Kokios mintys, toks ir gyvenimas

Šiauliai

StockSnap nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

21332

Šiuos žodžius perskaičiau viename Šiauliuose įsikūrusiame sveikatingumo centre. Bet apie tai vėliau, o tekstą norisi pradėti nuo to, kad liko lygiai mėnuo iki didžiųjų švenčių ir savaitė iki advento – prieššventinio susikaupimo ir rimties laikotarpio. Tokiu metu dažniau prisėdi pamąstyti apie gyvenimą ir apie dvasingumą, suvoki, jog žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą.

Jakutis

Dvasingumo negali apibrėžti, bet žinai, kad tai jis. Juk dvasingumas – ne tik moralės nuostatos. Jei taip mąstysime, dvasingumo sąvoką apibrėšime itin siaurai. Dvasingumas nėra atskirtas nuo žmogaus, jis – žmogaus gyvenimo būdas pagal tam tikrus principus (to nereikėtų sieti su pasirinkta ideologija). Dvasingumas susijęs su vertybiniais dalykais.

Kai kas dvasingumą lygina su šventumu, bet šito daryti nevertėtų. Šventumas – tai kažkas jau labai daug, sunkiai pasiekiama, todėl tik vieną šventąjį ir teturime (šv. Kazimierą). Dvasingam irgi nelengva būti, bet, atrodo, labiau įmanoma negu šventam. Dvasingumas lietuvius tvirtino ir gelbėjo per visas negandas.

Nueini į kapines – kiek gražių paminklų. Skulptūros gedinčios, angeliukų žvilgsniai liūdni, spalvos juodos. Kiek dvasingumo. „Kaip jūsų gyvieji turi vienas kitą mylėti, jei net mirusiuosius taip mylite!“ – pasakys ne vienas atklydėlis.

Senieji pranašautojai sako, kad kai miršta žmogus, danguje atsiranda žvaigždė. Mirtis lietuvio gyvenime turi daug sakralumo. Gal todėl net Naujųjų metų išvakarėse lietuviai būtinai nori pamatyti kenčiančią ir mirštančią moterį (turiu galvoje „Traviatą“). Net įvardijame, jog tokios lietuviškos tradicijos, o kai keletą metų Naujųjų išvakarėse „Traviatos“ nerodė, rašėme ir skambinome piktindamiesi – kaip mes be naujametės mirštančios Violetos? Atrodo, niekas daugiau pasaulyje Naujųjų išvakarėse liūdnosios „Traviatos“ nerodo. Manau, jei tokią dieną mums reikėtų rinktis ne pasaulinę klasiką, o ką nors lietuviško, rinktumėmės, be abejo, „Pilėnus“.

Štai ir šiais metais režisierė Dalia Ibelhauptaitė Naujiesiems metams ruošia premjerą Camiille‘o Saint-Saenso operą „Samsonas ir Dalila“, kurios finale žūva visi, nelieka nė vieno gyvo.

Filistinai, pasinaudoję moteriškais Dalilos kerais ir klasta, nugali žydų galiūną Samsoną, kurio visa galia slypėjo jo plaukuose, ir pavergia žydų tautą. Visgi galiausiai net sunaikintas ir pažemintas, netekęs galios šaltinio Samsonas sugriauna besilinksminančių filistinų šventyklą, po jos griuvėsiais žūdamas pats ir palaidodamas visus priešus.

Paskambino bičiulis. Visad būdavo linksmiausias, o šįkart... Moteris jį paliko. „Ko tu tikėjaisi? – klausiu. – Visos jos tokios. Gert nepadėsiu. Bėgs metai ir apmalš. Žinau, kad nori guostis. Žinau, kad sunku. Visiems sunku, o dar dienos trumpos, daug tamsos. Pasidžiauk, kad tavo istorija tokiam metui labai tikroviška. Kažkas blogo turi įvykti. Galėjo būti dar blogiau. Galėjo automobilį pavogti...“

O štai kitas bičiulis į klausimą, kokia diena jam laimingiausia, atsakė, jog išvykimo iš Lietuvos. Paklausei keleto lietuvių, gyvenančių Londone, kokia jų svajonė. „Turėti Londone namą“, – atsakė visi. O galvojau, jog atsakys, kad toji svajonė – grįžti į tėvynę.

Bet, likus mėnesiui iki didžiųjų metų švenčių, norisi kuo šviesesnių tekstų. Kaip svarbu tamsėjančiam metų laikui šypsenos. Užsieniečiams labai sunku išversti dainos „Mūsų dienos kaip šventė“ žodžius, nes iš dainuojančiųjų veidų jie supranta visai ką kita.

Įsiminė dažnai girdimas klausimas: „Kaip jūs elgtumėtės, jeigu būtų leista gyventi iš naujo?“ Mano galva, tai vienas kvailiausių klausimų. Kaip elgčiausi? Atrodo, kad žmogus turėtų nebekartoti buvusių klaidų, bet kartos. Ir jeigu dar klausia, kaip pavadintumėte savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – tai trileris. Norėtum palikti savo likimą, bet likimo palikti neįmanoma, jis seks paskui ir pasivys. Kažkas yra pasakęs, jog gali pasikeisti drabužiai, patiekalai, patiesalai, bet iš esmės tai nieko nekeičia. Ir tiesa, jog tik didūs žmonės kalba apie idėjas, o vidutiniai, deja, tik apie daiktus.

O šiaip dabar metas, kai viskas slenka ramia vaga. Ne-šventinės dienos turi savito žavesio. Šeštą valandą miestas bunda, septintą – jau prabudęs, aštuntą – gyvas. Nors ne. Taip Vilniuje. Šiauliuose viskas valanda vėliau: septintą miestas bunda, aštuntą – prabudęs, devintą – jau gyvas. Švenčių rytais dingsta visi miesto garsai. Ir kad pasaulis dar kruta, supranti gal kokią 10 valandą. Šiauliuose –
11 valandą. Ypač apmiršta tie miestai, kuriuose nėra turistų, menininkų, ambasadų darbuotojų, užsienio filialų atstovų ar NATO lakūnų. Apmiršta ir tie, iš kurių daug emigruojančiųjų į užsienį. Judrieji išdunda į Vakarus, mieste daugėja to, kas statiška ir konservatyvu.

Tokiu metu norisi prisiminti kokią nors gražią istoriją. „Katalikų pasaulio“ leidykla yra išleidusi keletą kunigo vienuolio Antonio de Mello alegorinių pasakojimų knygelių. Knygų autorius savo skaitytojams yra sakęs, jog jo pasakojimai – ne apie kitus, ne apie tavo draugus, priešus, gimines ar kaimynus, o tik apie tave, skaitytojau, ir nieką kita.

Štai knygutėje „Varlės malda“ randame pasakojimą apie du brolius. Vienas turi žmoną ir penkis vaikus, kitas – vienišius. Taigi tas pirmasis pasvarstė, jog jis turi vaikų, kurie jį priglaus senatvėje, o vienišam broliui gali būti sunkiau, ir jis, kadangi broliai dalijosi tėvo palikto ūkio derlių perpus, pasistengė keletu maišų daugiau supilti į brolio aruodą. O vienišius brolis pasvarstė, jog kam jam vienam tiek grūdų, ir keletu maišų daugiau supylė į brolio aruodą. Jie tai darė slapta ir ilgai, kol kartą susidūrė su maišais ant kuprų nešini vienas kitam. Ir kai miestelyje nusprendė statyti bažnyčią, niekas nesugebėjo pasiūlyti jai geresnės vietos kaip toji, kur maišais nešini susidūrė broliai.

Mano jaunystės laikais dažnai girdėdavome posakį: „Man sielą skauda.“ Dabar šis posakis girdimas rečiau, tačiau sielos skausmas likęs, tiesiog pripažinti to nedrįstame. Vis prisimenu, kaip jaunystėje eidavome į geležinkelio stotį palydėti traukinių. Jie pralėkdavo gal kas dešimt minučių. Keleiviniai sustodavo, prekiniai dažnai net greičio nelėtindavo. Informatorės keleivinių traukinių išvykimus skelbdavo su slavišku akcentu, neištardamos trumpųjų balsių. O ką bekalbėti apie priegaides. Ir tada, ir dabar traukiniai išvyksta, mano nuomone, įdomiu laiku: 9.47, 13.02, 16.28. Kodėl negalėtų būti 9.45, 13.00 ir 16.30? Gal tuo norima įrodyti, kad traukiniai važinėja minutės tikslumu? Nors tikriems lietuviams, kurie viską mėgstą daryti lėtai ir stropiai, toks tikslumas gal ir reikalingas.

Šiaip jau lietuviams laikas nėra aiški sąvoka. Dažnai paprašome palaukti ne minutę, bet minutėlę. Atrodo, turėtų būti tas pat. Bet pasirodo, jog minutėlė trunka 5–7 minutes, o kartais ir ilgiau. Netgi minutė ir sekundė mums dažnai tas pats. Paprašymas perskambinti už sekundės ar perskambinti už minutės reiškia tą patį – ir po minutės tavo pašnekovas bus dar užimtas, o skambinti tokiu atveju reikia po 5 minučių. Gal ir gražu, kad lietuviai myli paslankų tikslumą ir nemėgsta konstatuoti, pavyzdžiui, dvylika valandų keturiolika minučių, o sako – maždaug penkiolika po dvylikos.

Dar lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrena ir podagra – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Jau tuomet šie negalavimai buvo mėgiama pokalbių tema. Vienu metu liga pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį – ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus, nesėkmes ir gebėjimų stygių. Man nepavyko, nes esu ligotas – toks paaiškinimas skamba geriau ir užbaigia diskusiją. Liga yra puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija, panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas ir laimingas, vis dar žiūrima įtariai.

Šiandien daug kas serga depresija. Sako, jog depresija apninka tuomet, kai visko mažai. Mažai džiaugsmo, mažai jėgų, mažai pasitikėjimo savimi, mažai susidomėjimo, mažai noro gyventi, mažai aistros...

Pacientai neserga vien tik fiziškai – dažniausiai jiems būdingi ir fiziniai, ir emociniai negalavimai. Kai žmonės konsultuojasi su gydytoju, jie visada turi ir savo paaiškinimą, kodėl kilo vienų ar kitų problemų. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant ir pastebint ir vidaus ligos, ir emocinio streso simptomus. Mielą gydytoją pacientas gali pradėti tiesiog dievinti.

Štai dabar ir grįžtu prie posakio, jog mintys apsprendžia gyvenimą. Sveikatingumo centre itin populiari lipdyba, tai yra keramika ir vėlimas iš vilnos. Dailininkas Petras Rakštikas pradeda piešimo studijas ir irgi turi savo devizą – „Žiūri visi, piešiantys mato“. Tad jeigu rūpi sveikata, gali rūpintis ja, jei turi norą kažkuo užsiimti, gali įgyvendinti savo svajones. Čia užtikau ir dar vieną šūkį – „Laimė esu aš“.

Kaip sako centro vadovė Vita, žmogui norisi leisti pabūti su savimi, lydint psichologų patarimams, muzikos garsams. Apsilankius šiame centre, pamąsčiau, jog grožis – tai neatrasta šalis, kurios vis ieškai. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Poezijoje grožiesi žodžiais, muzikoje – garsais, dailėje – atspalviais...

Dar viena maloni pastarųjų dienų žinia – iš Vilniaus dovanų atvežė naują, dar spaustuvės dažais kvepiantį tapytojo Šarūno Saukos albumą. Šiaulių garbės pilietis Edmundas Armoška šio leidinio mecenatas. Leidinys buvo ilgai ir kruopščiai ruošiamas. Dirbo eilė menotyrininkų, vadovaujant Ramutei Rachlevičiūtei, fotografų būriui vadovavo Arūnas Baltėnas, albumą spaudė „Petro ofsetas“, manau, viena iškiliausių Lietuvos spaustuvių. Visas paruošimas truko net 3 metus 8 mėnesius, gal todėl, juokaujama, knyga sveria 3 kilogramus 800 gramų. Šarūnas Sauka Šiauliams aktualus, nes „Laiptų galerijoje“ vyko ne viena jo paroda. O pats albumas, trumpai pasakysiu, savo puošnumu ir išsamumu lenkia iki šiol pasirodžiusius lietuvių meno albumus.

Ir, baigdamas šį tekstą, pasakysiu, jog aišku viena – gyvensime toliau. Lauksime Kalėdų, vėliau vasaros... Gyvensime, kaip gyvenome. Viskas suksis amžinu, nors gal šiek tiek kreivoku ratu. Dienos bėgs. Vėl keiksnosime betoninį miestą, apkalbų mėgėjai kažką apkalbinės, nors jau viskas seniai pasakyta, tačiau jie galvos, kad dar ne apie visus, ir visi suksimės gyvenimo rutinoje, kur mus lydės draugai ir neprieteliai, bet vienodai gadinantys nervus. Pesimistai gyvens įsitikinę, kad ateityje bus blogiau, optimistai – kad bus taip pat.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt