L. Kasčiūnas: siūlysime valdantiesiems dalį valstybinių įmonių pelno skirti gynybai

Lietuva

Laurynas Kasčiūnas. ELTA / Josvydas Elinskas

EtapliusŠaltinis: ELTA.LT

362061

Tėvynės sąjungos-lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Laurynas Kasčiūnas sako, jog konservatorių frakcija Seime siūlys dalį valstybinių įmonių sukaupto pelno skirti šalies gynybos stiprinimui.

„Pavyzdžiui dabar mes su Gintare Skaiste analizuojame dar vieną kryptį, kur įmanoma gauti pinigų. Tai yra valstybinių įmonių sukauptas pelnas. Dalį jos gali pasilikti tam tikroms savo investicijoms, kurių reikia, bet dalį galima pasidalinti su valstybės gynyba“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo konservatorius.

„Tam nereikia nei mokesčio kelti, nei įstatymo keisti. Tai yra tiesiog vyriausybinis pasiūlymas, kuris galėtų įvykti. Mes, kaip dalykiška opozicija, pasiūlysime tokį variantą mūsų dabartiniams valdantiesiems“, – pridūrė jis.

Be to, politikas akcentavo, jog šalies saugumą sustiprinti padėtų prieš kurį laiką konservatorių pristatyta Vytauto Didžiojo gynybinė linija. Pasak L. Kasčiūno, jos įrengimas kainuotų apie 1 mlrd. eurų, o pati linija tęstųsi daugiau nei 100 km.

„Manau, kad 100-150 kilometrų“, – sakė politikas.

– Pone Kasčiūnai, kaip atsirado Vytauto Didžiojo gynybinės linijos idėja?

– Noriu pasakyti, kad tai nėra idėja tuščiame popieriaus lape. Aš, būdamas ministru, pernai vasarą patvirtinau Lietuvos kontrmobilumo strategiją. Ji integruojasi į Baltijos šalių gynybos liniją ir dabar kartu jungiasi su Lenkijos Rytų skydu. Žinoma, lenkų projektas ambicingiausias, nors mes praėjusią vasarą irgi ambicijos nestokojome. Trumpai tariant, tai, ką mes buvome numatę kontrmobilumo strategijoje ir pradėjome vykdyti, tai minų pajėgumo stiprinimas: prieštankinės, prieštransportinės, priešdugninės. Tada, išeinant iš Otavos konvencijos, priešpėstinės, kad jos būtų kombinuojamos, kad prieštransportinės nebūtų neutralizuojamos atėjusių priešiškų pėstininkų. Visa tai kombinuojama su fiziniais barjerais: tai drakono dantys, ežiai, įvairios užtvaros. Tai čia yra senoji strategija. Ji galioja, ties ja mes dabar dirbame.

Tada įsivertinome pasienyje tam tikras vietas, kur reikia stiprinti, transformuoti melioracijos, senuosius prieštankinius griovius. Taip pat identifikavome tiltus, kuriuos reikia paruošti sprogdinimui arba fortifikacijai. Tada sprendėme kaip kontrmobilumui išnaudoti miškus. Dabar Seime yra mano pataisa, ji dienų bėgyje turėtų būti priimta. Tai plynų kirtimų draudimas dvidešimties kilometrų juostoje pasienyje, kad miškai būtų išnaudojami kontrmobilumui.

– Na, turbūt išskyrus Latviją ir Lenkiją.

– Be jokios abejonės, kalbame apie priešiškas valstybes. Mano pasiūlymas remiasi kariniu patarimu. Tai čia yra ta kontrmobilumo strategija, kurią mes pasitvirtinome praeitą vasarą, ir mes nuosekliai ja judėjome. Yra minų kontraktai. Žinoma, būtų gerai turėti gamybą Lietuvoje ir, kaip suprantu, dabar jau ties tuo dirbama. Reikia turėti sprogmenų, minų gamyklą. Tai yra elementarūs dalykai, kuriuos mes tikrai galime pasigaminti ir mūsų pramonė tam turi potencialą. Taigi, taip atrodėme su tuo kontrmobilumu dar pernai vasarą. Viskas gerai, judame į priekį. Tose pozicijose vis stiprėjame, bet ką dabar rodo Ukrainos patirtis, reikia ambicingesnio plano.

Ir tas ambicingesnis planas yra Vytauto Didžiojo gynybos linija. Pats savo akimis mačiau atramos punktus Ukrainoje, prie arterinių kelių. Ukrainiečiai yra įsirengę tam tikrus inžinerinius sprendimus, iš kurių jie pasitiktų priešą ir iš kurių eitų ugnis. Tas planas, kurį mes pasiūlėme, šiek tiek remiasi ir Ukrainos patirtimi. Dabar buvome truputėlį pagauti tų priešiškų naratyvų apie tai, kad byra frontas Ukrainoje ir pan. Bet jis nebyra pirmiausia dėl dviejų priežasčių. Dėl ukrainietiškų įvairių tipų dronų, kurie daužo ir sukelia apie tris ketvirtadalius, du trečdalius problemų rusų pajėgoms ir visų fortifikacinių linijų, kurios irgi sistemoje veikia.

– Donecko srityje dalis fortifikacinių linijų nepajudėjo, nepaimta iki šiol. Tos fortifikuotos linijos stovi, ir rusai per jas nėra pajudėję.

– Taip. Atrodo, kad tai yra ankstesnių laikų projektai, bet jie kombinuojant su šiuolaikinėmis technologijomis, dronais ir kitais dalykais – veikia.

– Papasakokite, kaip atrodytų ta gynybos linija? Kokia yra jūsų siūlymo esmė?

– Pirmiausia, tai yra keturių etapų gynybinė linija. Pirmame etape ji susiintegruoja su mūsų fiziniu barjeru ir patruliniu taku, kas yra be galo svarbu ir mūsų pasieniečiams, nes pasieniečiai irgi yra ginkluotųjų pajėgų dalis. Viskas prasideda nuo lietuviškos, stiprios tvoros, tada – drakono dantys, įvairių tipų minos, minų laukas. Tuomet artėjame prie prieštankinio griovio, kuris suintegruotas su dengtu apkasu. Iš jo mūsų kariai dengtų ugnimi tuos ruožus, ir, pristabdžius priešą, jis būtų sunaikinamas toje vietoje, kurioje sustotų. Kiekvieną fizinį barjerą, net ir tas pačias minas reikia dengti ugnimi. Toliau priedanga, vėl kliūčių ruožas, minosvaidininkų pozicijos, dar toliau dronistų pozicijos. Jie darytų tą patį – naikintų priešą, kai jis sustabdomas.

– Daugiau mažiau situacija aiški – kuo toliau nuo sienos, tuo didesnė galia, ir nutolus 30-40 kilometrų, jau yra artilerija, oro gynybos sistemos ir ateinantys sąjungininkai. Kas jus konsultavo darant šį projektą?

– Pirmiausia reikia atiduoti pagarbą Rimui Armaičiui. Jis viską matė gyvai, dalyvavo, jis mato tas taikomas strategijas. Jis inžinierius, išminuotojas, atlikęs tikrai daug svarbių sprendimų ir realiai buvęs fronte, ir daręs tikrai sunkų darbą. Jo patirtis yra milžiniška, jis viską matė iš arti. Jis tiki, kad fortifikacijos ir tokios linijos gynybinės yra efektyvios ir žino, kokias linijas taiko rusai. Priminsiu, kad kai ukrainiečiai ruošėsi tam kontrpuolimui, kuris nepavyko, mes pralaimėjome laiko ir ukrainiečiai pralaimėjo laiko, kai rusai įsirausė, o jie labai gerai moka tas gynybines linijas statyti. Jis visa iš arti matė, supranta. Ir ukrainiečiai patys buvo perėmę tą pačią logiką, tad reikėjo šiek tiek laiko ir dabar tam tikruose frontuose jie laikosi būtent dėl šitų linijų.

– Jūs skaičiavote, kad tai kainuotų vieną milijardą. Matant inžinerijos dydį ir žinant sienos ilgį, akivaizdu, kad neįmanoma už tiek mažai pinigų padaryti tokio tvirtinimo. Jūs kalbate apie tai, kad tas milijardas galėtų būti iš esmės galimuose sausumos pajėgų judėjimo koridoriuose?

– Tikrai taip. Ten, kur yra arterijos, įrenginėti ten, kur pirmiausia gali ateiti priešas. Tai yra taikoma ir Ukrainos atveju, kiek įmanoma yra fortifikuotas visas pasienis, o atraminiai punktai, stipresnės fortifikacijos prie arterinių kelių. Dar negaliu nepaminėti, kad mes dirbome kartu su Vladu Sakalausku, kuris yra ir šaulys, ir buvęs kariškis, kuris tikrai padarė tą didelį darbą, kad mes turėtume šitą gerą planą.

– Kiek kilometrų jūs suskaičiavote? Ar darėte rimtas sąmatas, ar toks labiau „about“ skaičiavimas?

– Yra daug niuansų, pavyzdžiui susijusių su žemės panaudojimu, negali iškart visko paskaičiuoti. Bet faktas, kad tai nėra milijardas, kurį mes dabar padėjome ant stalo. Jis, palyginus su investicijomis į diviziją, tai yra viena šešioliktoji viso to. Tai tikrai dalykas, kurį galime pasidaryti patys. Mūsų pramonė yra pajėgi visa tai padaryti, įrengti. Pinigai liktų Lietuvoje, būtų kuriamos darbo vietos, pramonė priartėtų prie gynybos poreikių. Visa tai, ko mums reikia ir ko mums dabar trūksta. Šia prasme tikrai manau, kad ambicija yra labai sveika ir reikalinga.

– Tuos koridorius nėra sudėtinga nustatyti net ir iš istorijos. Nereikia eiti į Ivano Rūsčiojo laikus, bet mes tikrai žinome, pro kur ėjo bolševikai į Lietuvą 1919-ais metais – nuo Dauguvos judėjo iš šiaurės rytų. Žinome, kaip rusai ėjo 1944 m. į Lietuvą. Stebuklų nėra. Dauguvos kryptis visą laiką buvo pagrindinė dideliems pajėgumams.

– Po to išsišakodavo į Estiją, į Lietuvą. Ir čia yra niuansas, kurį reikia turėti galvoje. Mes privalome sinchronizuoti panašias pastangas su latviais, todėl ta Baltijos gynybos linija yra, bet, be abejo, jei mes darysime stiprius sprendimus pasienyje, tai tikrai skatinsime ir mūsų kaimynus tą patį daryti. Tą būtinai reikia daryti. Atliepdamas jūsų istorines analogijas per kur jie ėjo, prisimenu vieną mūsų karių pasakojimą, kai vyko pratybos ir vokiečių kariai su mūsų kariais kėlėsi per Nemuną, statė pontoninius tiltus, ruošėsi operacijai ir, sako, sutiko močiutę vietinę jau amžiuje ir ji sako: „Žinote, 1944 m. čia ir rusai kėlėsi šitoje vietoje.“ Ta prasme tai patvirtina, ką jūs sakote. Kai kurie dalykai nesikeičia.

– Žinoma, kaip sugrūsti armijos dydžio vienetą į Lietuvą? Yra vos keli keliai, tie koridoriai akivaizdūs. Galime prisiminti kokį Silvestrą Žukauską, kuris jau vijo bolševikus irgi iki tos pačios Dauguvos ten, Zarasuose tarp ežerų, landžiodamas su savo santykinai nedidelėmis pajėgomis. Bet na, sukišti kariuomenę gali tik tam tikrais koridoriais. Akivaizdu, juos reikia dengti, juos reikia fortifikuoti.

– Fortifikacija, minos, ir labai svarbu – ugnies dengimas. Kiekvienas fizinis barjeras ir visi tie įrengimai bus efektyvūs tada, kai bus dengiama ugnimi. Čia yra konceptas, čia yra sistema, nes dažnai sako: „Kasčiūnai, čia pripirkai ežių.“ Jie reikalingi kaip sistemos dalis, bet ne kaip panacėja patys savaime. Mes truputėlį esame užsikonservavę kataloginiame NATO mąstyme. Mes esame kolektyvinės gynybos principu paremta gynyba, ir čia yra fundamentalu, bet ten dominuoja manevrinio karo koncepcija. Mūsų lietuviškos divizijos kūrimas ir yra paremtas šituo manevriniu karu, kad mūsų divizija su kitų šalių brigadomis ir divizijomis atgrasytų, o jeigu nepavyktų – gintų manevruodami Lietuvą.

– Mūsų divizija, kiek suprantu iš kariuomenės vado, 2030 m. turėtų sudaryti apie du trečdalius visos kariuomenės.

– Tikrai taip.

– Kitaip tariant, tai milžiniškas manevrinis vienetas.

– Bet manevrinė karo logika diktuoja ir tai, kad tu gali įsileisti priešą tam, kad po to jį bandytum išstumti. O kai kalbama apie kontrmobilumą ir Vytauto Didžiojo liniją, fortifikacijas, tai kai mes girdime iš aukščiausių NATO pareigūnų, kad neturime leisti įeiti nė vieno centimetro, tai šitą būtinai ir reikia turėti, kad mes bent jau bandytume jų čia neįsileisti.

– Ir tai tikrai neprieštarauja vienas kitam. Gali turėti milžinišką manevrinį vienetą, didžiulį kumštį, bet tuo pat metu ir fortifikuoti sienas.

– Ir dar stabdant priešą, tai leistų prisitraukti daugiau sąjungininkų, laimėti laiko ir daug kitų dalykų. Aš labai tikiu, kad visa tai, ką mes pasiūlėme, bus išgirsta.

– Kiek aš esu klausęs kariuomenės vado apie valstybės sienos įtvirtinimą, fortifikavimą, jis tikrai už.

– Tikrai taip. Kai jau baiginėjau ministro darbus, buvome sutarę, kad kariuomenė pradės poligonuose treniruotėms įrenginėti tokius inžinerinius sprendimus, ir po to jau, esant galimybei, ilgainiui keltų prie sienos. Tikiuosi, ši ambicija neišblėso ir yra politinis palaikymas iš naujos vadovybės. Džiugu, kad ir mes, nuo praeitų metų vasaros startavę su kontrmobilumo strategija, atgaivinome Lietuvos karinę inžineriją, kuri visąlaik šiek tiek buvo podukros vietoje, o ją reikia turėti stiprią. Mūsų kariniai inžinieriai pajėgūs, stiprūs ir, manau, jie labai džiaugiasi visomis kontrmobilumo strategijomis.

– Kontrmobilumas tikrai yra galimybė Lietuvos verslui ir ūkiui bendrąja to žodžio prasme. Čia tikrai ne raketų mokslas, o inžineriniai dalykai. Turime viską: metalo apdirbimą, jau nekalbu apie cemento gamyklas ir daugelį kitų dalykų.

– Visko turime ir būtų darbo vietos čia, pinigai čia, mokesčiai Lietuvoje. Win-win situacija.

— Daug kas aišku gali sakyti, kad čia skamba kaip kokia nors Maginot linija, kur buvo prancūzų pralaimėjimo vienas iš elementų, nes jie per daug tikėjo ta savo gynybos linija. O paaiškėjo, kad vokiečiai apėjo per parą.

– Bet buvo ir Siegfriedo linija, kuri prilaikė ir Mannerheimo linija...

– Kurios suveikė. Ir Donecko linija, kuri vis dar yra.

– Kuri yra ir veikia. Taip kad ir šiuolaikiniame kare seni geri, patikimi sprendimai, kombinuojami su naujausiomis technologijomis, gali duoti rezultatą.

– Ar jūs, siūlydami ją kaip partijos iniciatyvą, jos nežudote? Turiu omenyje politinę konkurenciją, susitapatinimą, kad tai vos ne Kasčiūno, o ne Vytauto Didžiojo siena gali gautis.

– Pristatymo metu nė vieno blogo žodžio nepasakiau apie dabartinę krašto apsaugos sistemos vadovybę, nė vieno kritiško žodžio nepasakiau, padėjau idėją ant stalo.

– Bet kritikuojate jau dabar.

– Kritikuoju, bet ne šituo klausimu ir ne pristatymo metu. Be abejo, reikia pakritikuoti, kad judėti į priekį. Aš tikiu, kad mes galime sutarti tokiais klausimais. Tikrai čia būtų palaikymas, jeigu tai galėtų tapti kažkokio susitarimo tarp partijų pagrindu. Tikrai būtų ir nacionalinė, ir savotiška, netgi šiek tiek ir nacionalinė idėja tam tikra prasme. Mes tikrai judėsime ir neleisime užmiršti apie šitą projektą.

– Kiek tų mobilumo koridorių jūs suskaičiavote? Kiek kilometrų sienos reikėtų statyti? Turbūt, ties Nemunu statyti antrame krante nereikia, nes turime puikią natūralią kliūtį. Tuomet turime visą sieną su ta vadinamąja Suvalkų siena, kur reikėtų kažko įrengti ir visas pasienis su Baltarusija?

– Mes kaip tik pateikėme pavyzdį, kaip prie pat Suvalkų koridoriaus yra ateinantis kelias iš Baltarusijos, kurį privalome fortifikuoti tokiu būdu. Ir, be abejo, mes turime vadovautis kariniu patarimu, ir tikrai mūsų kariai yra paskaičiavę tas arterines vietas, kurias reikia dengti, kurias reikia fortifikuoti.

– Praėjusį rudenį mes atlikome tą plačiai nuskambėjusį gynybinės galios tyrimą, kur Benas Hodgesas, daugelis kitų generolų ir rodė tą pagrindinę puolimo ašį, keliantis per Dauguvą. Kryptis nesikeičia. Jūs, aišku, susipažinęs ir su gynybos planais. Turbūt žinote, kiek tai atitinka ar neatitinka NATO planus, bet ką daryti su latviais? Juk mes nefortifikuosime sienos su Latvija, o didžiausias smūgis gali ateiti per Latvijos Respublikos teritoriją?

– Tai du momentai: pirma, mes turime Baltijos gynybos liniją ir bandome koordinuotis. Aišku, visos trys šalys ir dėl savo geografinių aplinkybių, ir geologinių savybių renkasi kai kuriais atvejais skirtingus fortifikacijos būdus. Tačiau vyksta koordinacija ir visos trys šalys juda. Dar ir lenkai pasijungia, ir plius, mes, keturios šalys, dar mums baigiant darbus vyriausybėje parašėme laišką komisijai apie tai, kad į naują finansinę perspektyvą ateitų pinigai. Ir tai atsirado Baltojoje knygoje, Andrius Kubilius į ją įrašė galimybę remti fortifikacinius dalykus. Tai aktyvumo dėka, mes dar galime prisitraukti ir europinių resursų .

– Lietuva jau paprašė, parašė paraišką.

– Taip, tai šitoje vietoje, mes su latviais galime koordinuotis. Kai darai sprendimą, mes jau labai gerai žinome, kai mes pastatėme tą fizinį barjerą, tą tvorą, tai iš karto jas pradėjo statyti ir lenkai, ir latviai. Tik, deja, latviai vis dar iki šiol nespėjo jos pastatyti. Dabar, kai lietuvių kompanijos atvažiavo, tai gal padarys, kad stabdytų nelegalius migrantus. Dėsningumas buvo toks, kad mes daugumą nelegalių migrantų sulaikydavome Lietuvoje, kai jie jau per Latviją atvykę bėgdavo į Vakarų Europą, ir mes tada grąžindavome Latvijai. Čia reikia ir mūsų kaimynus per gero pavyzdžio rodymą judinti, kad jie taikytų panašų modelį.

– Grįžtant prie to fortifikacijos kilometražo, jeigu jūs iš tikrųjų su ekspertais skaičiavote, kiek? Plius-minus 100 kilometrų?

– Manau, kad 100-150 kilometrų.

– Kur yra ežerai, kur yra natūralios kliūtys. Akivaizdu, kad tų didelių pajėgų nesukiši.

– Tikrai taip. Ten gali būti kažkokie tarpiniai, daliniai sprendimai, daliniai sienų sustiprinimai. Mes kalbame apie 100-150 kilometrų.

– Per kiek laiko tai yra padaroma?

– Per metus, per du tikrai padaroma. Jeigu fizinį barjerą padarėme per metus, tai nematau problemų.

– Palyginus su tuo, ką jūs čia suplanavę, tai tas fizinis barjeras yra juokas.

– Bet ten reikėjo 670 kilometrų. Čia būtų 100-150 kilometrų, viskas įmanoma. Bet tai tikrai ne tas atvejis, kai tu ieškai pinigų, darai kontraktą ir ginkluotė iš Vakarų gamintojų atvažiuoja po 4-5 metų. Čia yra viskas tavo rankose. Kiek tu sugebi viską greitai koordinuoti, daryti, investuoti ir gauti rezultatą.

– Dabar eikime prie kitų temų. Pirmiausia, mokesčių pasiūlymas, kuris keliauja į Seimą. Vyriausybė pritarė daliai įstatymų pakeitimų projektų, kurie keliauja į Seimą. Jau tokie apšlifuoti, po truputėlį judama link kompromiso. Nežinia, kaip bus Seime, nes klausimų yra tikrai daug. Dėl konsoliduoto apmokestinimo, dėl, pavadinkime, psichologinio sprendimų priėmėjų gąsdinimo, ką kalba, pavyzdžiui, kai kurie sėkmingiausi verslininkai. Pavyzdžiui, Tomas Okmanas sako, kad: „Tai būtų bausmė mums už tai, kad mes čia kūrėme tūkstančius darbo vietų ir smegenų centrus laikome Lietuvoje“. Kaip jūs į tai žiūrite?

– Mes dabar analizuojame, nes tai keičiasi nuolat, dabar mūsų politikai atsakingi už finansus kaip Gintarė Skaistė, Ingrida Šimonytė ją nagrinėja. Frakcijoje susėsime, įsivertinsime. Aišku, stengsimės būti dalykiški ir išmintingi. Kita vertus, mes nenorime čia pasirodyti kaip kokie nors socialdemokratų gelbėtojai, tai jiems reikia vis tiek susitelkti į Vyriausybę. Čia yra jų pasiūlymai, ir gali būti taip, kad mes jau proceso metu teiksime savo pasiūlymus, mes turėsime ką pasiūlyti. Be abejo, bet kokiam mokestiniam sprendimui esminis kriterijus iš mūsų pusės tai yra ar mokestinis sprendimas yra gynybai, ar ne.

– Dabar premjeras kalba, kad tiesiai į gynybos fondą 2027 m. keliaus virš pusės milijardo, kitąmet, bijau pameluoti, trečdalis milijardo.

– Viskas šiek tiek geriau skamba, sutinku, bet mes tikrai dar vertiname ir savo poziciją transliuosime per pateikimą. Būsime tie, kurie teiks pasiūlymus. Pavyzdžiui dabar mes su Gintare Skaiste analizuojame dar vieną kryptį, kur įmanoma gauti pinigų. Tai yra valstybinių įmonių sukauptas pelnas. Dalį jos gali pasilikti tam tikroms savo investicijoms, kurių reikia, bet dalį galima pasidalinti su valstybės gynyba. Mes skaičiuojame, kad apie 300-400 milijonų gali būti toks koeficiento pritaikymas, ištraukiant tuos pinigus į gynybą. Tam nereikia nei mokesčio kelti, nei įstatymo keisti. Tai yra tiesiog vyriausybinis pasiūlymas, kuris galėtų įvykti. Mes, kaip dalykiška opozicija, pasiūlysime tokį variantą mūsų dabartiniams valdantiesiems. Mes būsime aktyvūs sprendimuose. Tikrai kol kas nenoriu anonsuoti, ką mes palaikysime, ko mes ne.

– Antra pensijų pakopa. Ar jums pačiam gaila tos antros pakopos ar jūs nematote jos kaip didelės vertybės?

– Antros pakopos lūkesčiai, kai ji buvo pradėta kurti, akivaizdžiai buvo nemaži, kiek galėtų žmonės užsidirbti savo senatvei ir taip toliau. Galbūt tie rezultatai ne tiek tuos lūkesčius patenkino, bet sistema veikia, geriau-blogiau, bet veikia. Labai svarbu įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimą nesugriauti pačios sistemos, nes jeigu dalis išeis, kad tai nepaveiktų tų, kurie nori likti ir kaupti.

– Akivaizdu, kad paveiks.

– Priklausys nuo procento, kuris išeis.

– Jeigu žmonės galės nepratęsti ir pasiimti viską, kaip jūs galvojate, kaip jie elgsis?

– Pirminis prezidento pasiūlymas šiaip tai buvo išmintingas mano požiūriu, kai būtų buvę leista paimti 25 proc. Tai negriautų sistemos, bet leistų žmonėms dėl tam tikrų asmeninių priežasčių išsiimti pinigus tuos, kuriuos jie sukaupė. Tai būtų ir subalansavę sistemą.

– Ir populiaru, ir įgyvendintų iš dalies Konstitucinio Teismo sprendimą, ir vis dar liktų pensijų kaupimo sistema, pensijų sistema, o ne santaupų kaupimo sistema.

– Tikrai taip. Tokia vizija būtų tikslinga ir kryptinga. Dabar matome, kad, matyt, jau sprendimas bus priimtas, vyriausybė turi balsų Seime. Mūsų frakcija, dauguma nepalaikė per pateikimą, bet dalis balsavo ir kitaip. Tai, šia prasme, vis tiek tai yra žmonių uždirbti pinigai. Tą mes irgi puikiai suprantame, gerbiame ir vertiname. Bet vėlgi, sprendimai turi būti. Jie trumpam žmonių akyse gali būti labai populiarūs, bet jie neturi griauti tam tikrų sprendimų, kad nenukentėtų kiti žmonės. Šioje vietoje, be jokios abejonės, tų klausimų yra dar daug.

– Pone Kasčiūnai, pats matote tuos politinius procesus, kurie vyksta. Turiu omenyje Remigijų Žemaitaitį, nedavimo jam teisės dirbti su slapta informacija, ir kilusių konfliktų tarp Sauliaus Skvernelio ir kitų koalicijos partnerių ir visa kita. Kaip jūs pats vertinate? Kur link viskas juda, ir kaip atrodys viskas po pusmečio ar greičiau?

– Manau, kad jie juda pasiskirstę vaidmenimis. Vienas chuliganas, vaidinantis opozicionierių, valdančiojoje daugumoje – aš apie Žemaitaitį – jis dar gali pavaidinti gal iki rudens... Dar galima pažaisti žaidimą čia „konservatoriai kalti“. Bet jau rudenį žmonės klaus, o ir dabar jau klausia. Aš labai daug važiuoju po regionus, ir jau sutinku žmonių, kurie sako: „Žiūrėkite, taigi jis valdančiojoje daugumoje, tegul rezultatą rodo, o jis vis dar apie Landsbergius kalba, apie kitus dalykus kalba, kas yra visiška nesąmonė.“ Tai jam bus vis sunkiau žaisti, ir matome jau sociologinės apklausos rodo, kad jis krenta. Saulius Skvernelis, šitoje koalicijoje pasirinkęs tokio valstybininko vaidmenį, šiek tiek pasimuša su Žemaitaičiu, parodo tokį labiau valstybinį, sakykim, požiūrį.

– Na, solidi laikysena atrodo.

– Bet, matote, solidžiausia jau ten yra susikirtimas dėl moralinių ir politinių dalykų – tu paimi ir išeini iš koalicijos, ar ne? Bet to irgi nėra, nes postai yra svarbu, postai traukia ir taip toliau. O premjeras dalina pyragaičius, girdo arbata ir žaidžia moderatoriaus vaidmenį, kas jam iš dalies pavyksta. Tai tas chaosėlis gali būti, matyt, dar kokius metus ir matysime kaip, žmonės reaguoja į tai, kas iš tos situacijos laimi, kas pralaimi. Jeigu Žemaitaitis pamatys, kad jis jau artėja prie penkių procentų ribos, kas gali būti, nes tiesiog yra nusivylimas juo, jis gi buvo gelbėtojas, o dabar gelbėtojas nieko negelbėja, tokiu atveju jam gali tekti eiti lauk iš koalicijos, ar tai būtų prieš savivaldą, ar tai būtų prieš Seimo rinkimus.

– Savivaldos rinkimai bus labai geras testas, kaip čia kam sekasi. Liko dveji metai.

– Jau mažiau, tai visi ruošiamės.

– Ačiū už pokalbį.

Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt