Konspiracijos teorijos – derlingiausias laukas kūrybinėms paieškoms

Šiauliai

Emilijos Sasnauskaitės nuotr.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

241542

Iki liepos 30 d. dar galite suskubti aplankyti Šiaulių dailės galerijoje veikiančią medijų menininko Adomo Žudžio parodą „ša\knis“. Adomas Žudys – iš Šiaulių kilęs jaunas kūrėjas, kuris sunykti turėjusio ąžuolo šaknis pavertė mobilia instaliacija. Šią instaliaciją jis pats šveičia (kviesdamas tai daryti ir kitus) jau ne vienerius metus, o ramaus, kone meditatyvaus veiksmo fone narplioja, kuria ir pristato tęstinį pseudodoksologinį (gr. klaidingų vaizdinių) tyrimą apie mitologiją, kibernetiką, kraštovaizdį, natūralius ir dirbtinius artefaktus.

– Kaip susiklostė, kad iš Šiaulių išvykai į Klaipėdą studijuoti verslo administravimo, nors visas tavo profesinis kelias susijęs su menais? Kaip menas atsirado kasdienybėje ir profesijoje?

– Tuomet nemokėjau piešti, buvau labiau dekoratorius nei menininkas.

Pirmieji darbai buvo kuriami ant marškinėlių ir kuprinių, keleto sąsiuvinių viršelių, bet gan greitai drobėmis tapo Šiaulių jaunimo centro interjero sienos. Pirmieji darbai – muzikos legendos (Louisas Armstrongas, Bobas Marley’is, Jamesas Brownas, Vytautas Kernagis). Paimdavau iš interneto nuotrauką ar grafinį elementą ir sugalvodavau, kaip tai perkelti kitoje dažnai didesnėje plokštumoje.

Studijuodamas verslo administravimą Klaipėdoje, LCC tarptautiniame universitete, ne meninėje aplinkoje, kažkiek jutau spaudimą mokytis piešti, kad tapčiau „tikru menininku“, bet studijų nemečiau. Toliau dariau trafaretus ir kitaip sukčiavau. Dar universitete pasirinkau Banksy’io citatą: „Become good at cheating and you will never have to be good at anything else“ (liet. išmok gerai apgaudinėti ir tau nebereikės gerai mokėti nieko kito).

A. Rutkausko nuotr.

– Iš karto po studijų Klaipėdoje persikėlei gyventi ir dirbti į Berlyną. Koks ten meno pasaulis, kokias tendencijas įžvelgei? Gal kurias norisi pamatyti ir pas mus?

– Berlynas pasirodė puikus miestas, gebantis derinti gatvės ir medijų meną. Atsikraustęs į Berlyną, gan greit pradėjau užsiimti 3D grafika, kuri stipriai papildė trafaretų produkciją, taip pat pradėjau kurti trumpas animacijas, aplinkinių pramintas „gražiukais“ – mažais vizualiniais etiudais.
Berlyne negyvenu jau apie šešerius metus, tad tikriausiai negalėčiau papasakoti išsamiau apie miestą. Paskutinį kartą buvau prieš pandemiją, manau, kad aplankęs vėl būsiu nustebintas miesto pokyčių. Visiems ten vizituojantiems rekomenduoju aplankyti savo meno inkubatorių – klubą-kultūrinę erdvę „Panke“ Vedingo rajone.

– Prabuvęs metus Berlyne, grįžai į Lietuvą. Nemažai projektų įgyvendinai Šiauliuose, vėliau – Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose. Grįžimas buvo planuotas ar visgi likti Berlyne netraukė?

– Nei taip, nei taip. Dėl įvairiai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje darėsi lengviau kurti menininko karjerą. Nesu labai prisirišęs prie vietos – gyvenu ten, kur patogu. Į Lietuvą grįžau, pradėjęs meninį ir asmeninį gyvenimą su menininke Dalia Mikonyte, kartu parengėme ne vieną bendrą parodą. Paskutinius metus praleidau tarp Vilniaus ir Joniškio rajono. Neplanavau niekur važiuoti iš Vilniaus, bet šaknis kvietė.

– Šiauliuose esi sukūręs keletą gatvės meno kūrinių. Ką tavo kūrybiniame kelyje reiškia gatvės menas? Kodėl juo susidomėjai?

– Man labai patiko gatvės meno, tiksliau – trafaretų, estetika. Nors niekad ant sienų nepaišau nelegaliai, tačiau gerbiu grafičių meistrus, kurie tuo užsiima tarsi ekstremalia miesto sporto šaka, urbanistiniu antikomerciniu alpinizmu. Visgi man pačiam labiau patinka ramiai pjaustyti trafaretus, klausant tinklalaidės. Tikriausiai tik neseniai supratau, kad labai patiko priešinimasis komercinei estetikai grafitininkų kultūroje.

Foto galerija:

– Šiauliečiai tave gali atpažinti ne tik iš gatvės meno kūrinių, bet ir iš 2018 m. instaliacijos „Shard“ naikinimo akcijos, kuri vyko festivalio „Šiaulių naktys“ metu. Tąkart statei ir daužei veidrodinį objektą. Kaip pats prisimeni akciją?

– Kai instaliacija buvo daužoma, sėdėjau lėktuve ir buvau pakeliui į Italiją, kur turėjau padėti ruoštis draugo parodai apie Leonardo da Vinčio bronzinio arklio skulptūrą „Leonardo Digitale“. Kadangi ši istorija buvo pirmoji mano išgirsta įdomi ir įtikinama konspiracijos teorija, galima sakyti, kad „Shard“ naikinimo akcija buvo naujo kūrybinio etapo pažymėjimas.

– 2021 m. baigei Fotografijos ir medijų meno magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, nors aktyvus tavo menininko kelias prasidėjo dar 2010 m. Kodėl sugalvojai studijuoti?

– Galima sakyti, kad norėjau išmokti daryti meną. Norėjau praleisti laiko akademinėje aplinkoje, išmokti rašyti, pabūti bendraminčių apsuptyje. Iki pat studijų pradžios skeptiškai žiūrėjau į institucinį išsilavinimą, o praktinė veikla man visada buvo pirmesnė ir priimtinesnė nei teorinė, tačiau studijų laikas labai patiko. Tai buvo galimybė ilgą laiką dirbti prie vieno projekto – šaknies.

– Ką naujo studijos įnešė į tavo kūrybą? Kokios temos šiuo metu tave domina ir „veža“?

– Vienareikšmiškai – kūrybinės atsakomybės jausmą. Šiuo metu domina senosios civilizacijos ir naujosios technologijos, naujosios mitologijos ir senosios technologijos.

– Šiuo metu tavo būtis ir darbai Vilniuje, tačiau Joniškio rajone taip pat turi dirbtuvę. Kur ir kaip gimsta, vyksta tavo kūrybinės idėjos? Kaip atrodo tavo rutina?

– Rutinos, kurią galėčiau tiksliai aprašyti, neturiu. Kiekvienas projektas keičia darbinę politiką. Dabar planuoju mėnesį kitą pailsėti nuo šveitimo, bet, manau, žiemą vėl grįšiu prie kelmo projekto.

– Šiaulių dailės galerijoje šiuo metu veikia tavo paroda „ša\knis“. Vienas iš centrinių parodos akcentų – įspūdingo dydžio ąžuolo šaknys, kurias kasinėjai keletą metų, o dabar jos keliauja su tavimi. Išjudinai objektą, kuris natūraliai turėjo suirti, pakeitei jo paskirtį. Ar gali išplėsti, kas slypi už šio pakeitimo momento? Kodėl tau svarbūs tokie eksperimentai?

– Pradžioje buvo įvietintos skulptūros idėja – kasti tunelį po kelmu. Aplinkybėms susiklosčius ir atsiradus technikai, buvo nuspręsta kelmą iškasti ir išsaugoti.

– Kodėl? Kokia motyvacija?

– Nenorėjau palikti jo atidengto elementams, kad sutrūnytų. Jo geometrija man labai patiko. Žinojau, kad šveisiu jį dar ilgai, ir tą daryti lauke nebuvo labai patogu, todėl norėjau kuo greičiau transportuoti kelmą į priedangą.

– Parodoje ne tik metaforinė, bet ir matematinė šaknis, įvairiausi mitai ir konspiracijų teorijų žemėlapiai, kuriuose klaidini žiūrovą. Kaip susidomėjai konspiracijų teorijomis ir kaip pats nepaklysti, klaidžiodamas po šias gilumas?

– Žinoma, buvau girdėjęs apie visokias pagrindines konspiracijas, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedžio nužudymas, nusileidimas Mėnulyje, 2021 m. rugsėjo 11-osios įvykiai, kurių dauguma centruojasi Šiaurės Amerikos kultūrinėje sferoje. Niekad į jas rimtai ar net nerimtai nežiūrėjau. Tuomet mane pradėjo dominti mokslo pažinimo ribos ir galimos kūrybinės strategijos. Konspiracijos teorijos, kurias, manau, galima būtų pavadinti ir politine alchemija, man atrodo kaip derlingiausias laukas kūrybinėms paieškoms. Keli mano vedliai po konspiracinius diskursus yra pripažinti menininkai: neokonceptualistas Markas Lombardis, tapytoja Suzanne Treister ir rašytojas Thomas Pynchonas.

– Kaip medijų menininkas, daug tyrinėji mūsų tikroves. O kaip pats tą tikrovę suvoki? Kokie yra tavo tikrieji klausimai ir atsakymai, kurių ieškai tiek kaip menininkas, tiek kaip žmogus?

– Atsakymą žymi trys grotažymės: #pseudodoxologia – neteisingų, klaidingų vaizdinių mokslas, #weltanschaunungskrieg – pasaulėvaizdžių konfliktas, #gesamtkunstwerk – bendras, visuotinis meno darbas.

– Parodos atidarymo metu pasitikai publiką su klouno kepure, žongliruodamas. Kūrėsi įspūdis, kad publiką provokuoji nežiūrėti rimtai, tarsi nori nukreipti jos dėmesį nuo parodos minklių, o save kaip menininką pateikei triksterio vaidmenyje. Kuo šis žaidimas kaukėmis, vaidmenimis svarbus parodoje?

– Negaliu būti niekuo kitu, nes noriu būti menininku. Bent dabar taip galvoju. Esu girdėjęs, kad Londono klounų mokykla buvo pervadinta į meno mokyklą, tad, manau, kad klounas – tinkamas vaidmuo ir šiuolaikiniam menininkui.

– Esu girdėjusi apie Londono klounų mokyklą. Taip pat dar prisiminiau rūmų juokdarių darbą, kurie ne tik juokindavo, bet ir pranešdavo nemalonias naujienas. Ar apie tai pagalvojai? Jei ne, tai gal kyla paralelių, nes parodoje pateikiama informacija daugeliui taip pat gali būti nemalonios naujienos?

– Taip, būtent, noriu pranešinėti blogas naujienas, o visas juokavimas – šalutinis efektas. Sakoma, kad tik juokdarys galėdavo sakyti tiesą karaliui. Mano mėgstamas menininkas Markas Lombardis mėgdavo sakyti, kad „galima žmonėms pasakyti tiesą, bet nedaug kam tai rūpės“.

– Kaip reaguoji į asmenis, kuriems menas turi būti gražus, estetiškas ir geras – jokiu būdu bjaurus, kvestionuojamas ar aktualus?

– Gan įprastai, panašiai kaip į žmones, kurie nemėgsta kartaus ar aštraus maisto. Aš už gražų meną, kuris nereikalauja išankstinių žinių, kad būtų suprastas. Bet taip pat toks menas gali tapti kiču – nuobodžiu. Manau, kad jis turi būti kažkur tarp šių polių. Man patinka didingumo (angl. sublime) – priimtina ar tinkama baisumo forma.

– Kur toliau keliaus šaknis? Kaip kis jos prasmės?

– Planų yra, bet artimoje ateityje (bent metus, dvejus) šaknis dar bus šveičiama, todėl jų atskleisti neskubu, nes, labai tikėtina, kad dar gali keistis.

Roberta Stonkutė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt