Kietaviškės – didikų ir lietuvybės puoselėtojų kraštas

Vilnius

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

170950

Žmogus kaip medis – jam rei­kia šaknų, reikia pažinti žemę, į kurią tos šaknys įleistos. Jei informacija laiku neperduodama, ji gali amžiams pranykti laiko dulkėse. Neretai nutinka, kad savo šaknimis žmonės susidomi brandžiame amžiuje, kai jau tiesiog nebėra pas ką paklausti. Tokiomis situacijomis gelbsti įvairūs archyvai, kuriuose kiekvienas žmogus gali rasti savo ­šeimos pėdsakų, susipažinti su miestų ir kaimelių istorija, tyrinėti protėvių palikimą.

Yra žmonių, kurie supranta, kaip svarbu perduoti informaciją ateities kartoms, todėl daug laiko paskiria kraštotyrai, informacijos rinkimui ir sisteminimui. Tokį žmogų turi ir juo didžiuojasi kietaviškiečiai. Rodos, nėra nieko, ko apie Kietaviškių kraštą nežinotų ilgametė Kietaviškių progimnazijos matematikos mokytoja Danutė Gudelienė. Kraštotyrininkė bendradarbiavo su muziejininkais bei mokslininikais, kurie išnagrinėjo Kietaviškių baž­nyčios, Kaišiadorių muziejaus bei kitus archyvus ir visą informaciją sudėjo į monografiją „Kietaviškės“. Daug informacijos apie Kietaviškių kraštą D. Gudelienė sukaupė su mokiniais vykdydama kraštotyrinę veiklą, kurios rezultatas – įvairių eksponatų kupinas ir šalyje puikiai vertinamas kraštotyros muziejus.

Apie protėvius kalba piliakalniai
Pirmieji Kietaviškių krašte gyvenę žmonės šiandien yra vadinami Madleno kultūros (XVII–XI tūkst. pr. Kr.) žmonėmis. Tai nustatė 1995 metais Kietaviškių apylinkes tyrinėjęs archeologas Algirdas Girininkas. Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai aptikti Kareivonių kaime netoli Girelės piliakalnio ir Prano Lanko sodybos. Čia rasta epipaleolito-mezolito pradžios gyvenvietė. Žemės paviršiuje, buvusioje jų gyvenvietėje, rasta titnaginių dirbinių: kirvis, gremžtukas-grandukas, grandukas, šoninis retušinis rėžtukas, keturi skaldytiniai, skeltė su statmenai retušuota kraštine, neretušuotos skeltės bei nuoskalos.
Kietaviškių krašte taip pat gyveno Nemuno kultūros (4 tūkst. pr. Kr. 2 pusėje–3 tūkst. pr. Kr.).  žmonės: medžiotojai ir žvejai. Šuolių kaime, tarp Briaunio ir Švenčiaus ežerų, rasti įrankiai byloja apie žalvario amžiaus žmones. Tyrinėtojai rado daug akmeninių tinklų pasvarų, akmeninį su skyle kotui kirvį, ak­menų, skirtų kauliniams ir raginiams dirbiniams šlifuoti. Čia gyvenę mūsų protėviai žvejojo upeliuose, upėse ir ežeruo­se, medžiojo miškuose, vėliau dirbo žemę, gyveno pavieniui, gentimis, šeimomis ar kaimais. Jie palai­doti Nemaitonių, Mustenių-Baubonių, Bajorų ar Gojaus pilkapiuose, o dar kiti kapinynuo­se.
Daugumai žmonių piliakalniai tėra senovės istorijos dalis ir vieta,­ kurioje smagu apsilankyti laisvalaikiu. O iš Kareivonių kilusiam rašytojui išeiviui Juozui Kralikauskui – Girelės piliakalnis buvo įkvėpimo šaltinis. J. Kralikauskas rašė: „Tai buvo Kareivonyse: dideliame kaime aukštumoj į saulėtekių šalį, iš girių pastatytame, rugių šiaudais apdengtame. Tenai mano istorinių romanų pradžiamokslis. Piliakalnis man – is­to­rinis pirmavaizdis. Tas senųjų ąžuo­lų lėtas ošimas – tartum koks po­žemio gaudimas. 1935 metų vasa­rą šitame piliakalnyje sužiedžiau sa­vo pirmąjį kūrinėlį „Septyni kalavijai“.

Nuo Kieytowiskiego iki Kietaviškių
Nėra žinoma, kas ir kada vietovei suteikė vardą Kietaviškės. Įvairūs žemėlapiai atskleidžia, kad vietovės pavadinimas vis kito:
Kieytowiskiego – 1773 m. Grafams Pociejams priklausiusio Kietaviškių dvaro žemėlapyje;
Китовишки – Vilniaus gubernijos žemėlapyje, sudarytame 1795–1797 metais;
Kutowsky – 1804 m. Prūsijos Karalystės žemėlapyje;
Nowe Kitowiszki – 1829 m. Vilniaus gubernijos žemėlapyje;
Kietawiszki – 1831 m. žemėlapyje, iliustruojančiame 1831 m. sukilimo Lietuvoje kovos veiksmus;
Кейтовишки – 1863 m. Lenkijos Karalystės ir dalies pasienio gubernijos žemėlapyje;
Kientowiszki – 1882 m. Vilniaus, Kauno ir Gardino guber­nijų žemėlapyje, priede prie „Lietuviško namų kalendoriaus“;­
Kaituviškiai – 1900 m. lietuviško-latviško krašto žemėlapyje;
Kietawiszki – XX a. pradžios gubernijos žemėlapyje;
Kietaviškės – 1956 m. Lietuvos TSR administracinio padalijimo žemėlapyje.

Kietaviškės – Trakų pavietas
Vilniaus universitete dirbęs lenkų istorikas Henrikas Lovmianskis tyrinėjo XIII–XVI amžiaus šaltinių duomenis bei surinko informaciją apie Lietuvos Didžio­sios Kunigaikštystės teritorinį pasi­skirstymą. Istorikas pateikė išvadą, kad Lietuvos žemėje nuo XIII a. buvo 77 valsčiai, kuriuos sudarydavo po keletą kaimų bendruomenių, jungėsi į žemes. Valsčiams vadovavo kunigaikščiai. Šaltiniuose minimi Strėvininkų, Semeliškių, Žiežmarių valsčiai. Nėra žinoma, kuriam valsčiui priklausė Kietaviškės, bet spėjama, kad Strėvininkų. 1413 m. Lietuvos valstybės branduolys – etninė Lietuva – buvo suskirstyta į tris administracinius vienetus: Žemaičių seniūniją, Vilniaus ir Trakų vaivadijas (vietoj Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių). Trakų vaivadijoje buvo 27 pavietai, tarp jų Žiežmarių bei Semeliškių. Žiežmarių pavietą sudarė Žiežmarių ir Strėvininkų valsčiai bei Žiežmarių dvaras. Kietaviškių apylinkių žemės tikriausiai priklausė Strėvininkų valsčiui. 1564–1566 m. LDK buvo įvykdyta administracinė reforma. Pavietai atskirti nuo valdovo dvarų ir dvarais virstančių valsčių. Pavietas tapo svarbiausiu bajoriškos valstybės administraciniu vienetu. LDK su­skirstyta į 13 vaivadijų su 26 pavietais. Kietaviškės priklausė Trakų pavietui. Nuo šio laikotarpio jau galima rasti daugiau duomenų apie Kietaviškių vietoves. Trakų pavietas turėjo savo teismą, seimelį, įpareigojimus, suteikiamus tik tame paviete gyvenantiems bajorams, karo vadus, mokesčius bei jų rinkėjus. Svarbiausias žmogus paviete buvo maršalas. LDK didžioji dalis žmonių buvo valstiečiai, neturėję jokių socialinių ir ekonominių teisių. Net XVIII amžiaus pabaigoje vykusio gyventojų surašymo metu Kietaviškių parapijoje miestiečių luomo žmonių ne­užregistruota.

Pociejų era
Kaišiadorių muziejaus vadovas Olijardas Lukoševičius rašo, kad Kietaviškių raidos pagrindine ašimi buvo dvaras, kurį iki XVII a. pradžios tikriausiai valdė Giedraičiai. Iš Giedraičių dvarą tikėtina perėmė Trakų pakamarė Bogdanas Oginskis. 1590 m. lapkričio 7 d. B. Oginskis paskyrė Vievį kuo­pinio susirinkimo centru, o lapkričio 16 d. Biruliškių punktui „užrašė“ Kietaviškių miestelį ir visas Kietaviškių žemes. Kietaviškių žemėse įsikūrė didikai Pociejai. Vienas žymiausių Pociejų giminės atstovų – Pociejus Ipatijus (pasaulietinis vardas Adomas), gyvenęs 1541–1612 m. Pradžioje jis buvo Bresto pilininkas, vėliau – stačiatikių vyskupas, o 1599 m. – antras unitų metropolitas Kijeve. Gilius pėdsakus istorijoje paliko ir kiti Pociejai, kurie užėmė įvairias pareigas valstybės valdyme. Pasak O. Lukoševičiaus, galima teigti, kad Pociejų giminės šaknys – slaviškose LDK žemėse, o į Kietaviškes juos atvedė ryšiai su Oginskiais, nuo seno gyvenusiais Žiežmarių, Kruonio ir Kietaviškių apylinkėse. Kietaviškių dvaro savininko ir antrosios Kietaviškių bažnyčios fundatoriaus, Vitebsko vaivados Leonardo Pociejaus žmona buvo Regina Oginskaitė.

Kazimieras Pociejus buvo Trakų vaivadijos vėliavininkas, vėliau – Žiežmarių seniūnas. Adomas Pociejus, Kazimiero sūnus – Trakų vaivada; 1718 ir 1722 metais dalyvavo seimuose (atstovavo Trakų vaivadijai), 1724 m. tapo Lietuvos taurininku (taurininkai kartais dalyvaudavo karaliaus rūmų iškilmėse, rūpindavosi gėrimų priežiūra ir pilstymu prie gėrimų stalo), 1736 m. – Kauno seniūnu, 1739 m. – Vitebsko kaštelionu (pilininku), 1740 m. – Trakų kaštelionu.

Kiekviena vaivadija turėjo vieną kaštelioną, buvusį antruoju po vaivados. Trakų kaštelionas senate sėdėjo tarp vaivadų, o ne tarp kaštelionų, nes Trakų ir Vilniaus kaštelionai savo rangu buvo kiek aukštesni už kitus. Tuo pat metu Adomas Pociejus tapo Lietuvos kariuomenės Petyhoro pulko vadu, o 1742 m. – Trakų vaivada. Jis rūpinosi vaivadijos administracija bei teismu. 1745 m buvo išrinktas į Lietuvos tribunolą nuo Trakų vaivadijos ir netgi tapo tribunolo maršalu. Tribunolas buvo aukščiausia teisminė institucija, renkama bajorų. A. Pociejus buvo apdovanotas Baltojo Erelio ordinu. Jis teigė, kad jam geriausia gyventi Trakų vaivadijoje esančiose Kietaviškėse, kurias dar vaikystėje paveldėjo iš senelės Reginos. Jis mirė 1770 m., palaidotas Vilniuje, Šv. Dvasios bažnyčios Pociejų koplyčioje. Dar viena Pociejų koplyčia yra Vilniuje Šv. Teresės bažnyčioje. Matyt, tai ir paaiškina, kodėl Kietaviškių apylinkėse nežinomos didikų Pociejų kapavietės.

Apie dvarą mena rūsys
Po 1831 m. sukilimo caro administracija ėmėsi juridinių ir ekonominių represijų. Dar 1831 m. išleistas įsakymas dėl sukilėlių dvarų konfiskavimo. Pociejų dvaro konfiskavimo istorija tęsėsi beveik iki 1863 metų sukilimo. Konfiskavus dvarą Kietaviškėse baigėsi grafų Pociejų era. Šiandien iš Pociejų dvaro statinių teliko tik mūrinis rūsys, kurį galima pamatyti pro tvenkinius važiuojant link Kareivonių kaimo. Ir šiandien jis atrodo įspūdingai: visas po žemės sluoksniu, sumūrytas iš raudonų plytų, dešinėje sienoje matyti užmūryta arka, galinėje sienoje dar viena tokia pati. Rūsys netyrinėtas. Niekas net nebandė ardyti ar kasti. Tai ruošiasi padaryti dabartiniai šios vietos šeimininkai, nes nė vienas Pociejų ainis nepareiškė teisių į buvusį jų giminės dvarą. D. Gudelienė mano, kad ainių nėra, bet lieka svajonė, kad atvyks grafų Pociejų giminaičiai ir papasakos giminės istoriją, didingus rūmus ir narsius giminės vyrus, atliekančius žygdarbius.
Dvaro teritorijoje rasta puodų ir puošnių glazūruotų koklių šukių. Radiniai saugomi Kietaviškių progimnazijos kraštotyros muziejuje.
Įsivaizduoti patį dvarą galima tik žiūrint į 1773 metų grafams Pociejams priklausiusių Kietaviškių dvaro žemių žemėlapį. Čia pažymėta Kietaviškių bažnyčia, stovėjusi 1676–1915 metais, dvaro rūmai, tiltas per tvenkinį, vandens malūnas ir dar vienas dvaro pastatas. Šis žemėlapis pieštas ranka ir šiandien labai keistai atrodo, nes pastatai nupiešti į skirtingas puses, lygiai taip, kaip buvo piešti visi to laikotarpio žemėlapiai.

Atkūrus nepriklausomybę
1918 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėtas administracinis pertvarkymas. 1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas atsišaukimas į gyventojus, kad nedelsiant išrinktų parapijų komitetus ir komitetai tvarkytų apylinkių žmonių gyvenimą. Susikūrė apskritys, valsčiai, parapijų komitetai. Kietaviškėse – Kietaviškių valsčius, gyvavęs iki 1935 metų, priklausęs Trakų apskričiai ir turėjęs 7 seniūnijas: Kietaviškių, Žikaronių, Jagėlonių, Peliūnų, Obenių, Sabališkių ir Mijaugonių. Gyventojai rinko valsčiaus valdybą ir valdybos pirmininką – viršaitį bei atstovą į apskrities tarybą. Rinkti galėjo tik sulaukę 21 metų amžiaus. 1921 m. liepos 13 d. Kietaviškių valsčiaus valdyboje dirbo: Juozas Cibulskas – viršaitis, 30 m., ūkininkas iš Kareivonių kaimo, alga 500 auksinų, Vaclovas Radkevičius – viršaičio pavaduotojas, ūkininkas iš Dainavos kaimo, 30 auksinų per dieną, Ignotas Pinelis – kasininkas, ūkininkas iš Pagrendos kaimo, 150 auksinų, Kazys Kurklinskas – raštvedys, iš Naujųjų Kietaviškių, baigęs Kauno muzikos mokyklą, 200 auksinų algos, apskrities tarybos narys, Janina Zubrickaitė – raštininkė, iš Naujųjų Kietaviškių, baigusi 4 rusiškos gimnazijos klases, alga 500 auksinų, 19 metų. Valsčiaus tarybą sudarė penkiolika narių: tarybos pirmininkas Tamošius Arnatkevičius, kalvis iš Mijaugonių kaimo, 56 m. amžiaus, Stasys Sajeta, padėjėjas, revizijos komisijos narys, ūkininkas iš Raistinės kaimo, Ignotas Janavičius, revizijos komisijos narys iš Gojaus kaimo, stambiausias žemvaldys tarp savivaldybės narių, 22 dešimtinės žemės, Zigmas Janulevičius, 30 m., socialdemokratų partijos atstovas iš Kakliniškių kaimo, ir vienuolika kitų narių, išrinktų po vieną atstovą iš kiekvieno kaimo, bei Kietaviškių klebonas Kajetonas Čepanas – revizijos komisijos narys. Visi išrinktieji ne tik dirbo savivaldybėje, bet ir ūkininkavo ar dirbo kitus darbus.

Kovos dėl Lietuvos
1918 metais kraštą tebevaldė okupacinė vokiečių administracija, o paskui vokiečių kariuomenę slinko bolševikų daliniai. 1918 metų pabaigoje Lietuvos vyriausybė pradėjo organizuoti kariuomenę.

Kaip teigia O. Lukoševičius bolševikų užimtame Kietaviškių valsčiuje komiteto nariai organizavo ir telkė vietos jaunimą į Lietuvos kariuomenę. Kietaviškėms gynyba buvo itin svarbi, nes svetimos kariuomenės judėjo iš Vilniaus į Kauną, o Kietaviškės kaip tik pakeliui. 1919 m. balandžio 8 d. dvi Lietuvos karių kuopos sustabdė bolševikų puolimą prie Strošiūnų. 1922 metų Kietaviškių bažnyčios archyvuose yra toks įrašas: „… vokiečiai prabuvo iki 1919 metų pradžios, tame laike atsidangino bolševikai, kurie su visa savo kulvertina tvarka prabuvo čia 3 mėnesius. 1919 metais pradžioje balandžio mėnesio atėjo lenkai, ir jie lietuvių liko užturėti tris kilometrus tiktai prieš Kietaviškes.

Kietaviškių parapijos užėmė 10 su viršum kaimų ir antra tiek viensėdijų: prastovėjo taip iki 1920 metų birželio mėnesio. Tame laike lietuvių frontas liko perkeltas iki Vilniaus. Kietaviškių parapija pasiliko vėl liuosa…“ 1919 m. birželio mėnesį iš Lietuvos ėmė trauktis paskutiniai Vokietijos kariuomenės daliniai. Gyventojų apsaugai buvo pasiųsta S. Raštikio kuopa. Ji apsistojo Mijaugonių kaime, vėliau – Kareivonyse. Čia vyko daug susirėmimų. S. Raštikis knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ rašė: „Vieną gražią dieną lenkai, prisidengę rugių lauku, prislinko prie Peliūnų kaimo ir užpuolė tame kaime buvusį mūsų dalinį, vadovaujamą karininko Vištakio. Sutikti mūsų pėstininkų ir kulkosvaidžių ugnimi, lenkai su nuostoliais buvo atmušti. Kitą kartą vėl vieno sekmadienio rytą įvyko didesnis susirėmimas Jagėlonių kaime. Lenkai buvo išvaryti iš kaimo.

Aukų buvo ir lenkų, ir mūsų pusėje. Po vienos žvalgybos, kuriai pats vadovavau ir per kurią turėjau rimtą ginkluotą susirėmimą su lenkais, buvau labai pavargęs ir grįžęs užmigau kaip užmuštas. Pasirodė, kad tą pačią naktį lenkai buvo užpuolę ir mūsų Kareivonių kaimą. Viršila ir būrininkai, nesuradę manęs, patys su kareiviais atmušė lenkų puolimą, ir priešui nepavyko įsiveržti į patį kaimą… Mūsų kuopa buvo ypač gražiai susigyvenusi ir susibičiuliavusi su Kareivonių gyventojais. 1921 metais, grįžęs iš bolševikų nelaisvės, buvau gavęs laišką iš Kietaviškių klebono, kuris reiškė savo, savo parapijiečių ir ypač kareivoniečių pasitenkinimą ir džiaugsmą dėl mano išsigelbėjimo“.

Mūšius Kareivonių kaime prisiminė ir rašytojas J. Kralikauskas, kuriam tuomet buvo devyneri. Jis kartu su kitais kaimo vaikais laukdavo, kol baigsis susišaudymas, ir bėgdavo rinkti gilzių. Pasakojo, kad daug jų prisirinkdavo. Jagėlonių kaimo kapinėse yra palaidoti du kariai: Aleksas Vasiliauskas iš Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus – penktojo pėstininkų pulko grandinis ir Kazys Bartkus iš tos pačios apskrities – penktojo pėstininkų pulko eilinis. Abu jie žuvo 1919 m. liepos 15 d. žvalgybos metu.

Panemunės kapinėse palaidotas 2-ojo atsargos bataliono savanoris Vaclovas Puidokas iš Senųjų Kietaviškių kaimo, žuvęs 1920 m. sausio 24 d. 1921 m. vasario pabaigoje Kietaviškių viršaitis Trakų apskrities valdybai nusiuntė žinias apie karius, žuvusius nuo 1918 m. lapkričio 23 d. iki 1919 m. birželio 1 d. Deja, kopija neišliko, o pats sąrašas nežinomas. Kietaviškių valsčių nuo pasienio skyrė Semeliškių valsčius. Viena iš valsčiaus prievolių buvo pastotės kariuomenei, valdžios pareigūnams. Vien 1921 metų birželio–liepos mėnesį tokių pastočių reikėjo 238. 1921 metų vasarą valsčiuje buvo imami arkliai kariuomenei, kviečiai, rugiai, žirniai, miežiai, avižos, bulvės.

Ir vėl laisvi
Kietaviškių valsčius Trakų apskrityje buvo vienas iš mažesnių. Kietaviškes imta vadinti ne miesteliu, o bažnytkaimiu. Pajamos buvo tik iš surenkamų mokesčių. 1921 metais valsčiaus plotą sudarė 8397 dešimtinės žemės. Biudžetas atrodė taip: pajamos 21795 auksinai, išlaidos 20579 auksinai. 1919 m. vasario 26 d. Lietuvoje auksinu buvo pavadintos vokiškos ostmarkės, o pfeningas – skatiku. Tuo metu galiojo ir Ober Osto pasai. Aplink buvo suirutė. Imta taisyti kelius, tiltus. Sudarytos sutartys tiltui per Strėvos upę sutaisyti (Senųjų Kietaviškių kaime). Buvo pjaunamos lentos, dengiamas tilto viršus, žvyru užpilamos duobės. Buvo galvojama net šunis suregistruoti, tačiau šis sumanymas nepavyko. Kietaviškių valsčius neišlaikė jokios valdiškos įstaigos. Čia prigijo 1921 metų gruodžio 21 dienos įstatymas ir taikomas iki šiol. Jis skelbė: „… nuo 1922 m. sausio 1 d. degtinę, alų ir vaisvynius pardavinėti vien Matų, saikų ir svarstyklių rūmų patikrintuose ir įspauduotuose induose. To nedarantys bus baudžiami ligi 5000 auks. pinigais arba areštu ligi 1 mėnesio“. Taip Kietaviškėse išnyko kvortos ir puskvortės, o atsirado litrai ir puslitriai. Kitos reformos Kietaviškėse nebuvo įgyvendintos. Yra išlikęs Kietaviškių valsčiaus savivaldybės 1930 m. sausio 2 d. sąrašas. Išrinkta 16 narių. Viršaitis Ignas Janavičius, sekretorius Juozas Saikevičius, raštininkas Antanas Laimutis, kiti – nariai. Tarybą sudarė 7 nariai iš įvairių kaimų. Kietaviškių valsčiaus taryba dar 1931 metais planavo pajamas ir išlaidas. Yra išlikęs ne tik 1931 m. lapkričio 28 d. vals­čiaus tarybos posėdžio protokolas, kur sudaroma sąmata 1932 metams, bet ir pati tų metų sąmata. Buvo įvestas įdomus mokestis – šunų. Savininkui sumokėjus mokestį, šuo buvo užregistruojamas ir išduodamas šunženklis. Metų gale išlaidos jau siekė pajamas, o ateinančiais metais net viršijo. Kietaviškių valsčiuje prasidėjo finansiniai sunkumai. Buvo kreiptasi į apskrities viršininką: „Kietaviškių valsčius yra per mažas gyventojų skaičiumi ir žemės plotu, neturi miestelių, beveik neturi pramonės ir prekybos ir dėl to priverstas išsilaikyti beveik vien žemės mokesčiu“. Deja, šio prašymo niekas net nesvarstė. Kilus gyventojų nepasitenkinimui dėl didesnių nei kitur mokesčių, Kietaviškių ūki­nin­kai parašė prašymą panaikinti Kietaviškių valsčių. Šis prašymas bu­vo patenkintas labai greitai – valsčius buvo panaikintas 1935 m. gegužės 3 d. Trys seniūnijos ir Kietaviškių gyvenvietė atiteko Žiežmariams, 3 – Semeliškėms ir 1 – Vieviui. Kietaviškių valsčius veikė 17 metų, 1944 m. ėmė kurtis apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos. Tuomet Kietaviškės priklausė Žiežmarių rajonui. Įsikūrė Mijaugonių apylinkės taryba (vadovavo Andrius Petkevičius), Liutonių apylinkės taryba (vadovavo Aleksas Venzlauskas), 1945 m. – Jagėlonių (vadovavo Simas Makūnas). Visi tarybų pirmininkai buvo nužudyti vykstant pokario tarpusavio kovoms. 1948 m. suorganizuotas Kietaviškių apylinkės tarybos vykdomasis komitetas. Jo pirmininku buvo išrinktas Vladas Kertenis. Vykdomieji komitetai buvo organizuojami Žikaronyse, Jagėlonyse, Liutonyse, Mijaugonyse. Kadangi ­tai buvo pokario metai, visų vykdomųjų komitetų darbo sąlygos buvo labai sunkios. Nuolat keitėsi vykdomųjų komitetų pirmininkai. 1953 m. Jagėlonių ir Žikaronių apylinkės reorganizuotos į vieną Jagėlonių apylinkę. 1955 m., panaikinus Žiež­marių rajoną, visos apylinkės perduotos Vievio rajonui, kuriam priklausė iki 1963 m. Panaikinus Vievio rajoną, Kietaviškių apylinkė 1963 m. perduota Kaišiadorių rajonui. 1963 m. apylinkės buvo didinamos: Kietaviškės tapo apylinkės ­centru. Tuo metu Kietaviškių apy­linkėje gyveno 4145 gyventojai. 1967 m. Kietaviškių apylinkės vykdomasis komitetas persikėlė į naujas, erdvias patalpas. Šiose patalpose įsikūrusi ir dabartinė seniūnija. Nuo 1959 iki 1995 m. Kietaviškių apylinkei vadovavo Antanas Vankevičius. Iki 1990 m. jis buvo vykdomojo komiteto pirmininkas, nuo 1990 m. – apylinkės viršaitis. Antanas Vankevičius Kietaviškių apylinkės vadovu buvo 34 metus. 1995 m. Kietaviškių apylinkės viršaitija buvo pavadinta Kietaviškių seniūnija. Dirbti pa­skirtas Henrikas Petrauskas. 2000 m. Kietaviškių seniūnija perduota susikūrusiai Elektrėnų savivaldybei.

Bažnyčia
Be administracinio-politinio su­skirstymo, etnografinės Lietuvos teritorijoje buvo ir konfesinis pasi­skirstymas į vyskupijas, dekanatus ir parapijas. Kelios parapijos sudarė dekanatą. 1744 m. paskelbtos parapijų ribos. Iki 1849 m. Kietaviškių parapija priklausė Vilniaus vyskupijai. Vėliau buvo keičiamos vyskupijų ribos, susikūrė Kaišiadorių vyskupija. Kietaviškių parapija priskiriama Kaišiadorims.

Monografijos „Kietaviškės“ virše­lį puošia Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia. Nenuostabu – juk tai pats gražiausias ir didingiausias pastatas kaime. Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad pirmoji bažnyčia Kietaviškėse pastatyta apie 1504 metus. Manoma, kad bažnyčia Kietaviškėse pastatyta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio potvarkiu (LDK valdė iki 1506 metų). Tuo metu Žiežmarių dvaras ir miestelis priklausė šiam kunigaikščiui. Antroji Kietaviškių bažnyčia pastatyta 1676 m. Vitebsko vaivados, Kietaviškių dvaro savininko Leonardo Pociejaus lėšomis. 1861 m. bažnyčia perstatyta arba praplėsta.
1884 m. vos tik atvykęs, kunigas Dominykas Valavičius ruošėsi statyti naują bažnyčią, nes senoji jau buvo sukrypusi. Šis kunigas Kietaviškėse tarnavo 26 metus ir per tą laiką sutvarkė visus klebonijos pastatus. 1910 m. į Kietaviškes atvyko kunigas Kajetonas Čepanas. Abu kunigai – D. Valavičius ir K. Čepanas – su parapijiečiais pastatydino naują mūrinę bažnyčią, kurią suprojektavo inžinierius A. Soninas. Ji yra eklektinės architektūros. Fasadas karnizų juostomis padalytas į tris tarpsnius. Du aštuoniasieniai bokštai laibi, patraukti į priekį. Iš kitos pusės – du mažesni. Jų šalmai barokiški, trijų pakopų. Pinijonas taip pat baroko stiliaus, iškeltas virš aukštojo stogo, uždengto cinkuo­ta skarda. Šoninių navų stogai pridengti iš priekinio fasado išlenktais parapetais, lyg būtų pinijono tąsa. Langų arkos dvejopos: pusapvalės ir segmentinės. Bažnyčia sumūryta iš plytų, apačia – tašytų akmenų. Interjero apipavidalinimas barokiškas.­ Plati antablemento juosta jungia centrinę navą su presbiterija ir absida. Pilioriai sujungti pusapvalėmis arkomis. ­Skliautai, sienos ir poarkiai dekoruoti dažytais gėlių ornamentais ir lietuviškų juostų raštais. Altoriai turtingai iš­puošti, daug lipdinių ir statulų. Jie derinasi su barokišku interjeru. Tik vargonai išsiskiria savo šablonišku gotišku dekoru. Didelė šventoriaus vartų arka sumūryta iš plytų ir suderinta su bažnyčios portalu. Aplink šventorių aptverta to­kių pačių plytų stulpelių ir medinių lentelių tvora.
Bažnyčios statybą nutraukė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Statyba užbaigta 1921 metais. Kitais metais, balandžio 5 d. mirė bažnyčios statytojas kun. K. Čepanas. Zakristijoje ir šiandien yra jo portretas, tapytas dailininko Petro Kalpoko 1922 metais.

Motiejus Grybauskas
Tikras Kietaviškių kaimo pasididžiavimas yra knygnešys Motiejus Grybauskas, gimęs 1857 m. gruodžio 26 d., gyvenęs Peliūnų kaime.  Yra žinoma, kad M. Grybauskas vieninte­lis visame kaime mokėjo skaityti, bet kur ir kaip išmoko informacijos nėra…

Spaudos draudimo metais, ypač 1883 m. gegužės 14 d., į Kietaviškes atvykus kunigui Silvestrui Gimžauskui, suaktyvėjo slaptas vaikų mokymas lietuvių kalba. Kunigas S. Gimžauskas buvo lietuviško žodžio skleidėjas, organizavo knygų platinimą, atkakliai ėmė mokyti parapijiečius lietuviškų poterių ir katekizmo ir už tai 1884 m. birželio 18 d. iškeltas į Valkininkus. Vaikai buvo mokomi iš mažų knygelių ir maldaknygių, kurias knygnešys Motiejus Grybauskas parnešdavo iš Tilžės.
Knygnešio vaikaitė Apolonija Gry­bauskienė pasakojo (užrašyta 1989 10 22): „Motiejus buvo ryžtingas žmogus, pasi­šventęs knygnešys, dešinioji kunigo Silvestro Gimžausko ranka. Apsiskelbęs klajojančiu staliumi, jis dienų dienas nebūdavo namuose. Jo staliaus įrankių dėžė buvo dvigubu dugnu. Ten jis ir sudėdavo knygutes. Jis dažnai eidavo į Tilžę. Grįždavo išsekęs, sunykęs, įdubusiom akim, tačiau laimingas“. Žinoma, kad M. Grybauskas bendravo ir bendradarbiavo su Vievyje gyvenusiu vaistininku Jurgiu Milančiumi, kuris buvo labai apsišvietęs žmogus, atvežtą spaudą platino savo vaistinėje, prisidėjo prie lietuvių kalbos įvedimo Vievio ir kitose Lietuvos bažnyčiose.
Ilgus metus M. Grybauskas bendravo su kunigu Kajetonu Čepanu, knygnešių ir daraktorių globėju. Jie susipažino 1901 metais, kai šis kunigas buvo paskirtas vikaru į Žaslius. Motiejus Grybauskas jam nešė knygas ir kitą spaudą iki pat lietuviškos spaudos draudi­mo panaikinimo (1904 m.).

Pasakoja muziejaus eksponatai

Informacija apie Kietaviškių kraštą išlikusi įvairiuose šaltiniuo­se: Kietaviškių bažnyčios archyve, Pociejų dvaro archyvo dokumentuose, mokslininkų tyrinėjimuose, gyventojų surašymo dokumentuose ir kt. Be žinių apie Kietaviškių kraštą kraitę praturtino ne tik mokslininkai ir tyrinėtojai, bet ir Kietaviškių progimnazijos kraštotyrininkai. Kie­taviškėse kraštotyrinė veikla buvo vykdoma nuo seno. Iš pradžių šioje srityje darbavosi mokytojas Petras Makackas, vėliau mokytoja Malvina Mišknienė. O nuo 1965 iki šiandien kraštotyros būreliui vadovauja aktyvi ir energinga mokytoja Danutė Gricevičiūtė (Gudelienė). Mokytoja sako, kad mokyklos muziejus pritaikytas švietėjiškai veiklai, o ne archyvų kaupimui, bet per ilgus ir kruopščius veiklos metus muziejuje prisikaupė įvairios medžiagos. D. Gudelienė su kraštotyros būrelio nariais surinko ir užrašė senųjų žmonių prisiminimus, kurie atskleidžia, kokios Kietaviškės buvo devynioliktame amžiuje. Kaip Kietaviškės atrodė, kas čia gyveno, kur vaikai mokėsi, ir kas juos mokė – šie ir kiti klausimai atsakyti senųjų žmonių pasakojimuose, saugomuose Kietaviškių kraštotyros muziejuje. Žmo­nės ne tik prisiminimais pasidalino, bet ir eksponatų muziejui padovanojo, pasakojančių apie Kietaviš­kių valstiečių buitį ir darbo įrankius.
Būrelio nariai taip pat rinko senas nuotraukas mokyklos istorijai. Kietaviškių mokyklos kraštotyrininkų darbai ne kartą buvo puikiai įvertinti respublikoje.
Vienas įspūdingiausių muziejaus eksponatų – knygnešio Motiejaus Grybausko sermėga, kurią vilkėdamas jis nupėdino ne vieną tūkstantį kilometrų į Tilžę ir atgal.
Kietaviškiečiai stengiasi puose­lėti M. Grybausko atminimą, todėl muziejuje gausu medžiagos apie knygnešius ir visą spaudos draudi­mo laikotarpį. Čia kasmet minima Knygnešio diena.
Kietaviškių kraštotyros muzieju­je taip pat eksponuojami radiniai, ku­riuos tyrinėdamas Kietaviškių pilkapius atrado archeologas A. Girininkas. Muziejaus lankytojų vaizduotę žadina ir įsivaizduoti Pociejų dvarą skatina dvarvietės teritorijoje rastos ­puošnios puodų ir koklių šukės.

Parengta pagal knygą „Kietaviškės“

Virginija Jacinavičiūtė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt