Kur nea­py­kan­tos kal­bos ri­bos?

Lietuva

Jeigu reiškia, tai ir kursto? Ne. Tik tiesioginis neapykantos kurstymas, raginimas susidoroti, o ne neapykantos raiška, gali būti įvertinti daugiau ar mažiau tiksliai, objektyviai, taigi, ir teisiškai. (Standret nuotr.)

Kazimieras ŽuperkaŠaltinis: Etaplius.lt

227796

Prieš ke­le­tą me­tų vie­šo­jo­je erd­vė­je itin daž­nas pa­si­da­rė ter­mi­nas  „nea­py­kan­tos kal­ba“. Juo reiš­kia­ma ga­na pla­ti, griež­čiau nea­pib­rėž­ta są­vo­ka. To­kia ji yra net tei­sės raš­tuo­se ir moks­li­niuo­se ty­ri­nė­ji­muo­se, o jau gvie­šia­ma­si už to­kios kal­bos ap­raiš­kas tai­ky­ti ad­mi­nist­ra­ci­nes baus­mes.
 

2021 m. kovo mėn. teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska su Seimo (daugiausia Laisvės partijos frakcijos) narių grupe inicijavo įstatymų dėl neapykantos kalbos nusikaltimų pataisas. Siūlyta dar praplėsti neapykantos kurstymo požymius: be dabar galiojančiuose įstatymuose numatytos atsakomybės už kalbą, kuria kurstoma neapykanta, įtraukti administracinę atsakomybę ir tam, kas viešai tyčiojasi ar niekina žmonių grupę ar asmenį dėl amžiaus, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religijos, pažiūrų. Pataisas teigiamai įvertino Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė, lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė.

Siekiant neapykantos kalbos sąvoką pamatuotai apibrėžti, visų pirma būtina į ją pažvelgti kalbos mokslo akimis. Konkrečiau sakant, turime suvokti žodžio „neapykanta“ ir žodžių, savo reikšme artimai su juo susijusių (panieka, patyčios ir kt.), prasminius santykius. Neatsižvelgianti į semantinę kalbos sistemą, vien ideologinėmis iniciatyvomis paremta teisėsauga visuomenei yra grėsminga.

Teisinė ir ideologinė neapykantos kalbos traktuotė

Lietuvos Respublikos įstatymuose kol kas nėra tiesiogiai įtvirtintos neapykantos kalbos sąvokos. 2020 m. kovo 30 d. priimtose Generalinės prokuratūros metodinėse rekomendacijose pateikiama tokia šios sąvokos samprata: „Neapykantą kurstanti kalba, arba neapykantos kalba (angl. hate speech), – viešas skleidimas (žodžiu, raštu ar kita forma) informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai neteisingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų.“ Kaip matyti iš vardijimo (jis baigtinis), išskiriamos tam tikros „pažeidžiamos“, „saugotinos“ asmenų grupės; neapykantos reiškimas kitokioms, neminimoms žmonių grupėms, sakysim, profesinėms, neapykantos kalba nelaikomas.

Pritardama pateikiamoms pataisoms, A. Skardžiuvienė pareiškė, kad riba tarp neapykantos kalbos ir žodžio laisvės esanti gana aiški, policija sugebanti įvertinti. Tai, žinoma, subjektyvi nuomonė, neparemta išsamiais tų kalbos apraiškų, kalbos vartotojų (taigi – ir policininkų) kalbinės nuovokos tyrimais. Džordžo Orvelo (George Orwell) romane „1984“ aptikome minčių policiją, o mes turėsime jausmų policiją: ji nustatysianti reiškiamos neapykantos laipsnį!

Po pataisų pateikimo pagausėjo viešų pareiškimų dėl neapykantos kalbos sampratos. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė Indrė Isokaitė-Valužė (2021) išreiškė abejonę, „ar ta griežta riba tarp nuomonės raiškos laisvės ir neapykantos kalbos iš tiesų egzistuoja, gal labiau yra tiesiog visuomenės susitarimas dėl to, kur ji turėtų būti, siekiant, kad vieno asmens teisės įgyvendinimas netaptų kitų asmenų teisių ar kitų saugomų vertybių pažeidimu“. Nemaža teisės ir politikos žmonių paskelbė neigiamą teikiamų pataisų vertinimą. Advokatas, konstitucinės teisės ekspertas Petras Ragauskas suabejojo, ar pataisų autoriai bent pasižiūrėję į lietuvių kalbos žodyną, ką reiškia žodžiai „niekinti“ ir „tyčiotis“. Jis retoriškai klausė: „Negaliu iš aukšto ir be pagarbos žiūrėti į tam tikrą asmenį dėl to, kad jis priklauso kažkokiai grupei? Negaliu niekinti apsirijėlio, paleistuvio, kyšininko, negaliu sakyti, kad štai ši grupė, pagal tokias vertybes gyvenanti, yra nepriimtina, kad ji man bjauri, kad man ji nepatinka? Kodėl negaliu niekinti žmonių, kurie gyvena kaip siurbėlės, iš visuomenės, naudojasi tik bendra nauda, patys nieko neduoda?“ Tyčiojimosi sąvoką teisininkas remia veiksmažodžio „tyčiotis“ apibrėžtimi akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ („darbais ar žodžiais tyčia pajuokti, pašiepti“) ir retoriškai klausia: „Už tai, kad aš kažką pajuoksiu, pašiepsiu, man – administracinė atsakomybė? Turiu būti baudžiamas už tai, kad noriu kažką patraukti per dantį, vien dėl to, kad jis priklauso grupei?“

Esama ir Lietuvos gyventojų nuomonės apie neapykantos kalbos sąvoką tyrimų. Tatsiana Chulitskaja (Chulitskaya), remdamasi nedidele apklausa, apibendrino Lietuvos rusakalbių požiūrį: rasti pusiausvyrą tarp raiškos laisvės ir neapykantos kalbos reguliavimo yra sunki užduotis bet kuriai tautai. Iš esmės tai akademinių diskusijų problema, paprastai neišsprendžiama praktikos, politikos ir teisės lygmeniu. Apklausos dalyviai reiškė abejonę dėl to, kaip praktiškai reikėtų įgyvendinti įstatymą, kuriuo būtų apibrėžta neapykantos kalba. Jų manymu, medijos, švietimas, viešos kampanijos yra reikšmingesni įrankiai, susiduriant su neapykantos kalba, negu teisinės priemonės.

1.jpg

Tuosyk teikėjai pataisas atsiėmė...

Pažvelkime, kaip apie vieną kitą neapykantos kalbos apibrėžime minimą žmonių grupę kalbama viešojoje Lietuvos erdvėje, kaip toji kalbėsena vertinama skirtingas nuostatas išpažįstančių asmenų. Čia pat turiu pasakyti, kad kone du dešimtmečius teko darbuotis Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, atlikti ne vieną lingvistinę ekspertizę rezonansinėse bylose dėl garbės ir orumo įžeidimo. Į Komisiją kreipdavosi policijos tyrėjai, teisininkai (advokatai, prokurorai, teisėjai), siekiantys objektyvesnio, nešališko bylos nagrinėjimo bei sprendimo, norintys savąją kalbos nuovoką pagrįsti ir kalbos specialistų argumentais. Kreipdavosi ir žurnalistai, nesutinkantys su teisininkų nuomone dėl žiniasklaidos tekstuose pavartotų neigiamą asmens vertinimą reiškiančių pasakymų. Šie faktai rodo, kad griežtai spręsti apie žodžio (ne)korektiškumą nėra taip jau paprasta. Matyt, todėl prieš keletą metų (2015) įžeidimų vertinimas – ar įžeidu, ar ne? – iš Baudžiamojo kodekso perkeltas į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, t. y. tokius nusižengimus imta vertinti atlaidžiau.

Pasikliaudamas minėta patirtimi, toliau pateikiamus neapykantos kalbos pavyzdžius pabandysiu įvertinti kalbos mokslo požiūriu – tarsi atlikti lingvistines tų pavyzdžių ekspertizes.

Apie migrantus

Mokslo darbų leidinyje „Žurnalistikos tyrimai“ (2016, Nr. 11) paskelbta Ievos Balsiūnaitės studija, parengta Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro darbo pagrindu, – „Neapykantos kalbos raiška Lietuvos interneto dienraščių publikacijose apie pabėgėlius“. Autorė aptikusi publikacijų, kuriose esama „neapykantos kalbos elementų – rasizmo, diskriminacijos ar ksenofobijos“. Tokių publikacijų tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, vienoje iš autorės cituojamųjų rašoma: „Mačiau save musulmonu laikantį vaikigalį, daužantį nemusulmonę merginą, o jai parkritus, spardantį ir vadinantį kekše. Mat ji, matote, nedėvėjo [– neryšėjo. Intarpai laužtiniuose skliaustuose čia ir toliau mano – K. Ž.] skaros.“ Tačiau, I. Balsiūnaitės manymu, „neapykantos kalba atvykėlių atžvilgiu skatinama“ ir Agnės Bilotaitės pasvarstymais (delfi.lt, 2015), kad pabėgėliams rūpinti ne savos šalies gerovė ir ateitis, o sotus gyvenimas Europoje, kad ilgainiui jie pakeisią Europos visuomenę: „Galbūt ekonomiškai net visai gyvybingą šalį paliksime ne savo vaikams, o sirams, libiams ir kitiems islamo civilizacijos atstovams. Išsipildytų ne toks senas, nors jau primirštas sovietų planas „Lietuva be lietuvių“.“ Beje, netikslus, ne visai aiškus tyrinėtojos teiginys „skatinama neapykantos kalba“. Išeitų, kad A. Bilotaitės žodžių adresatas skatinamas kalbėti tokia kalba. Gal norėta pasakyti, kad skatinama neapykanta pabėgėliams? Bet iš cituojamų tuometinės Seimo narės žodžių nėra jokio pagrindo jai inkriminuoti nei viena, nei kita. Tai viešai pasakyta natūrali išvada, daroma iš propaguojamos ir įgyvendinamos atvirų sienų politikos.

2.jpg

Studijos pabaigoje
I. Balsiūnaitė pateikia rekomendacijų, „padėsiančių išvengti neapykantos kalbos informuojant apie pabėgėlius“, viena jų – „Rekomenduojame vengti visuomenėje vyraujančių nuomonių“. Išeitų, kad visuomenė yra tamsuomenė, nes joje vyraujančios nuomonės yra netinkamos? Studijoje nuosekliai vadovaujamasi politinio korektiškumo ideologija. Nori nenori turi daryti išvadą, kad viešai kalbėti apie vadinamuosius pabėgėlius reikia tik teigiamai. Ką ten Joana Rouling (Joanne K. Rowling), „Hario Poterio“ autorė, teigianti: „Tiesos sakymas nėra neapykanta“...

Viešumoje vartojama įvairių neutraliai arba su tam tikru vertinamuoju atspalviu žodžių ir junginių, įvardijančių migrantus: atbėgėliai, ateiviai, atvykėliai, (nelegalūs, neteisėti) migrantai, nelegalai, (ekonominiai, karo, vadinamieji) pabėgėliai, (sienos) pažeidėjai, prieglobsčio prašytojai, suklaidinti žmonės... Publikacijų autoriai, matantys nelegalių migrantų gausybės (tūkstančių) grėsmę valstybei, tautai, pavartoja ir itin neigiamų žodžių: bastūnai, įsibrovėliai, kolonistai, parazitai, svieto perėjūnai, valkatos, veltėdžiai. Neigiami įvardijimai paprastai vienaip ar kitaip grindžiami.

Pora pavyzdžių. Straipsnyje „Nelegalių migrantų antplūdis“ (2021) Laisvūnas Šopauskas rašo: „Vengiu išsireiškimų [– pasakymų, įvardijimų] „migrantas“ ir „ekonominis migrantas“. Ekonominiai migrantai yra lietuviai, kurie legaliai atvyksta į Britaniją ar Norvegiją ir ten įsidarbina. Į Lietuvą plūstančius nelegalius migrantus vadinu bastūnais ar parazitais, nes ekonominiu, socialiniu ir politiniu požiūriu yra būtina tiksliai apibūdinti asmenis, kurie trenkiasi į kitą pasaulio kraštą tam, kad galėtų manipuliuoti pabėgėlio statusu ir gyventi išlaikomi svetimos valstybės socialinės apsaugos sistemos sąskaita. <...> Lietuvoje vienam parazitui išlaikyti per mėnesį skiriama 900 eurų.“ Audrius Butkevičius (2021) savo neigiamą pasakymą „veltėdžių ir valkatų gauja“ motyvuoja faktu: „Šiandien prie Lietuvos sienos „žiauriai kankinasi“ penki „pabėgėliai“ iš Libano, kurie rašinėja raštus, kaip jiems ten sunku. Kadangi paskutines 5 dienas leidžiu Libane, galiu pasakyti, jog niekur taip skaniai nevalgiau ir radau ten gausybę įdomių veiklų, kuriomis [– įdomios veiklos, kuria] galėtų užsiimti tie „pabėgėliai“ savo šalyje.“

Apie čigonus / romus

Raimonda Jonaitienė magistro darbe (Vytauto Didžiojo universitetas, 2018) tyrė neapykantos romams kurstymą interneto komentaruose. Ji konstatuoja: „Vartojami itin neigiami veiksmažodžiai apibūdinant romų pomėgius ir / ar darbus: vogti, meluoti, parazituoti ir t. t.“; „skatinant etninę neapykantą atskleidžiami [?] patys dažniausi visuomenėje pasitaikantys stereotipai“. Argi tokie polinkiai, elgsena nėra būdinga nemažai daliai ir dabartinių čigonų / romų? Tiesos sakymas tėra piktinimosi nedora gyvensena raiška, o ne neapykantos skatinimas. Kalbą iškraipančio politinio korektiškumo įpirštas ir šis tyrėjos teiginys: „Romai neapykantos kurstymo komentaruose vadinami čigonais, norint juos paniekinti, tokiuose komentaruose tai itin neigiamai anotuotas [= konotuotas] žodis.“ Menkinamąją konotaciją, nelygu kontekstas, lygiai taip pat gali įgyti ir romas. Turiu kategoriškai pasakyti, kad jokio sisteminio menkinamojo atspalvio daiktavardis „čigonas“ neturi. Čigono (latvių k. čigāns) vartojimas dabartinėje lietuvių ir latvių kalboje įvairiapusiškai aptartas 2021 m. knygoje „Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota“ (autoriai Regina Kvašytė, Džiuljeta Maskuliūnienė, K. Župerka). Pacituosiu iš jos bent vieno pokalbio atkarpėlę. Vilniaus romų bendruomenės pirmininkas Stepas Visockas, žurnalistų paklaustas, kaip jį vadinti, rėžęs: „Tik ne romu! Aš gimiau ir mirsiu čigonu.“

3.jpg

Apie LGBTQ+ asmenis ir tradicinę šeimą

Aptariant nepalankų kalbėjimą apie LGBTQ+ bendruomenei priklausančius asmenis, tikslinga čia pat išgirsti ir nederamą žodį apie tradicinę, normalią šeimą, nes šios dvi žmonių grupės įprastai priešinamos.

Tiesioginėje vaizdo transliacijoje feisbuke europarlamentaras Viktoras Uspaskichas LGBTQ+ asmenis pavadino pedikais ir iškrypėliais. Europos Parlamento liberalų frakcija apkaltino V. Uspaskichą homofobija (delfi.lt, 2021 01 11). Pavartotieji žodžiai yra niekinami, įžeidūs, užgaulūs. Ne tik politikai, bet ir šiaip viešosios lietuvių kalbėsenos kultūrą nutuokiantys žmonės taip nekalba. Bet ar tai neapykantos kalba? Ar europarlamentaro tėkšti šiurkštūs žodžiai yra pakankamas pagrindas teigti, kad jis minimų žmonių nekenčia?

Praeitų metų rugsėjo 23 dieną Čikagos Švč. Mergelės Marijos parapijoje (bažnyčioje) Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su vietos lietuviais. Jam sakant kalbą, viena moteris iškėlė plakatą „NAUSĖDA YRA HOMOFOBAS“. Baigdamas kalbą, Prezidentas padėkojo už nuomonę ir pasakė, kad viso pasaulio lietuvius vienija siekimas iš kartos į kartą perduoti tautines tradicijas. Toji moteris pasirodė esanti lietuvė Eglė Malinauskaitė, gimusi Kaune, nuo 2000-ųjų gyvenanti JAV, 27 metų. Priklausanti LGBT: „Esu biseksuali ir – nežinau, kaip lietuviškai pasakyti, – pagal lytį nesijaučiu nei vienu, nei kitu.“ Jai esanti gėda, kad Prezidentas nepalaikąs partnerystės įteisinimo: „Aš manau, kad jis yra homofobas.“

O štai gydytoja Rasa Račienė, žiniasklaidoje išsigarsinusi kaip „LGBT vaiko motina“, pasikalbėjusi su Prezidentu, sakė mananti, kad jis nesąs homofobas (delfi.lt, 2021 10 31).

Tad kur tiesa? Priminsiu, kad homofobija – tai „homoseksualių žmonių baimė ir nepakantumas jiems“.

2021 m. birželio 24 d. lrt.lt skaitėme: „Nausėda neprisijungė prie ES lyderių laiško, raginančio užtikrinti LGBT teises.“ Iš tokios antraštės turėjome susidaryti nuomonę, kad Nausėda yra prieš LGBT teisių užtikrinimą. Bet tai netiesa. Daugelis žiniasklaidos leidinių bei portalų yra paskelbę šiuos Gitano Nausėdos teiginius: turime teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus; civilizuotos tų žmonių teisės turi būti užtikrintos, tačiau tai neturi prieštarauti Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje pasakyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. / Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. / Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“

Kad homofobo žodžiu dažnai švaistomasi nepagrįstai, yra pastebėjęs kardinolas Sigitas Tamkevičius: „Bandantieji priešintis [genderizmo ideologijai] ir ginti prigimtinį žmogaus orumą ar santuokos keliu kuriamą šeimą apšaukiami atsilikėliais, homofobais, kalbančiais neapykantos kalba“ („Mokslo Lietuva“, 2021 07 12). Pamazgų kibirą ant tradicinės šeimos neseniai šliūkštelėjo europarlamentarė Aušra Maldeikienė: „Tie tradicinių šeimų gynėjai (įskaitant juos remiančius kardinolus, vyskupus, kunigus ir zakristijonus) yra primityvūs ir gašlūs – visa ta jų tradicija tėra labai mažo protelio žmogaus mėgavimasis bent svajonėse apie seksą... Kai užaugi tarp alkoholikų, nematei knygų ir mokykloje net prieveiksmio be klaidos parašyti neišmokai, tai taip ir gaunasi [– atsitinka, pasidaro, išeina].“ Ar tai neapykantos kalba, ar šiaip nuomonės pareiškimas? Šis klausimas nesvarstytinas, nes... Nei tradicinė šeima, nei jos gynėjai nepriklauso saugotinoms asmenų grupėms. Gali sau dergti į valias, jokios administracinės bausmės negresia. Net etikos sargai neparodys tau „nu-nu-nu“...

Kaip atsvarą europarlamentarės žodžiams pacituosiu dviejų mūsų, baltų, tautų atstovų mintis apie šeimą – irgi praėjusių metų.

Haris Tumanas, Latvijos istorikas, Latvijos universiteto profesorius (už tiesius žodžius jau atleistas iš vienos aukštosios mokyklos), rašo: „Šeima kaip vyro ir moters sąjunga yra pamatinis šio pasaulio institutas, garantuojantis žmonijos vystymąsi ir tęsinį. Natūrali šeima – natūralus gyvybės tęstinumo pamatas.“ Tarsi šių minčių tęsinys – Vandos Juknaitės autobiografinės apysakos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ žodžiai: „Kodėl pradėjus pertvarkyti pasaulį pagal „proto planą“ buvo užsimota prieš šeimą? <...> Šeima žmogui yra viskas. Joje prasideda ir joje baigiasi žmogiškojo gyvenimo pasija.“ Užsimota! Patikslinsiu: rašytoja čia kalba apie sovietų okupacijos metus. Ne apie mūsų dienas?!

Daiktavardis „neapykanta“ tekstuose

Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne pateikta 3 898 žodžio „neapykanta“ pavartojimo kontekstai. Nemaža pavyzdžių rodo, kad kalbos vartotojai neapykantą laiko aukščiausiu (didžiausiu, stipriausiu) neigiamo jausmo kam, požiūrio į ką laipsniu: susierzinimas yra šaknys, iš kurių išauga pykčio, įsiūčio ir net neapykantos ūgliai; skausmas pripildo sielą paniekos, pasišlykštėjimo, netgi neapykantos sau. Matom, kad aukščiausią neigiamos emocijos laipsnį išryškina dalelytės „net“, „netgi“. Žemesnį už neapykantą neigiamų jausmų laipsnį pabrėžia dalelytės „tik“, „nebent“: aš nejaučiau neapykantos, tik panieką; tokiems žmonėms niekas nejaučia neapykantos, nebent geraširdišką panieką.

Svarbioji išvada iš tekstyno pavyzdžių šiuo kartu būtų tokia: lietuviai gana aiškiai skiria skirtingus neigiamo jausmo kam laipsnius, tad žemesnius, iki neapykantos, laipsnius (atitinkamais žodžiais išreikštas sąvokas) įtraukti į neapykantos kalbos sąvoką yra prasmės klaida.

Kurpiant neapykantos kalbos administracinę atsakomybę, norima apibrėžti tai, ko teisiškai apibrėžti neįmanoma: ne tik iš turinio ir kalbinės raiškos, bet ir iš kalbos intonacijos, gestų, tembro eina (arba neina) neapykanta. Teiginys, pasakymas (šneka), ne vien žodis rodo neapykantą, komunikacinę intenciją (ketinimą, paskirtį, sumanymą) – tai pragmatinės lingvistikos požiūris. Leksikografija neturi pažymos, rodančios, kad žodis reiškia neapykantą, iš pejoratyvinių pažymų yra tik menk. (menkinamasis, menkinamai), niek. (niekinamasis, niekinamai), vulg. (vulgarizmas, vulgariai).

Į klystkelius veda ir junginio neapykantą kurstanti kalba trumpinys neapykantos kalba, pirmojo keitimas antru: sutapdinamos skirtingos sąvokos, pasidaro nebesvarbu, kursto (kviečia, ragina susidoroti) ar ne, gal tik reiškia neapykantą – vis tiek nusikaltimas. Jeigu reiškia, tai ir kursto? Ne. Tik tiesioginis neapykantos kurstymas, raginimas susidoroti, o ne neapykantos raiška, gali būti įvertinti daugiau ar mažiau tiksliai, objektyviai, taigi, ir teisiškai.

Dažnu atveju pagrįstai kvalifikuoti neapykantos kalbos negebės ne tik eilinis policininkas, bet ir patyręs teisininkas. Nebus išsiversta be kalbos ekspertizių. Tačiau ne visada ir ekspertas kalbininkas pagelbės itin subtiliose žodžio vartojimo bylose.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt