Kuo įdomus atokus Vėžininkų kaimas?

Tauragė

Praėjusį šeštadienį į talką susirinko Vėžininkų kaimo gyventojai (iš kairės stovi) Vytautas Raštutis, Martynas Osgirdas, Stanislava Stankutė, Vilkyškių seniūnijos seniūnas Darius Jurkšaitis, Vytautas Girčys, Vytautas Stanišauskas, Petras Jankauskas, Alvydas Savickas, Janina Savickienė, Asta Girčytė-Andrulienė. Atsitūpę: Onutė Jankauskienė, Martyno Osgirdo sūnus Nojus, Giedrius Stanišauskas. Petro Skutulo nuotr.

Petras SkutulasŠaltinis: Etaplius.lt

149749

Nuvykti į tą kaimą (Pagėgių sav.) knietėjo senokai. Šio rašinio autoriui jis atrodė įdomus geografiniu aspektu – ten upė, keistai pavadinta Jūra, įteka į Nemuną. Kitas dalykas, pagryniškių kaimynų Onos ir Prano Petrošių pasakojimas apie Atgimimo metais Vėžininkų kapinėse statytą paminklą kare ir tremtyje  žuvusiems Vėžininkų kaimo gyventojams, tų kapinaičių tvarkymą išeivio iš šio kaimo Zigfrido Lengvenaičio (Siegfried Lengwenat) prašymu. Ir trečia – Pagėgiuose išgirsta naujiena, kad šią vasarą vėl tvarkomos jau spėjusios beužželti senosios Vėžininkų kapinaitės…

ve-pirma-scaled.jpg

Žiezdro Patre – kas tai?

Šilutėje aną šeštadienį dar tik niaukstėsi, o tarp Lumpėnų ir Vilkyškių ant plento jau telkšojo balos. Pagal vietinių vėžininkiškių pasakojimus randu kelią palei  lentinę tvorą pamiške, kuris turėtų mane nuvesti ieškomų kapinaičių link. Pravažiavęs mišką, pasuku ne į tą pusę: „Ten Jūra – niekur nebenuvažiuosit, – girdžiu telefonu nurodymus. – Reikia grįžti. Mes jus matome“.

Nieko keista, kad nepavyko iš pirmo karto nežinančiam rasti medžių šakomis pridengtą menkai išvažinėtą miško kelelį į kalną, kur medinė tvora juosia Vėžininkų kapines. Minėtasis tenykštis Z. Lengvenaitis savo pagalbininkams kelią kapinių link laiške 1990 m. spalio 9 d. taip nupasakojo:

„Tuojau Žiezdro Patre reikia palikti ir dešynen eina kelis pro šale kelo Ūko ligi Juros Pieva. Tenais už Smėlo Duobe kairen eina senas kelis šale Miška i Augšti ir dešynen randasi dar Stulpai, ir kur Vartai stovejo. Kapinu išmera sprendžu bus apie 60 x 60 mtr.“

Turbūt suprantate, kad šio laiško tekstas netaisytas, vėliau parašysiu kodėl. Ir pats laiško autorius adresatus perspėja: „daug čėsa truks, kol mane suprasit…“

Deja, kelio aprašymo iš gauto laiško nesuprato ir Vėžininkų kaime ne taip dažnai tesilankę pagryniškiai Petrošiai, kuriems S. Lengvenaitis adresavo šį laišką. Kas tas Žiezdro Patre? Ilgainiui vis dėlto išmąstyta, kad tai galėtų būti kalvės pašiūrė, ties kuria reikia sukti į pamiškę. O gal autorius norėjo pasakyti ties „tėvo kalve“, tik tinkamų lietuviškų žodžių neprisiminė?..

Prašviesėjo senosiose kapinaitėse

Atvykus į vietą, šiandieniniai vėžininkiškiai pasakojo, kad iš jų kaimo į kapinaites gal keturi keliukai per privatų mišką veda. Tiesa, visi jau  užžėlę. Bet kaimiečiai nusiteikę šakas prakapoti, brūzgynus pravalyti. Kad tai ne tušti žodžiai rodo jų jau šią vasarą nuveikti darbai.

Šiemet, liepos mėnesį talkoje dalyvavo (iš kairės) Diana Bagavičienė, Onutė Jankauskienė, Janina Savickienė, Vytautas Stanišauskas, Alvydas Savickas, Stefanijos Bagavičienės anūkas Mantas, Vytautas Girčys, Vytautas Raštutis, Petras Jankauskas, Stanislava Stankutė, Stasė Šakurskytė, Stefanija Bagavičienė. Fotografavo Asta Girčytė-Andrulienė.

Po pirmos talkos iš šio kaimo kilusi Asta Girčytė-Andrulienė „Pamariui“ parašė: „Vėžininkų kaime, kur upė Jūra įteka į Nemuną, ant aukštos kalvelės miško apsuptyje yra nebeveikiančios senosios evangelikų liuteronų kapinaitės. Savo iniciatyva kaimo gyventojai ėmėsi tvarkyti savo kaimą, aplinką. Pirmiausia nuspręsta sutvarkyti senąsias kapinaites. Susibūrę kaimynai patys ėmėsi darbo, prireikus naudodami nuosavas lėšas, turimą techniką.

Dar laukia labai daug darbų, reikia sutvarkyti kapinaičių vartus ir tvoras, nuplauti paminklus, apkuopti aplinką. Vėliau reikės nuolatinės priežiūros… Tačiau Vėžininkų kaimo gyventojai tikina, kad kartu galima daug ką nuveikti…“ Ir tikrai – Vėžininkų žmonės pusiaukelėje nesustojo. Aną šeštadienį ten vėl garsiai džeržgė benzininiai pjūklai, iš kapinių patvorių dingo brūzgynai, moterys nešė šakas, grėbė lapus. Didžiules krūvas išvalytų krūmynų nuosavu traktoriumi su šakėmis kabino ir vežė į buvusio karjero duobę ūkininkas Petras Jankauskas. Netrukus jam į pagalbą traktoriumi atriedėjo kitas kaimynas. Tarp talkininkų su motoriniu pjūklu triūsė net Vilkyškių seniūnas Darius Jurkšaitis. Tai ženklas, kad iniciatyvūs vėžininkiškiai gali sulaukti paramos ir iš vietos valdžios…

Glostė liepos šakas…

Senesni vėžininkiškiai geru žodžiu mena jau minėtą šio kaimo išeivį šviesios atminties Z. Lengvenaitį. Ne kartą jis lankęs savo gimtojo kaimo gyventojus su labdaros maišais…

O štai šilutiškiai Ona ir Pranas Petrošiai gerai pamena  pirmąjį susitikimą su Z. Lengvenaičiu Vėžininkuose. Tąkart Petrošių šeima svečiavosi pas šiame kaime gyvenusį Onutės brolį Juozą Jankauską.  Besisvečiuojant pamatė atriedantį automobilį, iš kurio išlipęs žmogus ilgai dairėsi aplinkui, vis žvelgdamas į seną liepą, galop ėmė glostyti šio medžio šakas, lapus… Išsiaiškino, kad po daugelio metų, praleistų Vokietijoje, Hamburge, šis žmogus sugrįžo į gimtąjį kaimą. Iš savo tėvų sodybos tiek ir berado: liepą, kurios sėklų ir sodinukų Petrošiai vėliau siuntė jam į Vokietiją, bei seną, bet tvirtą rūsį.

Vėliau savo laiške Z. Lengvenaitis rašė: „Mano pirmas kelias buvo į kaimo kapines. Radau jau visiškai užleistas, tankūs krūmynai, dilgėlės ir keli medžiai. Vieną kapą buvo iškasę vagys, aplinkui mėtėsi lavono kaulai… Bet juk ten viso kaimo ir mano protėviai amžiną atilsį rado!“

Iškart žmogus ėmė svarstyti, kaip tokią padėtį ištaisyti. Jo manymu, reikėtų visus krūmynus ir medžius „stipria mašina“ išrauti, kryžius ir antkapius iškasti, o kapinių teritoriją išlyginti, žolę pasėti ir pasodinti toje pievoje liepų… Beje, skrupulingai ranka nubraižytoje schemoje Z. Lengvenaitis pažymėjo kapinėse buvusį šulinį. Anot jo, jis buvęs 15 m gylio. Tai nestebina, nes kapinės yra ant statoko kalno, kurio papėdėje teka Jūra.

Netrukus po pirmojo susitikimo naujieji Z. Lengvenaičio pažįstami Petrošiai su savo draugais ir giminaičiais išvalė kapinių  teritoriją, sutvirtino varžtais kelis nulaužtus kryžius. Sako, kad dauguma jų buvo nulaužta ir nuniokota. Vėliau pasirūpino Zigfrido senelių, matyt, iš motinos pusės, kapaviete, kur ant paminklo ir šiandien įskaitoma pavardė Paulat.

Z. Lengvenaičio prašymu Pranas Petrošius užsakė ir pastatė akmeninį paminklą žuvusiems kare ir tremtyje Vėžininkų kaimo gyventojams atminti. Tai buvo apie 1990-uosius metus. Pavardės ant paminklo surašytos vokiečių kalba. Tačiau kam skirtas šis paminklas, yra iškalta ir lietuviškai, ir vokiškai. Pasak Prano Petrošiaus, tai jis padaręs be derinimo su paminklo fundatoriumi…

Pirmoji talka Vėžininkų kaimo kapinėse vyko apie 1990-uosius metus. Ją organizavo šilutiškiai Onutė ir Pranas Petrošiai, sukvietę pažįstamus ir gimines. Pirmas iš kairės – Pranas Petrošius, centre – jo žmona Onutė. Nuotrauka iš Petrošių šeimos albumo.

Atsidėkodamas šio kaimo išeivis dažnai atvykdavo į gimtąjį kaimą su labdaros ryšuliais. Vėžininkiškiai tai prisimena ir  jaučia pareigą atsidėkoti prižiūrėdami senąsias kapines. Po karo likusiose tuščiose Vėžininkų trobose apsigyvenusieji laidojami jau Viešvilės arba Vilkyškių kapinėse.

Pasak šio kaimo gyventojų, dabar Vėžininkuose priskaičiuojama 17 čia gyvenančių šeimų, į gimtąjį kaimą sugrįžta ir jaunų žmonių, mat tėvai sensta, pasiligoja, jiems reikia priežiūros.

Vietoj epilogo

Grįžtu prie  Zigfrido Lengvenaičio rašytų laiškų kalbos. Kodėl citavau netaisydamas originalo?

Mano manymu, ši keliasdešimt metų Lietuvoje nubuvusio išeivio kalba, sunkiai rankiojant iš atminties brūzgynų mokėtus lietuviškus žodžius, yra autentiškas prieškario mažlietuvių kalbos, kelis dešimtmečius nenaudotos, todėl nepakitusios, atspindys.

Viename solidžiame leidinyje radau parašyta, kad Vėžininkuose prieš Antrąjį pasaulinį karą lietuvių beveik nebelikę, o likusieji stipriai suvokietėję. Išeivio iš Vėžininkų Siegfried‘o Lengwenat‘o laiškai lietuvių kalba lyg ir skatina tuo abejoti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt