PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2023 m. Rugpjūčio 29 d. 20:44

Keramikai molį girdi kitaip

Utena

Autoriaus nuotr.

Valdas MintaučkisŠaltinis: Etaplius.lt


276611

Praėjusį savaitgalį Utenoje renginių buvo tikrai daug: gyventojai rinkosi į Baltijos kelio trisdešimtmečio paminėjimą ir buvo pradėję švęsti septyni šimtai trisdešimt antrąjį miesto gimtadienį, o naktį prieš išskrido gandrai.

Vos dvylika kilometrų nuo Utenos nutolusiame Leliūnų miestelyje įsikūrusiame Vytauto Valiušio Keramikos muziejuje tuo pačiu metu karščiu alsavo molio degimo krosnis – Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuoto aštuntojo tarptautinio keramikų simpoziumo dalyviai rinkosi į baigiamąjį užsiėmimą.

Visą savaitę muziejaus viešbutyje gyvenanti tarptautinė ukrainiečių, švedų, latvių komanda mokėsi vieni iš kitų, dalijosi patirtimi, lankėsi muziejuose.

LNKC direktorius Saulius Liausa: „Mes čia dėl keramikų simpoziumo gimtadienio. Su šia švente ateina daug prasmių. Drąsiai sakau, kad Utena turi pasaulinį keramikų centrą ir muziejų. Nedaug yra žmonių, kurie turi rodykles, nurodančius jų vardo muziejus. Tai didelis profesionalumo lygis. Muziejuje ne vien keramika, yra medžio skulptūros, akmenys, meno dirbiniai. Ant pirštų galima suskaičiuoti tokias pasaulio vietas. Ir tai yra mažame Utenos rajono Leliūnų miestelyje, ne dideliame mieste, į kur didelė natūrali atranka. Dar yra daug pasaulio šalių čia dar nebuvusių ir turinčių labai savitas keramikos tradicijas. Malonu bendradarbiauti su ukrainiečiais kasmet priimant po kelis jų meistrus. Prasminga tai, kad simpoziumas sutapo su Ukrainos Nepriklausomybės diena. Esame regione, Utenoje. Nacionalinio centro visas gyvenimas kaip tik vyksta regionuose. Kalbant apie tradicijas, apie savitą kultūrą, ji negali būti tik oficialiose scenose matoma kultūra. Kultūra yra gyvenimas, žmonės, mūsų protėviai, mūsų tradicijos. Iš ten ateina mūsų šaknys ir pats Vytautas Valiušis yra trečios kartos puodžius. Nuo scenos mokame pasakyti gražias kalbas, „kaip svarbu, kaip reikšminga“, bet kada matai ir supranti, kiek gali padaryti vienas žmogus, supranti, kad tai didelė vertybė. Menininkams labai svarbu dalintis patirtimi, dovanoti žmonėms ir tuo turtėti. Utenos savivaldybei ačiū už bendradarbiavimą. Svarbu, kad renginių žemėlapis plėstųsi ir matytume pasaulinius dalykus“.

Dalyviai ir šeimininkai, apsikeitę pagarbos ir dėmesio dovanėlėmis, pasidalijo įspūdžiais ir ateities lūkesčiais, tylos minute pagerbė praeityje simpoziumų dalyvį Ukrainos keramiką Dmitrijų Koganiuką, sugiedojo Ukrainos himną. Menininkas D. Koganiukas 2022 metų vasario 24 dieną, prasidėjus Rusijos invazijai, išėjo į frontą, buvo sužeistas ir mirė.

Muziejaus įkūrėjas Vytautas Valiušis ir Lietuvos NKC direktorius Saulius Liauksa atidengė aštuonis keramikinius medalius, simbolizuojančius simpoziumų skaičių ir juose dalyvavusius menininkus užsieniečius. Dalyvavo tikrai nemažai: penki tekančios šaulės šalies atstovai, keramikai iš Sakartvelo ir Armėnijos, Kinijos, Sirijos, visų Baltijos šalių kaimynai ir tolimesni Europos sąjungos valstybių keramikos meistrai, daug Ukrainos kūrėjų.

Atidaryti keramikos degimo krosnis buvo dar anksti, todėl simpoziumo organizatoriai pakvietė nueiti į Leliūnų parapijos Šv. Juozapo bažnyčią, kur gražiausias klasikinės melodijas ir populiariausių kino muziką grojo Madrido nacionalinės filharmonijos orkestro smuikininkė Rolanda Ginkutė ir jos draugas ir orkestro partneris Madrido konservatorijos profesorius violončelistas Jorge Gil Garciato. Skambėjo J. S. Bacho, W. A. Mocarto, A. Vivaldi, J. Bramso, A. Piazzolos ir kitų kompozitorių kūriniai.

Muzikantai koncertą skyrė Leliūnų socialinės globos namų gyventojams ir nesenai čia apsigyvenusiai smuikininkės močiutei. Koncerte suaukoti pinigai perduoti Leliūnų socialinės globos namams.

Atėjo laikas atidengti keramikos degimo krosnį. Čia darbavosi Utenos Meno mokyklos Dailės skyriaus direktorius keramikas Giedrius Mazuras. Papasakojo, kaip gaminama raugo keramika, parodė kaip ruošiamas raugas. Papasakojo, kodėl redukcijos metodu išdegtas kūrinys žvilga, spindi auksu ir visomis vaivorykštės spalvomis, atsakinėjo i klausimus. Iš degimo krosnies traukiami iki peršviečiamo raudonumo įkaitę dirbiniai dedami i geležinį indą su medžio pjuvenomis, vėliau į šaltą vandenį. Keramikas pasakojo, kad išdegtus dirbinius būtina ataušinti vandeniu. Be to, gaminiai sutrupa. Kiekvienas, pareiškęs norą dalyvauti šiame etape, galėjo padaryti. Dalyviai išdrįsę iš degimo krosnies ištraukti karščiu alsuojantį indą ir užgrūdinę rauge ar vandenyje gavo jį dovanų. Kiekvienas gerai išdegęs ir be įtrūkimų indas turi vienintelį tik jam būdingą skambesį.