Kunigaikščio vardu pavadintos gatvės „puošmena“

Panevėžys

Šioje Saločių miestelio sodyboje žmonės negyvena jau daugiau nei dešimt metų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

173839

Balandžio 13-osios „Darbo“ numeryje rašėme apie Tetirvinų centre stūksančias apdegusio namo liekanas ir vietos bendruomenės bei seniūno pastangas, deja, kol kas nesėkmingas, kad ši kaimo piktžaizdė galų gale būtų likviduota. Tokių akis badančių „paminklų“ rastume kone kiekviename kaime ir miestelyje.

Tad praėjus kelioms dienoms po minėtos publikacijos, į „Darbo“ redakciją paskambino Saločių miestelio Gedimino gatvės gyventoja Vlada Kavaliauskienė. Moteris informavo, kad jau daugelį metų priversta taikytis su kitoje gatvės pusėje estetinio pasitekinimo nekeliančiu vaizdu – šabakštynuose paskendusia negyvenama sodyba. Salotietės nuomone, seniūnijos vadovai seniai privalėjo imtis ryžtingesnių veiksmų, kad tos griuvenos neliktų. 

Praėjusį ketvirtadienį nuvykę į Saločius pirmiausia užsukome į Gedimino gatvę ir apžiūrėjome tvarkingo ir jaukaus miestelio vaizdą darkančią apleistą sodybą, kokios kaimynystėje nenorėtų turėti nė vienas tvarkingas gyventojas. Kadaise buvusio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų būklė tokia, kad jie tinka tik griauti. Bėgančiam laikui atsparesnis tik senovinis rūsys. Šabakštyne besimėtantys tušti cigarečių pakeliai ir plastikiniai alaus buteliai akivaizdžiai byloja, kad į apleistą sodybą užsuka ne tik šeškai ir kiaunės. 

Negyvenamos miestelio sodybos istoriją mums papasakojo laikinai Saločių seniūno pareigas vykdanti pavaduotoja Zita Šimaitienė. Pašnekovė minėjo, kad Gedimino g. 8-uoju numeriu pažymėta sodyba tuščia stovi jau daugiau nei dešimtmetį – nuo 2010 metų kovo mėnesio, kuomet mirė tik 56 metų sulaukęs jos savininkas Aleksandras Berkis. Minėtą sodybą jis paveldėjo iš savo dėdės. A. Berkis neturėjo vaikų, nei brolių, nei seserų. Po jo mirties teisinius turto paveldėjimo reikalus bandė tvarkytis velionio pusseserė, kuri prieš kelerius metus taip pat iškeliavo į amžinybę. „Kiek žinau, pritrūko giminystę įrodančių dokumentų. Aleksandro Berkio pusseserė jų nesėkmingai ieškojo Latvijos archyvuose. Taip sodyba liko be šeimininko, nes, turimomis žiniomis, daugiau paveldėtojų faktiškai nėra“, – toliau pasakojo Z. Šimaitienė. Jos turimomis žiniomis, po sodyba ir aplink ją esantis per 40 arų sklypas priklauso valstybei. „Kreipiausi į žemės tvarkymo tarnybą pažymos, patvirtinančios žemės sklypo nuosavybę“, – sakė pašnekovė. Gavus oficialų patvirtinimą, kad žemė priklauso valstybei, būtų galima kreiptis į Savivaldybės Želdynų ir želdinių apsaugos bei priežiūros komisiją dėl leidimo pjauti medžius. 

Pašnekovė nesutiko su V. Kavaliauskienės nuomone, kad seniūnijos vadovai seniai galėjo sutvarkyti visus bešeimininkio turto teisinius reikalus. „Ar jūs žinote, kiek tęsiasi ir kainuoja šis procesas? Kas mokės matininkams, turto vertintojams? Kita vertus, kam seniūnijai reikalingi griuvėsiai?“ – retoriškai klausė Z. Šimaitienė. Ji aiškino, kad seniūnijos administracija anaiptol nenusišalina nuo šios problemos, tačiau yra kitas kelias. Vilčių įrodyti savo teises į negyvenamąją sodybą nepraranda Saločių seniūnijoje gyvenanti mirusios A. Berkio pusseserės dukra. Laikinoji Saločių seniūnė patikino, kad su galima pretendente sutarta bent minimaliai prižiūrėti sodybą. Prieš kiek laiko elektrikai apgenėjo laidus siekiančias medžių šakas, seniūnijoje viešuosius darbus dirbę žmonės išpjovė apdžiūvusias obelis. Deja, per karantiną seniūnijos komunaliniame ūkyje liko tik du darbininkai. Tad neverta tikėtis, kad jie bus pasiųsti aptvarkyti seniūnijai nepriklausančios apleistos teritorijos. 

Baigdama pokalbį Z. Šimaitienė užsiminė, kad iš viso Saločių seniūnijoje yra per šimtą įvairios būklės ir teisinio statuso negyvenamų sodybų bei butų. Ilgametė seniūnijos darbuotoja pastebėjo, kad ne vienas negyvenamos sodybos savininkas atsirado, kai buvo įvesta privaloma rinkliava už buitines atliekas. 

„Jau vienuolika metų, kai Aleksandras Berkis mirė, o registro dokumentuose sodyba, manau, vis dar jo vardu įregistruota. Žemė tikrai valstybinė ir jos kur kas daugiau nei keturiasdešimt arų“, – sakė priešais apleistą sodybą gyvenanti buvusi žemėtvarkos specialistė V. Kavaliauskienė. Iš jos išgirdome kiek kitokią apleistos sodybos istoriją. Tačiau esmė ta pati – naujo savininko kol kas nėra ir neaišku, kada bus. Salotietė priminė, kad buvęs Saločių seniūnas Algimantas Mašalas pripažino ir apgailestavo, kad per begales darbų nespėjo sutvarkyti teisinių miestelio nepuošiančios sodybos reikalų. 

„Saločiai – gražus, švarus miestelis. Deja, valdžia daugiau kaip dešimtmetį negali išspręsti apleistos, šabakštynuose paskendusios sodybos problemos. Ji tapo žalčių, šeškų ir žiurkių buveine, o šiltuoju metu užsuka pijokai alaus pagurkšnoti. Bijome, kad nekiltų gaisras. Buvo atklydusi ir lapė, tačiau ją nušovė“, – kalbėjo V. Kavaliauskienė, vildamasi kitoje pusėje išvysti akiai mielesnį vaizdą. 

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt