KTU mokslininkas – apie mitais apipintą vandens vartojimą: ką pravartu žinoti kiekvienam?

Kaunas

Paulina KuzmickaitėŠaltinis: Etaplius.lt

75818

Žmogus be maisto gali išgyventi tikrai ne vieną parą, o štai be šviežio vandens net kelios dienos pavojingos. Nieko keista – juk būtent vanduo sudaro 70 proc. žmogaus organizmo ir jo dėka atliekamos svarbiausios organizmo funkcijos. Todėl kūnas, vos pajutęs jo trūkumą, iš karto siunčia įspėjimus. Tačiau koks vanduo žmogui naudingiausias? Ar paprastas vanduo iš čiaupo – tinkamas? O gal norint labiau pasirūpinti sveikata reikėtų pirkti vandenį buteliuose?

Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) tyrėjas dr. Paulius Pavelas Danilovas tikina, kad vandens kokybę geriausiai nusako du aspektai – tai sudėtis pagal mineralines medžiagas, t. y., cheminė sudėtis, ir mikrobiologinė kokybė – jame neturi būti patogeninių mikroorganizmų.

„Tačiau nėra vienareikšmio atsakymo, koks vanduo yra sveikas. Reikia atsižvelgti į individualią žmogaus mitybą. Vanduo nebūtinai turi būti didelės mineralizacijos, nes mineralines medžiagas daugiausia gauname kartu su maistu. Visgi jei žmogus serga ar daug prakaituoja, jos greitai prarandamos, todėl aukšto mineralizacijos laipsnio vanduo atstato elektrolitų balansą“, – teigia mokslininkas.

P. Danilovas pažymi, kad tiek vandentiekiu tiekiamas vanduo, tiek vanduo iš parduotuvių turi atitikti geriamojo vandens reikalavimus, todėl yra sveiki ir tinkami vartojimui.

Atsargumo dėlei – vandens tyrimas laboratorijoje

Pasak KTU CTF tyrėjo, Lietuvoje vandentiekiu tiekiamas vanduo tikrai geros kokybės daugelyje vietų, kadangi šalyje vanduo tiekiamas iš požeminių gręžinių – tai yra turtas ir didelis privalumas.

Požeminių gręžinių vanduo apsaugomas nuo išorinės cheminės ir mikrobiologinės taršos. Be to, jis prisotintas įvairių žmogaus organizmui naudingų mineralinių medžiagų, tokių kaip kalcis, magnis, natris, kalis ir kt. Visgi vartotojai kartais nėra įsitikinę, ar vandentiekio vanduo tikrai švarus ir tinkamas naudojimui.

„Jei žmonės nepasitiki, kad vandentiekiu tiekiamas vanduo yra saugus, jie gali nunešti jo mėginį į atitinkamas laboratorijas, kurios tiria vandens sudėtį tiek mikrobiologiniu, tiek cheminiu aspektais, ir viskas bus aišku, – pataria P. Danilovas. – Tyrimas parodys, kokios medžiagos sudaro vandenį ir koks jų kiekis“.

Jei gyventojai naudoja šulinio vandenį, mokslininkas būtinai rekomenduoja jį ištirti laboratorijoje: „Ypatingai jei tai paviršinis vanduo. Kai aplinkui vyrauja žemės ūkis, vandenyje gali būti įvairių nitritų, nitratų, kurie yra labai kenksmingi, o jie nepašalinami net virinant vandenį“.

Kaip minėta, tam, kad vanduo būtų pripažįstamas, kaip geriamas, jis turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Taip pat yra nustatyti indikatoriniai rodikliai, rodantys, kada vanduo dar yra tinkamas gerti, nors yra ne pačios geriausios būklės.

„Žiūrint į reikalavimus nesunkiai galima palyginti ištirto vandens nustatytus rodiklius su rekomenduojamomis normomis. Tokiu būdu vanduo pakankamai nesudėtingai ištiriamas. Jeigu atlikus tyrimą įsitikinama, kad vanduo neatitinka reikalavimų, tada svarbu imtis priemonių bei pagalvoti apie filtrų įrengimą namuose“, – sako KTU CTF tyrėjas.

Vandens filtrai: išsigelbėjimas ar tik įtaigi reklama?

Tačiau vandens filtrai namuose tikrai ne visuomet reikalingi. P. Danilovas pastebi, kad kartais žmonės tiesiog pasiduoda prekybininkų įtakai, įsirengdami namuose vandens filtrus.

„Prekybininkai ateina į namus ir pradeda gąsdinti, kad vanduo yra blogas. Jie atsineša tam tikrą įrangą, apdoroja vandenį elektrolizės būdu – vanduo pajuoduoja, todėl atrodo, kad viskas labai baisu. Visgi tai nieko nepasako apie vandens kokybę. Vandentiekiu tiekiamas vanduo, paveiktas tuo būdu, įgauna tamsią spalvą“, – atskleidžia mokslininkas.

Jis pasakoja, kad filtrų būna įvairių. Pavyzdžiui, vieni filtrai visiškai nudruskina vandenį, po to dar papildomai į vandenį yra pridedama tam tikrų mineralinių medžiagų; kiti filtrai šalina kietą vandenį sukeliančias medžiagas, t. y., kalcį ir magnį.

„Kartais žmonėms nepatinka, kad jų arbatinukas apsineša kalkėmis. Tos kalkės – tai kalcis ir magnis, kuris žmogui reikalingas. Todėl filtrų pagalba šios medžiagos tiesiog pašalinamos, kad virdulys būtų švarus. Bet tokiu būdu sau padaroma meškos paslauga: po to, negaudami pakankamai mineralinių medžiagų, žmonės turi gerti kalcio ir magnio papildus“, – teigia P. Danilovas.

Anot jo, kai kurie filtrai taip pat naudoja talpas, kuriose vanduo filtruojamas, tačiau stovinčiame vandenyje labai greitai dauginasi mikroorganizmai.

„Ilgesnį laiką talpose stovinčiame vandenyje veši mikroorganizmai. Taip pat ir vandens čiaupe – jeigu vanduo stovi, mikroorganizmų kiekis jame didžiulis. Ar tie mikroorganizmai kenksmingi ar nekenksmingi žmogui – kitas klausimas. Tačiau po ilgo laiko patarčiau gerai nuleisti vandenį, kad mikroorganizmai būtų išplauti“, – sako KTU CTF tyrėjas.

Kuo ypatingas vanduo parduotuvių lentynose?

Nepaisant to, kad Lietuvoje daugelyje vietų tikrai pakankamai geros kokybės vandentiekiu tiekiamas vanduo, nemaža dalis gyventojų dažnai perka vandenį buteliuose iš parduotuvių. P. Danilovas tikina, kad vanduo iš čiaupo tinkamas ir sveikas žmogui, tačiau jei vanduo perkamas, pravartu žinoti, kokios rūšies vandens galima rasti prekyboje.

„Parduotuvėse yra keletas vandens rūšių: tai natūralus mineralinis vanduo, šaltinio vanduo ir stalo vanduo. Šios rūšys ne šiaip sau išskirtos, vanduo turi atitikti tam tikrus kriterijus“, – pažymi jis.

Aukščiausia kategorija – natūralus mineralinis vanduo, kuriam taikomi griežčiausi reikalavimai. Lietuvoje valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi suteikti leidimą, kad vanduo galėtų būti žymimas kaip natūralus mineralinis.

„Svarbu tai, kad vanduo negali būti papildomai apdorotas. Iš jo negalima pašalinti arba pridėti mineralinių medžiagų – jis turi būti toks, koks yra. Yra tik kelios išimtys: galima nugeležinti, pašalinti sieros, mangano junginius ir prisotinti anglies dioksidu – tam, kad būtų gazuotas mineralinis vanduo“, – pasakoja P. Danilovas.

Jeigu gamintojai nesikreipia, kad gautų leidimą, vanduo iš to paties gręžinio gali būti žymimas ir kaip šaltinio vanduo. Galima sakyti, kad tai tas pats mineralinis, tik negavęs leidimo jį taip žymėti.

„Kuo skiriasi šaltinio ir mineralinis vanduo? Tuo, kad šaltinio vandens sudėtis gali kisti, t. y., laikas nuo laiko šiek tiek pasikeisti. Mineraliniam vandeniui tai nėra leidžiama – jo sudėtis turi būti pastovi. Tačiau ir į šaltinio vandenį negalima pridėti kažkokių papildomų medžiagų arba jas pašalinti“.

Trečia kategorija – stalo vanduo – gali būti gaminamas nebūtinai iš požeminio vandens. Tai gali būti paprastas vandentiekiu tiekiamas vanduo, į kurį pridėta tam tikrų mineralinių medžiagų arba jos pašalintos.

„Jis visaip gali būti apdorotas. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra blogas. Vanduo turi atitikti geriamojo vandens reikalavimus, tik jis nėra pagamintas pagal mineralinio arba šaltinio vandeniui keliamus kriterijus“, – teigia KTU CTF tyrėjas P. Danilovas.

infografikas-apie-geriamaji-vandeni.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt