Man gera būti kultūros Alytaus rajone dalimi – pabūti gražiame renginį, matyti žmonių veide užsidegimą ir tikėjimą tuo, ką daro.

„Kai matome savivaldybių kultūros indekse, kad mūsų rezultatai kasmet auga, supranti, kad eini tinkama kryptimi. Tai nėra tik rezultatas, sausi skaičiai popieriuje – juose slypi žmonių atsidavimas ir indėlis į rajono kultūrinį gyvenimą“, – sako L. Zavistauskienė.

Iššūkis – šimtmečio renginys

Ne keista, jog kultūros ritmu visą gyvenimą kvėpavusiai Laimutei patikėta koordinuoti Dainų šventės organizacinius reikalus, palydint į jubiliejinį renginį Alytaus rajono kolektyvus – kiek daugiau nei 100 žmonių.

„Nedrįsčiau sakyti, kad sekasi gerai, – juokiasi Laimutė. – Mat Dainų šventė dar priešaky, tad OP neperšokus griovio sakyti dar ankstoka.“ Moteris pasakoja, kad iš tiesų pasiruošimas buvo ilgas ir gana įtemptas, užkulisiuose virė daugybė organizacinių klausimų. Kolektyvai, kolektyvų vadovai – visa komanda dirbo išsijuosę, pirmiausia, kad praeitų atrankas, o vėliau, kad visas procesas būtų kuo sklandesnis.

„Tinkamas pasiruošimas nebūtų įmanomas be visų kultūros darbuotojų pastangų bei rajono vadovų palaikymo ir visuomet atvirų durų iškilus problemoms – esu labai jiems dėkinga“, – sako L. Zavistauskienė.

Jau nuo pirmadienio daugiau nei 100 dalyvių išvyksta į šimtmečio Dainų šventę, kur žiūrovai, kaip pasakoja Laimutė, mato tik nudailintą fasadą, o už to slypi Ilgos repeticijos, nuoseklus pasiruošimas, organizaciniai klausimai – nuo dalyvių nuvykimo iki apgyvendinimo, maitinimo. Savivaldybės, veždamos savo atstovus, turi užtikrinti kuo geriausias sąlygas. Vyksta būrys mokinių – tėvams, žinoma, rūpi, kur ir kokiomis sąlygomis gyvens jų vaikai. Todėl tiek kolektyvų vadovai, tiek savivaldybė deda dideles pastangas, kad viskas pavyktų kuo geriau.

„Mums uždraudė iš rajonų atvežti į Vilnių lietų“, – juokiasi Laimutė, pasakodama, jog pasiruošta bene visiems galimiems scenarijams.

Laimutė Dainų šventėje dalyvaus jau trečiąjį kartą, tačiau tokios svarbios, jubiliejinės, šventės koordinatore būti – garbė ir atsakomybė tenka pirmąjį kartą. chore dainavusi Laimutė pasakoja, kad trečią ar penktą kartą dėl klaidelės kartojant tą pačią dainą, džiaugsmas pamažėl blanksta ir lūpą patempti norėdavosi. Bet bendra emocija, kuomet iškilmingą dieną susijungia šimtai balsų, matai prieš save tūkstančius besigėrinčių žmonių, apima nepakartojamas pasididžiavimo jausmas. „Tavo balsas ir širdis skamba čia – neapsakomas tapatumo ir bendrystės jausmas“, – sako Laimutė.

O kas po darbo?

Paklausus, kaip ilsina galvą nuo šūsnies dokumentų ir darbų gausos, Laimutė atvira – „einu, kiek akys užmato“.

„Gyvename visai greta Vidzgirio botaninio draustinio, tad vakarai leidžiami spėriu žingsniu žengiant. Taip iškvėpuoju dienos darbus ir išvėdinu galvą“, – pasakoja Laimutė ir čia pat priduria, kad kaip gi be „rankų sukišimo į žemę“.

Pivašiūnų krašte tėvų namelius, kaip liaudies dainose sakoma, sauganti ir kartu su vyru besitvarkanti Laimutė augina daržoves, puoselėja gėlynus: „Tėvelis labai mylėjo medžius, daug jų prisodinęs, o mes visus juos globojame – tad ten mūsų ir beržai, ir ąžuolai.“

Gėlės Laimutės kieme žydi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – argi galėtum įsivaizduoti kitaip, pažinęs tokia šiluma spinduliuojantį žmogų.

Alytaus rajone gimusi ir užaugusi Laimutė džiaugiasi ir mažiausia šeimos nare – anūke Žemyna, ką tik minėjusia svarbų 1-erių metukų gimtadienį. „Esame geros draugės“, – apie ryšį su anūke kalba Laimutė, širdį glostančiai pridurdama, jog jau dabar matanti, kad ir anūkė mylės liaudies dainas bei šokius, nes jau dabar su močiute meiliai besileidžianti į liaudies kultūros pažinimą. Kartu ir šokančios, ir dainuojančios.

„Esu dėkinga už vaikų ir Dievulio mums suteiktą tokią gyvenimo dovaną“, – apie anūkę Žemyną kalba Laimutė.