PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2024 m. Spalio 11 d. 09:15

Keturių darbo dienų savaitė atrodo patraukli, bet taip Vakarų Europos niekada nepavysime

Lietuva

Darbas / Alfa.lt

Goda KirkilaitėŠaltinis: ALFA


323259

Sunkiai dirbdami svajojate, kad kuo greičiau ateitų savaitgalis ir darbe pakaktų praleisti keturias dienas iš septynių? Su tokiais populistiniais pažadais į artėjančius Seimo rinkimus eina ir kai kurios politinės jėgos, pasiūliusios diskutuoti dėl penkių dienų darbo savaitės sumažinimo iki keturių.

Siūloma ne tik sutrumpinti darbo savaitę iki 32 val., bet ir išlaikyti tą patį atlyginimą. Tokie pokyčiai, pasak iniciatorių, didintų darbuotojų motyvaciją, darbo efektyvumą bei pagerintų jų fizinę ir psichologinę būklę.

Alfa.lt taip pat pasidomėjo, kaip šią idėją vertina vilniečiai, jų nuomonę pateikiame straipsnio pabaigoje. Kalbinti ekspertai keturių darbo dienų savaitės idėją vertina skeptiškai, o, vertindami miestiečių atsakymus, sako, kad pašnekovai šia tema nėra gerai informuoti.

Idėja prilygsta utopijai

„Jeigu manęs paklaustų gatvėje, ar norėčiau gauti tą patį atlyginimą už vieną penktąją mažiau dirbamą laiką, aš mielai irgi atsakyčiau, kad, jeigu yra tokia galimybė, norėčiau. Tačiau jeigu kartu žmonių paklaustumėte, ar norėtumėte, kad jūsų gydytojas, mokytojas, taksi vairuotojas ar kurjeris dirbtų trumpiau, manau, daugelis atsargiau atsakytų į šį klausimą“, – samprotavo Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Leonardas Marcinkevičius.

Jo nuomone, keturių dienų darbo savaitė yra utopija. „Nesukuriant vertės, padidinti, tarkime, 20 proc., atlyginimus yra ekonomiškai nepamatuotas siūlymas. Jeigu visi žmonės vienu metu pradeda dirbti mažiau, bet uždirbti tiek pat, tai kažkam yra išlaidų padidėjimas, kažkam produkcijos ar gaunamų paslaugų sumažėjimas.

Jokiu būdu neprieštarauju žmonėms, jeigu jie nori dirbti ne 40 valandų per savaitę, o tiek, kiek iš tiesų jie nori. Jie turėtų turėti tokią galimybę susitarti. Bet valstybei įsikišti į šitą mechanizmą nėra prasmės. Paprasčiausiai utopija“, – aiškino ekspertas.

L. Marcinkevičius / LLRI

Kad tai nėra realistinis pasiūlymas, sakė ir laikinai pareigas einantis Lietuvos verslo konfederacijos generalinis sekretorius Emilis Ruželė.

„Priimti tokį spendimą šalies mastu yra per anksti ir nežinau, ar verta. Nemanau, kad tai pridėtų Lietuvai konkurencingumo. Mes turėtume daugiau dėmesio skirti produktyvumui didinti, atlyginimams kelti ir taip vytis Vakarų Europą. Paprastai – daugiau darbo atneša daugiau rezultatų“, – sakė ekspertas.

Reikia vytis Vakarų šalis

Nors jis Vakarų Europoje pastebi tendenciją, kai realus darbas yra arti keturių darbo dienų, pasakyti, kad tai vienareikšmiškai pasiteisina, negali.

„Yra šalių, kurios bando taikyti tokią praktiką viename ar kitame sektoriuje, įmonėje, bet rezultatai yra įvairūs. Ar tai pasiteisina, ar ne – priklauso nuo sektoriaus veiklos. Logiška, kad tokiuose sektoriuose kaip IT ar kūrybinės industrijos lankstesnės sąlygos lengviau pasiekiamos, bet pagalvokime apie gamybą, kuri dirba 24 val. per parą trimis pamainomis, 7 paras per savaitę. Tokiu atveju, akivaizdu, turėtų gerokai didėti darbuotojų skaičius, o tai būtų papildomi kaštai, nes darbuotojų daugelyje sektorių trūksta ir šiandien“, – įžvalgomis dalijosi jis.

Iš tiesų darbo laikas Europos Sąjungos narėse yra skirtingas. Remiantis naujausiais „Eurostat“ duomenimis, 2023 m. Lenkijoje savaitės darbo trukmė siekė 39 val. (tiesa, dabar Lenkijos vyriausybė pranešė apie planus iki 2027 m. įvesti keturių dienų darbo savaitę), Lietuvoje – 38 val., o Vakarų Europos valstybėse fiksuotas valandų skaičius yra mažesnis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje – 36 val., o Nyderlanduose tik 32.

Tačiau, E. Ruželės teigimu, tokios šalys gali leisti trumpiau dirbti, nes jose produktyvumas dėl kapitalo investicijų, technologijų yra kelis kartus didesnis.

„Jie galbūt ir turi prabangą su tokiais modeliais labiau eksperimentuoti, nes turi daug didesnį produktyvumą, gyvenimo lygis yra aukštesnis. Esame žinoma kaip alkanesnė šalis, kuri daugiau siekia, daugiau stengiasi. Tai yra gera reputacija, kurią mes, manau, turėtume vis dar puoselėti. Būti daugiau dirbantys“, – mintimis dalijosi laikinai pareigas einantis Lietuvos verslo konfederacijos generalinis sekretorius.

Pinigai / Pixabay

Panašiai svarsto ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas: „Kai mes lyginame, kad jos dirba trumpiau, mes turime atsakyti, ar mes savo šalyje esame sukūrę pakankamai gerovės jau dabar, kad galėtume dirbti trumpiau ir galbūt tos gerovės turėti mažiau ir daugiau laiko leisti kitur.

Kitas niuansas gali būti, kad tie patys olandai turi galimybę dėl ankstesnio darbo laiko susitarti lengviau, nes Lietuvoje yra įvairių ribojimų – tiek Darbo kodekso, tiek mokestinės nuostatos“, – aiškino L. Marcinkevičius.

Pavienės įmonės šią praktiką jau taiko

Tiesa, mūsų šalyje darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai ir dabar numato galimybę paskirstyti darbo laiko normą taip, kad ji būtų įvykdoma ne per penkias, o per keturias darbo dienas.

E. Ruželė sako, kad Lietuvoje egzistuoja pavienių įmonių, kurios taiko tokią praktiką. „Jos tai naudoja kaip konkurencinį pranašumą pritraukti darbuotojų, ir kai kurioms įmonėms tai pasiteisina. Yra gerai, kad skirtingos įmonės taiko skirtingus metodus. Bet tai nėra plačiai taikoma. Paprastai – daugiau darbo atneša daugiau rezultatų“, – įžvalgomis dalijosi jis.

Viena pirmųjų įmonių Lietuvoje, kuri viešojoje erdvėje paskelbė šio modelio naudą, buvo sostinės savivaldybės bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“. Ji pareiškė, kad, optimizavus turimus išteklius, žmonės pradėjo produktyviau dirbti.

Tačiau Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas kelia klausimą, kaip nutiko taip, kad įmonė prieš tai nepadarė to paties darbo per trumpesnį laiką. Jo nuomone, tokiai įmonei, kuri yra išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų, šiuo atveju vilniečių, reikėjo atsisakyti darbuotojų, sumažinti išlaidas.

Anot pašnekovo, valstybės tarnautojai pagal Darbo kodeksą jau ir taip turi daug didesnį mokamų atostogų skaičių nei samdomas darbuotojas. „Jie techniškai jau dirba keturių dienų savaitės režimu, nes turi dvigubai daugiau atostogų“, – ironizavo jis.

Kitos priemonės – daug efektyvesnės

Keturių dienų savaitės idėją apibendrinęs L. Marcinkevičius sako, jeigu politiko primtas sprendimas pasiteisina – padėkos jam, o jei nepasiteisina – lieka atsakingas verslininkas.

„Jeigu įmonė iš tiesų pamatytų, kad darbuotojas atlieka tą patį darbą per trumpesnį laiką, manau, jam atitinkamai atsilygintų. Čia papildomos valstybės intervencijos nereikia.

Kitu atveju, jeigu darbuotojas niekaip nespėja per trumpesnį laiką padaryti to darbo, kuris jam tekdavo per penkias dienas, jo krūvis, intensyvumas, stresas ir nuovargis padidėja, bet galimybė pasinaudoti pertrauka dingsta. Tada už tokį dalyką atsakingas darbdavys, kad neužtikrina darbuotojų gerovės“, – aiškino ekspertas.

Nors laikinai pareigas einantis Lietuvos verslo konfederacijos generalinis sekretorius neneigia poreikio derinti asmeninį gyvenimą ir darbą, sako, kad kitos priemonės yra daug efektyvesnės.

„Daugiau galimybių darbuotojams leisti vaikus į udymo įstaigas arčiau darbo ir namų, daugiau atostogų. Tačiau sistema darosi neefektyvi, kai mamadienių, tėvadienių yra kas mėnesį po vieną, daug efektyviau būtų papildomai prie atostogų pridėti dienų. Tai nėra lengvi sprendimai, nes nėra taip, kad viena laisva papildoma diena sektoriuose pagerins“, – įžvalgomis dalijosi jis.

Vilniečiai idėją priima palankiai

Daugelis sutiktų praeivių į šią idėją žiūri optimistiškai. „Šeimoje yra tokių, kurie dirba keturias dienas, tai atrodo, veikia ta sistema. Aš dirbu žemės ūkyje, tai sunku pasakyti, ar veiktų. Labai priklauso turbūt, kur esi ir kur dirbi. Bet, manau, reikėtų pabandyti (įvesti 4 dienų darbo savaitę šalies mastu – Alfa.lt), nustebtume“, – savo poziciją dėstė Giedrius.

Neretas sostinės gyventojas svajoja apie dar vieną galimybę daugiau laiko skirti sau ir šeimai.

„Aš, kaip laisvas menininkas, manau, kad žmonėms geriau dirbti keturias dienas. Tada daugiau žmonės turėtų lasivo laiko, jį skirtų vaikams, antrai pusei“, – kalbėjo Tomas.

Panašiai mąstė ir Edita: „Aš palaikau. Tikrai dviejų savaitės dienų neužtenka asmeniniam gyvenimui. Geriau jau produktyviau padirbti tas keturias dienas ir tris laisvas turėti.“ Moteris atskleidė, kad būtų labiau linkusi dirbti keturias dienas, bet daugiau valandų nei penkias dienas įprastai.

Paklausus, ką ji mano apie šiai idėjai išsakytą kritiką, kad Lietuvoje jau dabar kai kuriuose sektoriuose trūksta darbuotojų, tad tokia idėja nėra palanki mūsų verslui ir ekonomikai, vilnietė atsako, kad tai jau darbdavių rūpestis.

„Čia darbdavių bėda, nes, kai kas nors yra ne pagal juos, jie nebemoka dirbti, nebemoka paskirstyti resursų. Tai čia jau jų bėda, ne darbuotojo“, – kalbėjo pašnekovė.

Dianos teigimu, tokia praktika būtų naudinga, nes leistų produktyviau dirbti.

„Daugiau pritarčiau, negu nepritarčiau, nes buvo ir šiek kiek tyrimų, kad žmonės daugiau padaro, kai užduočiai skiriama mažiau laiko, negu tą darbą išskirsto per penkias dienas. Jeigu mes sutrumpintume darbo savaitę iki keturių darbo dienų, efektyvumas arba išliks toks pat, arba daugiau efektyvumo bus“, – aiškino finansų srityje dirbanti moteris.

Trūksta suvokimo

Atsirado ir keletas tokių, kurie šį siūlymą vertino atsargiau. „Tai nėra realu. Aš užimu vadovo pareigas ir sunkiai įsivaizduoju – yra paslaugų teikimas ir kitų daug niuansų…“ – nedaugžodžiavo praeivis.

Panašios nuomonės laikėsi ir Romanas: „Gal ir neblogai būtų keturias dienas per savaitę dirbti ir mokytis, bet būtų blogas dalykas, kad tikriausiai mažėtų atlyginimas. Tai todėl, manau, geriau palikti penkių dienų darbo savaitę.“

Kitas kalbintas praeivis svarstė, kad atlyginimas dar nėra viskas. „Dirbantieji galbūt gauna truputį mažesnį atlyginimą, darbdaviai turi ieškoti daugiau darbuotojų, bet jeigu abi šios pusės susitaria, tai tikrai gražu. Vaikų auginimas, savo asmenybės tobulinimas yra svarbus dalykas ir tą vieną papildomą nedarbo dieną panaudotų geram“, – mąstė Vilniaus dailės akademijoje dėstytojaujantis Palemonas Gintaras.

Tiesa, jis teigė, kad jam šis klausimas nėra aktualus: „Man šis klausimas neaktualus, nes, kada studentai ateina, aš turiu ateiti, o kaip pavyksta pasiruošti paskaitai, niekas nestebi, kiek valandų praleidi.“