PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2023 m. Gegužės 30 d. 15:51

Klaudijaus Driskiaus fotografijų paroda

Mažeikiai

Etaplius.ltŠaltinis: Mažeikių muziejus


268700

Gegužės 30 d. – liepos 1 d. Mažeikių muziejuje (V. Burbos g. 9) eksponuojama Klaudijaus Driskiaus fotografijų paroda „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“. Ši fotografijų paroda apie lietuvius, gyvenančius už Lietuvos valstybės dienos – Baltarusijoje.

Dabar Lietuvos siena sutampa su išorine Europos Sąjungos siena, ji skiria ne tik valstybes. Bet ir priešingas politines sąrangas – demokratiją ir autoritarizmą. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais dabartinės Baltarusijos teritorijoje daug kur gyventa lietuvių.

Lietuviais save laikė dalis Astravo, Ašmenos, Smurgainių, Vileikos, Medilo, Vyzdžių, Breslaujos, Lydos, Varanavo apylinkių gyventojų.

XVI a. – XIX a. dalis šių vietų lietuvių subaltarusėjo, dalis sulenkėjo.

Dėl XX a. geopolitinių poslinkių dalis rytinių etninių žemių lietuvių tapo Baltarusijos gyventojais. Baltarusijos lietuviai iki šiol save sieja su Lietuva, dalyvavo Sąjudyje ir atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, daugelis turi Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau reikia pripažinti, kad jų vis mažiau – dalis persikelia gyventi į Lietuvą, daliai nepavyksta perduoti savo tapatybės palikuonims, o teritorija vis gausiau apgyvendinama atsikeliančiais Astravo atominės elektrinės darbuotojais.

Fotomenininkas Klaudijus Driskius sukūrė charakteringų žmonių portretus, šamžino šeimos šventes, tradicinius amatus, mokyklos gyvenimą, kasdienius darbus. Atspindėtas gausus kalendorinių švenčių ratas: Velykų šventes, Sekminių papročiai, gegužinės ir birželinės pamaldos, Švč. Trejybės atlaidai, kryžiaus kelias palei Nerį Duboke.

Nuotraukose rengiamas pasaulis nėra nei „iš istorijos ūkių“ kylanti LDK, nei romantiškas XIX amžiaus atminimus išsaugojęs kaimas. Žmonių maldingumas čia tebėra subtili jungtis su šimtamete praeitimi, pergyvenęs prievartinę ateizaciją, kolchozinimą, naujos epochos gūsį, jis tebėra gyvas, nors tirpstantis – kaip ir visos gyvenimo formos.

Fotografijose regime ne tik etnografinę egzotiką, žmonių maldingumą, bet ir keistos amžinybės pojūtį ir belaikiškumą. Laiko slinktis dar labiau atsiskleidžia žmonių portretuose. Tai nėra tas belaikiškumas, padvelkiantis iš religinio ir kalendorinio gyvenimo ciklo.

Veikiau tai laiko prarastis, žiūrinčiam kelianti visa ko trapumo jausmą. Svarbi parodos dalis – tekstai. Juose autentiškais žmonių pasakojimas užfiksuota istorinė krašto praeitis ir XXI a. pirmi dešimtmečiai.