Kiekviena parapija – kaip pirma meilė: joje lieka dalelė širdies

Marijampolė

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Loreta TumelienėŠaltinis: Etaplius.lt

135138

Birželio 7 dieną Višakio Rūdos Šv. vysk. Stanislovo parapijoje savo tarnystę baigė parapijos klebonas Vidmantas Striokas. Klebonas vertinamas ir mylimas ne tik už dvasinį parapijiečių ugdymą, bet ir už iniciatyvas, didelius darbus visos savivaldybės gyventojams.

Žinia apie V. Strioko iškėlimą į Liškiavos Švč. Trejybės parapiją nuliūdino Kazlų Rūdos gyventojus. Savivaldybės meras Mantas Varaška vyskupo Jo Ekscelencijos R. Norvilos paprašė apsvarstyti galimybę parapijiečių mėgstamam dvasininkui leisti tęsti tarnystę Višakio Rūdoje. Deja, buvo gautas atsakymas, kad V. Strioko iniciatyvos ir darbai labai reikalingi Liškiavoje.

Mes, „Suvalkiečio“ redakcijos žurnalistai, suskubome aplankyti ir pakalbinti visų mylimą kunigą, kaip jis jaučiasi, atsisveikindamas su Višakio Rūdos parapija.

– Gerbiamas klebone, ar šis vyskupo sprendimas Jums buvo netikėtas?

– Labai netikėtas, nebuvau tam pasiruošęs. Višakio Rūdos parapijoje turėjau daug planų, projektų, tad žinia apie perkėlimą savotiškai net išgąsdino. Kaip reikės suspėti, juk kai turi viziją, ją kuri, norisi pamatyti ir rezultatą.

– Kokie tie pradėti darbai?

– Vasarą tradiciškai Višakio Rūdoje organizuojame parapijos vaikams stovyklas, planuodavome, kuo stovyklautojus užimti, kad jiems čia praleistas laikas būtų turiningas.

Pradėtas ir nebaigtas projektas – Skardupio ir Višakio upelių santakoje įrengti pasivaikščiojimų taką. Taip pat prie bažnyčios galvojome įrengti elektromobilių įkrovimo stotelę, kad į mūsų gražias gamtos vietas atvykstantiems turistams būtų patogu. Taip pat buvo sumanymas padaryti aikštelę kemperiams. Vietos jau paruoštos, elektra atvesta.

Dar vienas didelis projektas, kurį pradėjome įgyvendinti – bendrystės namuose įkurti socialinį centrą, kur būtų garbaus amžiaus žmonėms gaminamas ir išvežiojamas maistas, teikiamos kitos paslaugos. Pradžia padaryta, projektai pradėti. Juos mes įgyvendiname kartu su bendruomene, parapija, kultūros centru. Tikiuosi, kad į parapiją atvykstantis jaunas, energingas kunigas tęs šiuos projektus. Jam padės aktyvi bendruomenė. Juk vienas lauke – ne karys.

– Jau žinote, kam perduosite Jūsų ligi šiol aptarnautas Višakio Rūdos, Bagotosios ir Nemirų parapijas?

– Taip, žinau. Buvome susitikę, aprodžiau visas valdas, pabendravome su parapijiečiais. Tai kunigas iš Prienų Vitalijus Volotkovičius. Jam tai pirma parapija, tad tikiu, kad kunigui sėkmingai seksis tęsti pradėtus darbus, prisijaukinti žmones. Mes, kunigai, kartais juokaujame, kad pirma parapija – kaip pirma meilė.

– O jūs jau buvote Liškiavoje apsižvalgyti? Juk į šią parapiją esate skiriamas?

–Taip, aš ne kartą ten buvęs. Liškiavoje mūsų kunigų rekolekcijos vyksta ir kitokie įdomūs renginiai. Tad tą vietovę, bažnyčią puikiai žinau. Ir pats ne vieną ekskursiją vedęs, palydėjęs žmones. Nepaprastai graži gamta.

– Gal jau apgalvojote, kokius projektus įgyvendinsite Liškiavoje, ko imsitės pirmiausia?

– Ten manęs laukia kiek kitokia veikla. Daug kultūrinės veiklos, įvairūs seminarai, rekolekcijos, susitikimai. Liškiavoje man teks ne tik rūpintis parapijos žmonėmis, bažnyčia, bet ir vadovauti viešajai įstaigai, kurios dalininkai – Vilkaviškio vyskupija ir Varėnos savivaldybė. Buvusiame vienuolyne įkurtas kultūros centras, yra didelis viešbutis, skirtas svečių apgyvendinimui ir maitinimui. Nuolatos vyksta įvairūs renginiai, turizmas, seminarai. Teks priiminėti žmones. Liškiava – nepaprasto grožio, todėl daug kas renkasi šią vietovę krikštynoms, vestuvėms. Aš būsiu viešosios įmonės direktorius. Dar man teks aptarnauti ir Panaros kaime įsikūrusią Pilnų namų bendruomenės koplyčią, nes ilgametis kunigas Valerijus Rudzinskas šiuo metu serga.

Taigi, laukia daug darbų, o žmonės visur geri. Juokauju, kad Višakio Rūdos parapija, palyginus su būsima tarnyste – man buvo nuolatinės atostogos.

– Ar nerimaujate dėl to?

– Nelabai. Mano toks charakteris, aš žinau, kad kur būsiu, ten bus gerai, susitvarkysiu. Kai tik baigiau seminariją ir gavau paskyrimą į Alytų, vyskupas, tuomet dar Juozapas Žemaitis, pasakė man, kad teks ir Alytaus kolonijoje kapelionu dirbti. Sakau, man pasimokyti reikėtų, yra specialūs kursai, aš nesiruošiau kapelionu būti. Vyskupas atsakė neabejojantis, kad susitvarkysiu. „Jeigu tu tiek laiko sugebėjai pogrindy dirbti, nuo saugumo išsisukti ir tavęs niekad nesugavo, tai kalėjime tau viskas bus gerai“, – pajuokavo vyskupas.

– Papasakokite apie pogrindžio veiklą...

– Į pogrindžio veiklą įsiliejau neturėdamas nei keturiolikos metų. Buvo tokia jaunimo pogrindžio organizacija – Eucharistijos bičiuliai. Mes dalyvaudavome konferencijose, kurias rengdavo tokie žymūs kunigai, kaip J. Zdebskis, žymus disidentas A. Svarinskas, A. Terleckas. Daugindavome ir slapta platindavome katalikiškas kronikas, „Aušrą“, spausdindavome pogrindžio literatūrą. Prie Višakio Rūdos klebonijos įsteigtame muziejuje saugomos rašomosios mašinėlės, kuriomis spausdino „Aušros“ redaktorius kun. L. Kunevičius ir kun. J. Zdebskis. Vėliau, jau grįžęs po armijos, norėjau stoti į kunigų seminariją. Penkerius metus man neleido to daryti sovietų valdžia. Supratau, kad buvau sekamas, tik laiko klausimas buvo, kada mane būtų suėmę.

– Kiek laiko praleidote Višakio Rūdoje?

– Birželį kaip tik bus penkiolika metų. Į šią parapiją atvykau iš Rudaminos, kuri buvo mano pirmoji parapija. Ten irgi su parapijiečiais turėjome tiek daug įvairiausios veiklos. Buvome įkūrę savo parapijos teatrą. Vieną spektaklį esame rodę 100 kartų. Jeigu kuris aktorius negalėdavo vaidinti, keisdavau jį aš. Leidome savo laikraštį. Rengėme teminius rajono moksleivių sąskrydžius, teatralizuotas šventes. Buvome įkūrę šeimų ralį. Man palikus parapiją, ši tradicija dar dešimtį metų gyvavo. Inicijavome projektus Rudaminos piliakalnio sutvarkymui. Rudaminiečiai ir dabar dažnai atvažiuoja į svečius pas mane į Višakio Rūdą.

– Ką labiausiai gaila palikti Višakio Rūdoje?

– Žmones, su kuriais kartu dirbome, džiaugėmės, kūrėme. Aš esu prieraišus žmogus. Prie manęs užaugo visa karta. Neturėjau nė vieno blogo kaimyno. Neatsistebiu čia gyvenančių gerumu. Visuomet vieni kitiems ateidavome į pagalbą. Višakio Rūdoje žinau visus takus, kiekvieną medį, akmenėlį. Labai mėgstu važinėti dviračiu. Bendradarbiaudami su Kazlų Rūdos jaunimo organizacijomis sužymėjome kelionių maršrutus, dviračių taką iš Kazlų Rūdos į Višakio Rūdą.

– Ką norėtume palinkėti savo parapijų žmonėms?

– Būti optimistais. Aš jų tikrai nepamiršiu, o ir jie galės mane aplankyti, atvažiuoti į tokią nuostabią vietą, kaip Liškiava, kurioje dar nebuvę. Naujasis klebonas nusiteikęs labai pozityviai, ir tęsti veiklą, ir bendrauti su parapijiečiais. Tad tikiu, kad viskas bus gerai.

– Ačiū už pokalbį. Linkime Jums didelės sėkmės naujoje vietoje.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt