Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Gyvybės. Vieną kartą paaukotas kraujas išgelbsti trijų žmonių gyvybes. Aukodamas kraujo jau 40 kartą, šiaulietis Domantas Bagūnas prisidėjo prie 120 žmonių gyvenimų. (Irmos Bagūnės nuotr.)
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Kraujo donorystė dažnai apipinta mitais ir baimėmis. „Bijau adatų“, „Nebegalėsiu liautis duoti kraujo“, „Turiu turėti laisvą dieną, nes bus silpna“ – tai tik saujelė sklandančių kalbų. O kaip yra iš tiesų? Saulėtą dieną į Kraujo donorystės centro Šiaulių filialą lydime Domantą Bagūną net keturiasdešimtą kartą duoti kraujo ir savo ausimis iš specialistų išgirsti faktų apie donorystę.
Šiauliečiai donorai – tikri šaunuoliai
Mus pasitinka plačios darbuotojų šypsenos. „Kraujo visada trūksta, gal ir jūs duosite?“ – teiraujasi paslaugios moterys. Kol donorui atliekami įprasti tyrimai, kalbamės apie centro kasdienius rūpesčius.
„Kad būtų pakankamai kraujo, labai retai būna, praktiškai niekada. Visada reikia priminti, pakviesti. Žmonės sureaguoja į skelbimus, kai kviečiame per spaudą, tuomet visada daugiau žmonių ateina. Bet po to banga nuslūgsta. Pritrūkstame kraujo ir vėl tenka kviesti“, – skaudulius vardija bendrosios praktikos slaugytoja, donorų organizatorė Inga Krivickienė.
Pašnekovė ypač džiaugiasi, kad tokių donorų, kokie yra Šiauliuose, retai pasitaiko. „Tokio gerumo žmonių retai būna. Būna situacijų, kai reikia pagaminti trombocitų arba pritrūkstame kokios grupės kraujo. Tada siunčiame SMS žinutes ir kviečiame. Žmonės tą pačią dieną sureaguoja, ateina. Baiminamės, kad neįkyrėtume tomis žinutėmis, bet kitos išeities neturime“, – sako I. Krivickienė.
Pasak specialistės, dažniausiai trūksta pagrindinių – I ir II teigiamų grupių kraujo, nes ir pacientų su šiomis grupėmis būna daugiau. „Ir, aišku, I minusinės ekstra pagalbai. Jos visada reikia. Kasdien“, – sako specialistė.
img-20200306-095013-resized-20200311-090234414.jpg
Gal neatsimena pavardės, bet žino kraujo grupę
20 metų Kraujo donorystės centre dirbančios medikės atsimena nuolatinius donorus. „Būna, kartais neatsimename vardo ar pavardės, bet žinome, kokia jo kraujo grupė“, – juokiasi I. Krivickienė.
Yra donorų, kuriems svarbu padėkos, dovanėlės, dėmesys, yra ir tokių, kuriems svarbi jų atliekama misija. Centro darbuotojų teigimu, šiek tiek labiau susidomėti neatlygintina donoryste padėjo ir žinia, kad Garbės donorai gaus valstybinę pensiją.
„Šiauliuose jau yra 2 ar 3 tokie Garbės donorai. Daug valstybinę pensiją gaunančiųjų dar nėra, nes yra būtina sąlyga – žmogus jau turi būti pensijoje, nebedirbti“, – aiškina donorų organizatorė.
untitled-1.jpg
Mitai ir baimės – gajus reiškinys
Paklausta, kokie donorystę lydi mitai ir baimės, specialistė vardija pačius populiariausius – baimė adatoms, užsikrėsti ligomis. Taip pat gajus mitas, kad liovęsis duoti kraujo žmogus vėliau ims blogai jaustis ar priaugs svorio.
„Bijo, kad, liovęsi duoti kraujo, blogai jausis. Galiu patikinti, kad tikrai taip nėra. Garbės donorai, kurie kraujo davė daugiau nei 40 kartų, nė vienas nesunegalavo. Nutukusių donorų irgi nežinau. Pirmas dienas po kraujo davimo kaip tik pagerėja savijauta, pagreitėja medžiagų apykaita ir gal žmogus šiek tiek daugiau pavalgo. Bet tai laikina. Jaunimas visada labai bijo adatų, bet ateina nugalėti savęs“, – vardija I. Krivickienė
Įprasta bet pati skaudžiausia donorystės procedūra – kraujo ėmimas iš piršto tyrimams. Pats kraujo ėmimas trunka vos 5–7 minutes, personalas leidžia nukreipti mintis į telefoną, tad laikas pralekia akimirksniu.
Po kraujo davimo žmonės paprastai išeina pakilios nuotaikos, nes žino, kad kažkam padėjo. Kraujas į ligonines iškeliauja tą pačią dieną arba kitą rytmetį, todėl jau per keletą dienų donoras išgelbsti kelias gyvybes.
„Gaila, kad donorystei nepaskatina artimųjų ligos. Nežinau, kodėl žmonės nesusimąsto, kad kažkoks svetimas atėjo ir padėjo jo artimajam. Jei susimąstytų, ateitų patys ir padėtų kitam svetimam“, – sako I. Krivickienė.
37891971-1988102834553986-7616188900960108544-n.jpg
Koronavirusas palietė ir donorystę
Nuo kovo mėnesio nebegalima imti kraujo iš žmonių 28 paras po vizitų į bet kurią užsienio šalį. Taip pat negalima būti kontaktavus su buvusiu svečioje šalyje asmeniu. „Kasdien 3–4 žmones tenka išsiųsti namo, nepadovanojus kraujo“, – sako donorų organizatorė.
Kasdien į centrą užsuka apie 10–15 žmonių, tad bet koks donorų praradimas yra didelis.
„Jei bent du kartus per metus į Kraujo donorystės centrą užsuktų kiekvienas sveikas, kraujo galintis duoti žmogus, Lietuvoje niekada netrūktume kraujo“, – viltingai kalba I. Krivickienė.
img-20200306-094534-resized-20200311-090220441.jpg
Pirmas kartas – iš smalsumo ir dėl naudos
Kol kalbamės su centro specialiste, atlydėtam donorui D. Bagūnui atlieka tyrimus. 31 metų šiaulietis, vienos didžiausių Lietuvos picerijų gamybos specialistas, jau nesijaudindamas sėdasi į kėdę duoti kraujo – jo tyrimai geri.
Žmogui, kuris 40 kartų neatlygintinai duoda kraujo, būna suteikiamas Garbės donoro vardas. Domantas sako, kad jam šio vardo reikės palaukti, mat studijų metais keletą kartų už kraują gavo atlygį.
Vyras donoru tapo 2007 metais, vos sulaukęs pilnametystės. „Man buvo ką tik suėję 18 metų. S. Daukanto gimnazijoje vyko donorystės akcija. Buvo smalsu, įdomu, kokia ši procedūra. Kaip mokinius, ko gero, labiausiai viliojo atleidimas nuo pamokų. Tuomet tikrai nesupratau, kad darau gerą darbą“, – pasakoja jis.
Tiesa, Donorystės žymūno vardą prieš keletą metų gavęs D. Bagūnas sako, kad mokyklose sunku surasti savanorių dėl būtinos pilnametystės sąlygos. Ir pirmą kartą dalis jo draugų, nukabinę nosis, turėjo grįžti į pamokas.
Antrą kartą Domantas donoru panoro tapti dar tais pačiais metais. Tuomet ir prasidėjo reguliarus kraujo kas du mėnesius davimas, kaip tai ir leidžiama vyrams.
„Aišku, tais laikais donorystė dar būdavo ir atlygintina, o moksleiviams ir studentams niekada nepamaišydavo litas kitas. Pradžioje esu davęs kraujo ir atlygintinai. Prisiviliojau ir ne vieną bičiulį. Turiu vieną draugą, kuris ėmė su manimi reguliariai lankytis, tačiau niekada neėmė atlygio. Dabar jis paaukoto kraujo kiekiu mane aplenkė“, – šypsosi donoras.
img-0487.JPG
Nauda paties sveikatai
D. Bagūnas Kraujo donorystės centre jaučiasi kaip namuose. Juokauja su ten dirbančiomis moterimis, pasitaria sveikatos klausimais. Vienu didžiausių donorystės pliusų vyras įvardija reguliarią sveikatos patikrą.
„Negi patys nueitume kas keletą mėnesių pasitikrinti kraujo, kraujospūdžio profilaktiškai? Tokia prevencinė patikra labai naudinga. O ir šiaip po kraujo davimo pagerėja būsena, sveikata. Aš mažiau nei kiti sergu, stipresnį imunitetą turiu. Jei peršalu, tai tik per kvailumą“, – donorystės naudą vardija vyras.
Pašnekovas sako, kad, duodamas kraujo, ir pats turi pasitempti, rūpintis tuo, kuo dalijiesi su kitais, – vengti alkoholio, geriau maitintis.
„Negalima elgtis neatsakingai. Propaguoju tatuiruočių meną, todėl dažnai tenka donorystę sustabdyti pusei metų. Tokie reikalavimai, reikia nenutylėti kažkokių faktų. Juk tavo kraujo prireikia sunkiems ligoniams, gimdyvėms“, – aiškina vyras.
img-20200306-094503-resized-20200311-080717538.jpg
Išgelbėjo 120 gyvybių
Prieš kelerius metus, atsiimdamas Donorystės žymūno pažymėjimą, Domantas išgirdo faktą, kad vieną kartą paaukotas kraujas išgelbsti trijų žmonių gyvybes. Tad, aukojant kraujo 40 kartą, galima džiaugtis, prisidėjus prie 120 žmonių gyvenimų.
„Džiugu ir labai gera, kai žinai, kad nesavanaudiškas poelgis gali išgelbėti gyvybę. Kartą mano artimam žmogui skubiai reikėjo kraujo, tada pagalvojau, kad tikrai ne be reikalo esu donoras. Nėra sudėtinga kas keletą mėnesių duoti kraujo, jokios žalos organizmui. Kraujas greitai atsistato. Aišku, jei žmonės bijo adatų – nepriversi. Tai normali fobija. Vienas bijo vorų, o kitas adatų. Tačiau bent pabandyti vieną kartą tikrai verta. Kad sužinotum, ar gali. Pagalvokite apie savo artimuosius“, – ragina D. Bagūnas.