Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Dir­vi­nienės sūris

Šiauliai

(Irmanto Šuškevičiaus nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

165559

Mėgstu lie­tu­višką varškės sūrį. Su kmy­nais. Bet vieną kartą sūrio su kmy­nais įpras­to­je vie­to­je ne­ra­dau. Ką da­ry­si žiemą ba­sas. Pa­bumbėjęs pa­nosė­je ant krau­tuvės, pa­ėmiau be kmynų. Ova­li kaip mi­nia­tiū­ri­nis reg­bio ka­muo­lys eti­ketė in­for­ma­vo, kad tai ūki­ninkės Ri­tos Dir­vi­nienės „Natū­ra­lus sūris“. Išs­paus­tas Rad­vi­liš­kio r. Liau­diš­kių kai­me.

Nuo to karto nebeieškau su kmynais. Perku ponios Ritos sūrį be kmynų. Dabar jau supykčiau ant krautuvės, jei ta kartais apsižioplintų ir ponios Ritos sūrio pritrūktų.

Ponios Ritos sūris tarsi išspaustas pagal mano užgaidų skonį. Bet labiau už patį sūrį man patinka žinoti jį spaudžiančios ūkininkės vardą ir kaimo pavadinimą. Liaudiškiai – toks pat mažas kaimas, kaip ir mano vaikystės Užpelkiai. Nė šimto gyventojų.

Lietuva turi daug didelių, puikius sūrius spaudžiančių sūrinių. Bet ponios Ritos sūris mane, žemaitį, daro šiek tiek sentimentalų. Pasijuntu beveik kaip mano bičiulis prancūzas François Camé, kadaise išūžęs man ausis „mano mėsininkas“, „mano bandelių kepėjas“, „mano austrių tiekėjas“.

François visus juos pažįsta. Jie gali valandą malti liežuviu, ar austrė geriau su citrina, ar su vyno actu. Bandau įsivaizduoti: kokia ta ponia Rita? Kiek jai metų? Kodėl tapo ūkininke?

Randu skelbimą. Ponia Rita siūlo darbą savo sūrinėje. Atlyginimas – 600–800 eurų. Iš skelbimo dar sužinau, kad Dirvinienės ūkiui – 20 metų, o pastaruosius 5 metus ji gamina sūrius.

Pasirodo, „Ritos Sūriai“ turi feisbuko puslapį su 7 687 sekėjais. Prisijungiu prie sekėjų. Sužinau, kad per karantiną ponia Rita netgi gali atvežti sūrių į namus. Štai kaip ir pažįstami.

Nesupraskite manęs klaidingai. Tai nėra „Ritos Sūrių“ reklama. Iš tiesų tai mano tikslas šįsyk buvo parašyti tekstą apie istoriją. Kodėl rašau apie ponios Ritos sūrį?

Šiandien – istorinė diena. Prieš 160 metų caro Aleksandro II manifestu Lietuvoje panaikinta baudžiava. Esame ne tik paskutiniai Europos pagonys. Bet ir paskutiniai baudžiauninkai. Nieko čia gero – ir viena, ir kita reiškia atsilikimą. Bet išėjimas iš nelaisvės – visada svarbi data.

Klausiate, ką tai turi bendro su ponios Ritos sūriu? Nieko. Ir drauge labai daug.

1769-aisiais Šiaulių ekonomijos valstiečiai sukilo ir todėl, kad dvaras ir Tyzenhauzo reformos trukdė jiems turtėti. Tapti individualiais savininkais.

Toks valdinys vertino gyvenimą, o ką tai reiškė, parodo vienas Rusijos caro Petro I istorijos epizodas. Kartą Danijoje Petras I su karaliumi kalbėjo apie valstybės valdymo meną. Kalbėtasi aukšto bokšto viršūnėje. Petras pamojo ranka vienam savo kazokų. Tam pribėgus, parodė ranka žemyn ir liepė šokti. Kazokas atidavė pagarbą ir nušoko.

Savimi patenkintas caras paklausė danų karaliaus, ar šis turįs tokių valdinių. „Ačiū Dievui, ne“, – atsakė pasibaisėjęs karalius.

Jei ne trys LDK padalijimai ir Rusijos aneksija, Lietuva baudžiavą būtų panaikinusi anksčiau nei Prūsija, Vokietijos žemės ir Austrija. Su caro patvaldyste baudžiava buvo užkonservuota dar septyniems dešimtmečiams. Rusiška baudžiavos forma buvo dar brutalesnė, leido prekiauti gyvais žmonėmis net išskiriant šeimos narius.

Tik po 1918-ųjų Lietuva galėjo sugrįžti prie Danijos karaliaus „Ačiū Dievui, ne“. Tarpukario Lietuva su M. Krupavičiaus žemės reforma nuspyrė į šalį rusiškos tvarkos liekanas dvarus. Sukūrė ūkininką. Individualų savininką. O savininkas visada laimi. Tą dar Vaižgantas „Pragiedruliuose“ per Vidmantų ir Šešiavilkių paveikslus taikliai pavaizdavo.

Prieš pat nepriklausomybės praradimą žemės ūkio ministras J. Aleksa kažkur šalia Jurbarko išlipo iš automobilio, įbrido į javų lauką, patrynė tarp delnų kviečių varpas ir ištarė: „Dar keleri metai ir pavysim Daniją.“

Tada užėjo sovietai ir liepė šokti nuo bokšto. Savininkai buvo ištremti, sušaudyti ir suvaryti į kolchozą – XX a. baudžiavos kopiją. Sovietai nubloškė mūsų gamybą į pasaulio raidos užpakalį. Dėl okupacijos Lietuva beviltiškai atsiliko pasaulio lenktynėse.

Beveik tuo pačiu metu, kai ponia Rita ėmėsi ūkio, prof. E. Gudavičius viename interviu pasakė kraują stingdančius žodžius, kad Lietuvai teks išeiti Gariūnų skaistyklą – pirmąjį kaupimo etapą – ir tik tada paaiškės, ar mes iš kolchozninkų galime tapti mąstančiais žmonėmis.

„Ir, žinoma, – sakė istorikas, – reikia atkurti individualių savininkų – ūkininkų ir verslininkų sluoksnį. Be jų mūsų visuomenė bus neatspari.“

Individualus savininkas kuria savo laimę darbu. Jis užčiuopia tą gyslą, kurią M. Weberis XX a. pr. pavadino protestantizmo dvasia. Profesorius labai abejojo, ar Lietuvai pavyks.

Ponios Ritos sūris, kurį perku kiekvieną šeštadienį, šimtai kitų sūrinių, šilauogių ir kitų ūkių man sufleruoja, kad Lietuvai pavyko.

Tokie kaip ponia Rita ir jos sūris Lietuvai leido per šviesmetį nutolti nuo gyvenimo nevertinančio Rusijos kazoko, caro įsakymu abejingai šokančio žemyn iš pilies bokšto. Tūkstančiai save iš balos ištraukusių individualių savininkų yra tai, kas stato Lietuvą į vieną gretą su Danija.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt