PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Gegužės 24 d. 21:05

Kūrybos ir laukimo metai

Utena

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt


131772

Paskutinis gegužės šeštadienis Elenos ir Antano Čiužų sodybos kiemelyje Kuktiškėse tapdavo jei ne sakraline tai žmonių, gyvenimą išreiškiančių eilėmis, sambūrio vieta.

5ecab3071a590.jpg

Čia sutilpdavo visi: kaimynai, valdžios ir meno atstovai, šio krašto žemės išauginti intelektualai, saviveikliniai liaudiškos muzikos kolektyvai, šokėjų trupės, Utenos Kamerinio teatro aktoriai ir, savaime aišku poetai – įvairių nominacijų laureatai, kurių kūryba tapo poezijos etalonu ir žmonės, dygsniuotomis eilėmis aprašantys vėjo gūsį, medų, ankstyvą pavasarį plūstantį klevų gyslomis, mylimas rankas ir rasotą atabrado akmenį.

Šis pavasaris kiemelyje neįprastai tylus. Gyvenimas įnešė savas, kad ir laikinas korekcijas – vienišas pašalyje stovintis suolas, vienišas įprasminantis užrašas „Čia gyveno knygnešys L. Kuliešius ir dievdirbys A. Deveikis“ ir iš klombų kupantis žiedų kilimas.

Tarp mūsų nebėra muziejaus ir knygų prieglaudos įkūrėjų, nuostabių eruditų, Elenos ir Antano Čiužų.

Nedideliam artimųjų ratui Vijolė Čiužaitė pristatė savo eilėraščių rinkinį „Nepašoktas tango“, kurio dailininke, maketuotoja, korektore tapo dukra Vaiva. Viršeliui panaudotas Adasos Skliutauskaitės paveikslas „Šokėja“. Tai paprasti ir nuoširdūs, kartais su socialine potekste eilėraščiai

Dar vieni metai kalendorių

Nuims nuo sienos ir išmes

Varguoliai, turčiai prieš altorių

Pagarbins Dievą – šventę švęs,

ne vienas turintis mažytę eilėraščio priešistorę: „Sako kad tobulų nėra. Gal ir nėra, jei jau taip sako. Bet manyčiau, kad surinkus tam tikrą gėrio bei padorumo taškų, į tobulybę galima bent jau pretenduoti“, eilės pagrindinei rašinėjimų vertintojai mamai, malda su viltimi ir palinkėjimais dukrai, anūkui Liudui, močiutės matomam muziejaus perėmėjui ir tradicijos tęsėjui.

Ar galima suvokti tylą,

Kai saulė leidžias ežeran,

Kai paukštis virš meldų pakyla,

O žuvys nuneria dugnan,

tėtušiui, kuris nuoširdžiai džiaugėsi kūryba, niekada nekritikavo ir nepeikė, liūdnos eilės nepašoktam tango, neišsakytiems jausmams, išreikštiems lietumi

Kažko aš blaškoma be vėjo

Einu per lietų ir klumpu.

Kažkas pirma manęs parėjo

Tuo kelio gabalu trumpu.

Toks buvo paskutinis gegužio sekmadienis, turėjęs būti dešimtuoju Kuktiškių poezijos pavasariu.