Klaudija Mackevičiūtė: „Man nereikia, kad kiti kažką suprastų apie mane“

 

Jau kelerius metus praktikuoji fotografijos meną. Ar prisimeni tikslų laikotarpį, kai šią veiklą pamilai ir suvokei, jog norėtum tuo pasidalinti su aplinkiniais?

Fotografuoju jau virš penkerių metų, pradėjau fotografuoti besimokydama dailės mokykloje. Atsimenu kelionę į Vilnių gruodžio mėnesį, kai važiavau autobusu ir pradėjau piešti ant užšalusio lango. Tada pamaniau, kad tai reikia nufotografuoti. Nuo tos dienos fotografija tiesiog „prilipo“ prie manęs. Ankščiau mažai dalindavausi tuo, ką įamžindavau, bet po pirmosios parodos pristatymo pradėjau daugiau rodyti kitiems tai, ką užfiksuoju.

Viešojoje erdvėje esi minėjusi, kad prieš pasinerdama į fotografiją išbandei ir kitų veiklų. Kokios tai veiklos? Ar galėtum pasakyti, jog jos padarė įtakos Tavo dabartinei pasaulėžiūrai bei minčių procesui fotografuojant?

Daug laiko sportavau, lankiau dailės mokyklą, savanoriavau. Nors ir šiek tiek užsiimdavau fotografija, kai sportavau ir lankiau dailės mokyklą, bet tuo metu tai nebuvo kažkas, kuo norėjau užsiimti rimtai. Labiau norėjau sieti gyvenimą su sportu. Kai sporte patyriau traumą, po kurio laiko supratau, kad laikas plačiau „nerti“ į fotografiją.

Esi pristačiusi jau penkias parodas savo gimtajame mieste Panevėžyje. Koks laiko tarpas praėjo tarp pirmojo ir paskutiniojo pristatymo? Kokius didžiausius pokyčius pastebėjai? Ar galėtum teigti, jog patobulėjai?

Koks laiko tarpas praėjo nuo pirmos iki penktos sunku pasakyti, reiktų atsekti įrašus, bet turbūt būtų dvejų – trejų metų skirtumas. Ar patobulėjau? Greičiausiai, kad taip. Visada manau, kad kuo ilgiau ir kuo daugiau užsiimi savo mėgstama veikla, tuo dažniau atrandi kažką naujo, tobulėji bei mokaisi.

Koks, tavo pačios manymu, yra įdomiausias Tavo pačios atliktas fotografijos projektas? Kuo ypatingas jis ir jo siunčiama žinutė?

Visi mano projektai man atrodo geri, todėl negalėčiau išskirti vieno įdomiausio. Yra tekę fotografuoti ir senelių namuose, ir vaikų namuose, ir dienos centruose. Manau, kad jie visi yra lygiai tiek pat svarbūs. Tačiau yra vienas dalykas, kurį labai norėjau įgyvendinti. Kadangi tris kartus esu buvusi Černobylyje, labai norėjau grįžusi į Lietuvą surengti Černobylio nuotraukų parodą. Tačiau gavosi taip, kad du kartus iš trijų, kai ten lankiausi, vežiausi su savimi fotoaparatą, ir abu kartus kaip tyčia pamečiau SD korteles su visomis nuotraukomis. Turbūt šitai parodai atsirasti kol kas nebuvo lemta. Visgi tikiuosi, kad ateityje dar turėsiu galimybę ten apsilankyti, padaryti daug nuotraukų ir tą didelę parodą pagaliau surengti. Kol kas mano artimiausiuose planuose yra šešta paroda, ją taip pat padovanosiu senelių namams.

Pasižymi gana išskirtiniu ir drąsiu įvaizdžiu – Tavo veidą dengia tatuiruotės. Kokio amžiaus nusprendei jomis pasipuošti? Gal gali šiek tiek papasakoti, ką jos reiškia būtent Tau?

Visada žavėjausi tatuiruotėmis, bet ne taip stipriai, kaip tuomet, kai pasidariau savo pirmąją. Tada prasidėjo tikra „manija“ ir atsirado noras padengti jomis visą kūną. Jų asmeninę reikšmę šįkart norėčiau pasilikti sau.

Ar yra kažkas, ką norėtum, jog žmonės suprastų, prieš susidarydami išankstinę nuomonę apie Tave bei Tavo meną? O galbūt mėgsti viską palikti kitų interpretacijai?

Man nereikia, kad kiti kažką suprastų apie mane. Visada žmonės tave sutikę pirmą kartą susidaro išankstinę nuomonę. Tik ne visi pasiryžta toliau bendrauti ir pažinti tai, kas tu esi. Todėl tai paliksiu kitiems – tiems, kas ras noro ir drąsos su manimi susipažinti. Jie pajaus ir pamatys tai, kas aš iš tiesų esu, ir kad mano įvaizdis tėra tik įvaizdis. Tai nenulemia, koks aš žmogus.