Kiek gali Mokytojas?

Marijampolė

Deimantė Purtokienė (nuotrauka iš asmeninio archyvo, fotografavo Robertas Kanys)

Birutė MontvilienėŠaltinis: Etaplius.lt

181180

Deimantė Purtokienė – Marijampolėje dirbanti odontologė. Prieš porą metų su bičiuliais Marijampolėje buvo surengusi Astor Piazzollos tango koncertą, su vaikais koncertuodavo šeimyninio muzikavimo festivaliuose. Įvairių jos veiklų „vėrinyje“ atsirado naujas „karoliukas“ – knyga apie Mokytoją. Ją kartu su menininku ir keturių knygų autoriumi Redu Diržiu Deimantė rašė bene 15-a metų. Kitą savaitę – antradienį, liepos 13 d. 17 val. Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vyks šios knygos pristatymas.

kriukas.png

– Kodėl pristatysite šią knygą marijampoliečiams, kurie knygos herojaus – Mokytojo Nikodemo Krukonio – nepažinojo?

– Tai knyga apie dalykus, kurie man daugelį metų rūpėjo. Mokytojas Nikodemas – žmogus, per kurį galėjau tai atskleisti. Kaip kad Platonas rašė apie savo mokytoją Sokratą. Nors niekas negali atsakyti, kiek Platono raštuose yra jo paties minčių, o kiek Sokrato. Ši knyga sudaryta iš Mokytojo palikimo, mokinių bei keleto kolegų bei artimųjų prisiminimų. Mes, sudarytojai, kitų lūpomis išsakome tai, kas rūpi mums patiems. Tokia nedidelė gudrybė. Prisiminimuose skleidžiasi situacijos, kviečiančios pamąstyti, kas yra Mokytojas. Kiek gali Mokytojas (gydytojas, kunigas ar kt.) būti žmogiškas: su savo trūkumais, ydomis? Kitaip sakant, ar gali žmogus, dirbdamas Mokytoju (gydytoju, kunigu ir t. t.), būti tuo, kas jis yra iš tikrųjų?

– Ar Mokytojas jus to mokė? Juk jis mokė matematikos, ne filosofijos?

– Tiesiogiai jis nieko mūsų nemokė, dažnai net ir matematikos. Žodžių ištardavo nedaug. Bet užtat kiekvienas jo žodis turėjo svorį. „Kai ateina noras daug kalbėti, prisimenu Krukonį,– tai padeda nurimti ir nutilti“. Mokytojas kalbėdamas stengdavosi laiku nutraukti mintį, leisdamas mums susivokti patiems. Juk ką nors paaiškinti – lygu sugriauti, tai savivalė. „Pavadinę prarandame“, – sakydavo jis.

– Ar taip visada ir susivokdavote?

– Kai kuriuos jo pasakymus supratome tik po daugelio metų. Girdėdamas savo mokinius keikiantis, padovanodavo jiems knygelę „Kada reikia keiktis“. Visi žodžiai, kaip ir žmonės, jam buvo lygūs. Tik reikia žinoti ir pajusti, kur, kada ir kaip juos ištarti.

Mokytoją mokiniai pravardžiavo „Kriūku“. Mokyklos vadovai jo gal ir nelabai mėgo, bet mokiniai dievino tikrąja ta žodžio prasme. Nei mokiniai, nei kolegos negali paaiškinti, kaip jis sugebėdavo matematikos išmokyti visus ir kiekvieną, jos nemokydamas. Vietoj tradicinio dėstymo Mokytojas rinkdavosi eilėraščių skaitymą, pasakojimus apie ateivius, o kartais, jeigu žuvys gerai kibdavo, jis galėjo ir pamiršti ateiti į pamokas. Ir visa tai mokykloje, kur buvo sustiprintai mokoma matematikos!

Paskutiniai knygos žodžiai – „Neminėkit manęs bloguoju“. Tai tarytum priesakas mums visiems.

– Minėjote, kad Mokytojas buvo autonomijos apie save skleidėjas.

– Tai turbūt daugiausia, ką gali padaryti žmogus. Net ir prieš savo norą imi nekęsti to, per kurį, tarnaudamas net ir geriausiam dalykui, pasidarai svetimas sau pačiam. Kito žmogaus kelias niekada negali būti mano keliu. Kelionė prasideda nuo savęs. Svarbu suvokti savo netobulumą, priimti tai kaip neišvengiamybę, susigyventi su savo trūkumais, ydomis. Tuomet lengviau priimti kitą – kitokį – kaip dalelę savęs, nesmerkiant, nekritikuojant.

– Ar mokytojas jūsų nekritikuodavo, neįžeidinėdavo, nepriekaištaudavo? Juk tikriausiai ir dvejetų gaudavote, gal net nepelnytai? Ar tai nežemindavo?

– Mes turėjome vieną „ginklą“. Jeigu labai blogai pasijausdavome, kai mokytojas įšėldavo, jį panaudodavome. Tai buvo vienas paties mokytojo pasiūlytas mums žodis. Jį ištarus, mokytojas nutildavo arba išeidavo iš kabineto. Šį „ginklą“ mes naudodavome labai retai. O dėl dvejetų... Per 20 mokytojavimo metų Mokytojas parašė 10 dvejetų! Pažymį jis laikė nelabojo išradimu.

– Kaip reagavo Mokytojo šeima į knygą?

– Mus, knygos rengėjus, persekiojo netikrumo jausmas. Kai knyga išėjo, ilgai nesulaukiau žmonos reakcijos. Galvojau: jei ją įskaudinau, tai 15 metų darbas neturi jokios prasmės. Pagaliau ji paskambino ir padėkojo. Tada jau tapo ramu.

– Ko palinkėtumėte būsimiems knygos skaitytojams, o ir kitiems – savo bičiuliams, pacientams, taip pat ir laikraščio skaitytojams?

– Linkiu atjautos kitam. Nebūtina analizuoti, pažinti kitą žmogų, bet va atjausti – būtina. Pažinimo procesą labiau kreipkime savęs link, ieškokime draugo savyje. Tuomet nesijausime vieniši.

O jei krukoniškai – tai „mąstykime, įvertinkime, ieškokime sprendimo“.

– Ačiū už išsakytas mintis. Iki pasimatymo knygos pristatyme!

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt