Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
A. Rutkausko nuotr.
Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT
„Mes kaip į vandenį žiūrėjome“
Šiaulių centre nugriovus buvusio Duonos kombinato pastatą, visu gražumu Savivaldybės pašonėje atsivėrė griūvantis ir byrantis senasis ugniagesių statinys su bokšteliu. Šiaulių „Aušros“ muziejui dešimt metų priklausantį, kone 100 metų menantį istorinį pastatą pirmiausia ketinta paversti unikaliu Lietuvos ugniagesių muziejumi. Vėliau kilo įdomesnių minčių – kad tai galėtų būti ne tik muziejus, bet ir kultūros paveldo apsaugos nuo ekstremalių situacijų mokymų centras, tačiau muziejininkų ir ugniagesių parengta koncepcija niekaip nesulaukia Kultūros ministerijos verdikto skirti finansavimo.
„Ministerija dėliojasi prioritetus ir mes, matyt, nesame tarp tų prioritetų. Bet ministerija nepasakė, kad ne“, – komentuoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus vadovas Raimundas Balza.
Jis dalijasi muziejaus ir mokymų centro kūrimo ištakomis. „2018 metais parengėme Ugniagesių muziejaus ir kultūros paveldo apsaugos nuo ekstremalių situacijų mokymų centro koncepciją. Ji buvo pristatyta Kultūros ministerijai Seime, Kultūros komitete, kuriam tada vadovavo Ramūnas Karbauskis. Visi palaimino, paplojo, ministerija džiaugėsi, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas taip pat. Pasakėme, kad objekte būtų ne tik muziejus, bet mes galėtume ruošti specialistus, kurie būtų pasirengę ekstremalioms situacijoms. Mes kaip į vandenį žiūrėjome. Juk nebuvo tada nei pandemijos, nei karo Ukrainoje“, – prisimena R. Balza.
Muziejininkų ir ugniagesių delegacija net specialiai vyko į Krokuvą – apžiūrėti, kaip funkcionuoja lenkų įkurtas Ugniagesių muziejus ir mokymų centras, kaip kaimynai dirba su kultūros įstaigomis, muziejais, kokia jų patirtis, kokie privalumai, trūkumai, ką darytų kitaip.
„Mes mokėmės iš jų. Viską apibendrinę, parašėme koncepciją. Centras turėjo apimti ne tik muziejus, bet ir bibliotekas, kultūros paveldo turėtojus (dvarų savininkus), bažnyčių klebonus, kurie vienaip ar kitaip susiję su paveldu. Nes, iškilus ekstremalioms situacijoms, pavyzdžiui, gaisrui, potvyniui, mistiškoms pandemijoms, apie kurias tuomet neįsivaizdavome, karo atvejus, jau būtų parengti atsakingi žmonės, susipažinę su prevencija, saugiu elgesiu, įgiję praktinių žinių“, – sako muziejaus direktorius.
Visi suinteresuoti asmenys tuomet sutiko, kad toks muziejus ir centras turi būti ne Vilniuje, o būtent Šiauliuose. Centras galėtų būti net tarptautinis, nes tokio mokymų centro nėra ir kaimyninėje Latvijoje.
„Idėja buvo labai graži, visi sveikino, bet netikėtai prasidėjo koronaviruso pandemija, visi idėją ir koncepciją pamiršo. Mus stūmė ir nustūmė“, – sako R. Balza.
Eksponatai vis dar nešildomuose sandėliuose
Senoji gaisrinė miesto centre, Gaisrininkų g. 3, Savivaldybės ir gyventojų lėšomis buvo pastatyta 1927-aisiais. Dviaukštis pastatas yra maždaug 1 200 kv. m ploto, istoriškai vertingas, Šiaulių saugotinų objektų sąraše.
Šiuo metu miesto centre esantis pastatas yra apgriuvęs, apleistas, lankomas benamių ir miesto tikrai nepuošia. Pasak R. Balzos, rengiant koncepciją, kad pastatas pavirstų muziejumi ir mokymų centru, buvo paskaičiuota, kad reikės 2,5 mln. Eur.
„Viskas brangsta, atsiranda naujų dalykų, tad manau, jog dabar kaina būtų didesnė. Kasmet teikiu skaičius, susitinkame su vadovais, dėliojame prioritetus. Ministerija „ne“ nepasakė, „Aušros“ muziejui gaisrinės pastato sutvarkymas yra prioritetas, kalbame ir apie tai, kad miestas turi padėti. Ne kartą buvome pas miesto merą, jis kaip ir žada prisidėjimą. Jei gauname bazinį finansavimą, kažkokia dalis bus ir miesto indėlis“, – sako R. Balza.
„Aušros“ muziejaus archyvuose sukaupta daug įdomios istorinės medžiagos apie gaisrų gesinimo ir gelbėjimo darbus Lietuvoje. Šiauliečiai ne vienus metus galėjo apžiūrėti ugniagesių techniką, kuri stovėjo Chaimo Frenkelio vilos kieme. Šiuo metu visi eksponatai saugomi įmonės „Busturas“ patalpose, muziejus yra išsinuomojęs kone 1 000 kv. m ploto sandėlius. Lėšų nešildomų patalpų nuomai skyrė Kultūros ministerija.
„Turime net 30 vienetų priešgaisrinės, XX a. įvairaus laikmečio technikos, BTR (šarvuotasis transportas), rusiško tanko T-72 pagrindu sukurtą gesinimo sistemą, daug mašinų, keltuvų, valčių. Turime ir daug daiktų, dokumentų, nuotraukų, uniformų, aksesuarų. Kuriant ekspoziciją, mums visko užtektų, tačiau, jei surengtume kokią akciją, manau, tikrai sulauktume dėmesio – eksponatų papildymo“, – pasakoja muziejaus vadovas.
R. Balza pabrėžia, kad technikos muziejai žmonių būna labai mėgstami ir gausiai lankomi. „Jie vieni iš lankomiausių, meno muziejai nesulaukia tiek lankytojų, kiek technikos. Jei dar yra atitinkamų atrakcijų – pasilaistyti vandeniu, nusliuogti ugniagesių stovu saugiai, tai ypač. Mes tai padarytume, juolab kad senoji gaisrinė pastatyta už šiauliečių suaukotus pinigus. Kai miestas kūrėsi po 1918-ųjų metų, jame nebuvo gaisrinės. Buvo labai svarbus uždavinys turėti tokį objektą. Tarp kitko, pastate net sėdėjo miesto burmistras, ten buvo įsikūrusi Savivaldybės administracija kurį laiką“, – komentuoja R. Balza.
A. Rutkausko nuotr.
„Valstybės valdymo bėda tokia“
Muziejaus idėjos varomoji visuomeninė jėga yra būtent ugniagesiai – profsąjunga, organizacijos, veteranai. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atsargos pulkininkui, ilgamečiam Šiaulių gaisrinės vadovui Rimgaudui Mickui muziejaus ir mokymų centro atsiradimas taip pat labai svarbi ir skaudi tema.
„Seimo Kultūros komitetas pritarė, muziejininkai pritarė. Ypač kultūros paveldo apsaugos nuo ekstremalių situacijų mokymų centro aktualumas iškilo po gaisro Tytuvėnų vienuolyne. Bet viskas greit užsimiršo“, – apgailestauja R. Mickus, akcentuodamas, kad toks centras labai svarbus visos Lietuvos paveldo objektams. Senuose istoriniuose pastatuose dirbantys specialistai, atsakantys už pastatų būklę, priešgaisrinę būklę, niekaip neruošiami. Jie gauna tik instrukcijas, o tai – visiškai nepakankama.
„Mano patirtis leidžia tą sakyti. Kai pradėjome ruošti studiją, kaip tik ir kilo gaisras Tytuvėnuose, todėl mintis įrengti mokymų centrą buvo ir yra labai svarbi“, – sako R. Mickus.
Pagrindinė problema, kodėl iki šiol negautas finansavimas centrui steigti, – pasikeitė valdžia, kultūros ministrai. „Pasikeičia žmonės ir tęstinumo neišlieka. Valstybės valdymo bėda tokia. Klausimas sustojo, o „Busture“ sąlygos eksponatams saugoti yra blogos – ventiliacijos nėra, o dar stogas prakiuro“, – sako jis.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad senosios gaisrinės pastato bokštas jau pradėjo griūti. Ugniagesiai praėjusią savaitę suskubo tartis, iš kur gauti lėšų, kad bokštas būtų aplopytas, kad jis visai nenugriūtų.
„Bus vietoje Duonos kombinato pastatyti nauji gražūs pastatai, gyvens žmonės, bus verslas ir jie matys pūvančią šimtametę Šiaulių istoriją. Virstantys langai, byrančios plytos. Juk iš esmės tai labai nedidelis objektėlis“, – atsidūsta buvęs ugniagesys.
„Jei neturėtume eksponatų, būtų kitas reikalas“
Algis Lisauskas, Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas, pabrėžia, kad senosios gaisrinės pastatas Šiauliuose unikalus ir tuo, kad jis atlaikė Šiaulių bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metais. Mieste juk buvo likę vos keli sveiki pastatai, o ugniagesių pastato bokštelis išdidžiai stovėjo.
„Mieste po karo nebebuvo likę pastatų, jame Vykdomasis komitetas buvo įsikūręs“, – sako A. Lisauskas, senajame pastate dar 1983 metais pradėjęs savo ugniagesio tarnybą.
Visokių planų dėl pastato likimo ugniagesiai turėjo, kai 1997 m. buvo pastatytas naujasis. Aišku viena – istoriją jie išsaugoti norėjo, net patys bandė senąją gaisrinę konservuoti.
„Turime sukaupę tikrai labai daug eksponatų muziejui – retų žurnalų, knygų. Ugniagesių muziejus yra Latvijoje, o Lietuvoje mes tokio sukaupto ugniagesių paveldo neturime. Garsus Šiaulių fotografas Antanas Dilys tiek fotografavo. Važiuodavo į gaisrus, mūsų darbą įamžino. Istoriją būtina perduoti jaunimui, jie pamatytų, kokią techniką turėjome, kokiomis sąlygomis dirbome. Mums, jau pensijoje esantiems, patiems būtų įdomu ateiti į muziejų ir prisiminti jaunystę, savo darbą. Jei neturėtume eksponatų, būtų kitas reikalas... O dabar tiek visko turime daug, o pastato – ne“, – kalba buvęs ugniagesys, pabrėždamas, kad senosios gaisrinės vaizdas, kuris atsivėrė po Duonos kombinato nugriovimo, miestui garbės tikrai nedaro.
Pasigedo „Aušros“ muziejaus iniciatyvos?
Kultūros ministerijos Komunikacijos skyrius „Etaplius“ pateikė atsakymą, kad, Šiaulių „Aušros“ muziejui parengus Ugniagesių muziejaus ir kultūros paveldo apsaugos nuo ekstremalių situacijų mokymų centro rengimo muziejui priklausančiame senosios gaisrinės pastate (Gaisrininkų g. 3) koncepciją, jokių kitų ministerijai žinomų veiksmų dėl tolimesnio šio projekto vystymo iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus pusės nebuvo imtasi.
„Priežasčių, kodėl Šiaulių „Aušros“ muziejus priėmė tokį sprendimą, rekomenduotume teirautis muziejaus atstovų. Taip pat informuojame, kad Kultūros ministerija Šiaulių „Aušros“ muziejui 2024 m. papildomai skyrė 20 tūkst. Eur ugniagesių automobilių kolekcijos saugojimui“, – rašoma ministerijos atsakyme.
„Aušros“ muziejaus direktorius R. Balza sako į tokį ministerijos atsakymą tegalintis atsidusti...