PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Lapkričio 22 d. 14:42

Kupina kūrybinių impulsų: karė, fotografė, mama

Klaipėda

Asmeninio archyvo nuotr.

Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt


61440

Moterų diskriminacijos apraiškų Lietuvos kariuomenėje vis dar pasitaiko. Apie jas prabyla Rasa Kvietkutė, nuostabios dukrytės mama, fotografė ir 302-osios lengvosios pėstininkų kuopos karė savanorė.

Diskriminacija – apie tai reikia kalbėti

Draugo pastūmėta mergina tapo kare savanore. „Eidama į tarnybą neturėjau jokių lūkesčių ir niekam nebandau nieko įrodyti, man tiesiog patinka čia būti. Esame viena didelė šeima, siekianti bendro tikslo“, – teigė R. Kvietkutė. Pavasarį tapusi taikliąja šaule džiaugėsi, nes moterų šiose pareigybėse yra itin mažai. Nors, pasak jos, atsigręžus į Ukrainos karą, matoma, kad dauguma slaptųjų snaiperių buvo moterys, nes jos intuityvios.

Paklausus apie diskriminacijos atvejus kariuomenėje, Rasa kiek dvejojo, bet pripažįsta: „Plika akimi to nepamatysi, tačiau tai yra juntama. Einant į kariuomenę reikia tam nusiteikti ir elgtis atitinkamai.“ Labiausiai populiarūs yra seksistiniai juokeliai, kurie žemina moteris. Tarnybos pradžioje jai yra tekę išgirsti tokius žodžius, kaip „atėjo šviežia mėsa“. Prireikė pusės metų, kad taptų gerbiama ir lygiaverte kolege.

„Yra puikus terminas – feminizmas, reiškiantis lygias teises ir esantis naudingas abiem lytims. Pavyzdžiui, tam, kad berniukams vaikystėje netektų klausytis: neverk kaip mergaitė, o mergaitėms nebūtų brukama namų šeimininkės perspektyva, turime apie tai kalbėti ir keistis. Lietuva dar nėra pagijusi nuo sovietmečiu paliktų žaizdų, tačiau ateinant naujoms kartoms situacija keičiasi, judame teisinga linkme“, – įsitikinusi mergina.

Aštuonerių metų dukrai Kamilijai yra įdomu, ką veikia mama. „Kamilija sakė, kad jos klasės draugams daro įspūdį, jog esu karė, bet jiems to nelinkėtų. Kai išvykstu į pratybas, dukra manęs pasiilgsta ir mato, kokia grįžtu pavargusi, nes tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti“, – atvirai sako Rasa.

Tikriems būti, o ne atrodyti

Dar prieš tapdama kare savanore R. Kvietkutė buvo pradėjusi fotografuoti ir tai daro jau penkerius metus (fotografijos mokslų Rasa nėra baigusi – aut. pastaba). Dvejus metus fotografavo gamtos detales, kol fotografuotis ėmė siūlytis žmonės. O štai dabar viskas pavirto kūryba.

Mergina nori atsisakyti skait­meninio fotoaparato ir pereiti prie juostinio. Vienai nuotraukai jai užtenka maksimaliai trijų kadrų. „Juosta turi savo žavesio. Kūrybiškai nuotraukai geriau įdėti daugiau darbo ruošiantis nei masiškai „kepti“ beprasmiško turinio, skaitmenines“, – įsitikinusi fotografijos mėgėja.

Niekada nesusimąstėme, kad įspūdingus kadrus galima sukurti iš medžiagų, esančių visai šalia. Iš samanų pačios rankomis siūta suknelė, lietos bei skaptuotos ledo figūros – visa tai Rasos vizijos, gimstančios jos galvoje. Kūrybinį impulsą jaučia gaunanti iš gamtos. „Man žmogus yra tik priemonė išreikšti mintį, mėgstu nuasmeninti sugretinusi su gamta, iš kurios ir esame atėję. Dabar žmogus yra nutolęs nuo jos ir nuo savęs bei susitelkęs į savo išvaizdą. O jeigu nuspręstume tikri ne atrodyti, o būti?“ – svarsto menininkė.

Rasos darbais jau domimasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Susižavėję Makedonijos atstovai kas antrus metus vykstančiame tarptautiniame konkurse 2016 m. nuotrauką, kurioje pozuoja pati menininkė, atrinko tarp geriausiųjų. „Mane rado atsitiktinai. Sakė, kad feisbuke ieškojo kažkokio žymaus fotografo ir netyčia užėjo į mano paskyrą, kurioje patiko mano darbai. Džiaugiuosi galėdama prisidėti garsindama mūsų šalį“, – tvirtino mergina.

Jau metus ji ruošiasi kitam kadrui, kuris nežinia kada bus baigtas, nes namie nėra sąlygų dirbti. „Žmonės mano darbus giria, laukia, skatina daryti toliau, o aš galvoju, iš ko ir kur. Dabar Gargžduose ar šalia jų ieškau patalpų už simbolinį mokestį. Patiktų, jeigu tai būtų nerenovuota erdvė“, – kalbėjo R. Kvietkutė.