Kelionės su Martynu Starkumi

Utena

Valdas MintaučkisŠaltinis: Etaplius.lt

286512

„Techniškai“ esu kaunietis. Gimiau Kaune, Kaune gyvenau nesavarankiškai dvi savaites, kadangi aplinka taip nusprendė. Nesipriešinau, buvau gerai prižiūrimas, nes buvau pirmas anūkas šeimoje. Senelio giminėje buvo daug medikų ir be mano tėvų žinios buvo nuspręsta, kad šitas anūkas gims klinikose, jį tenais gerai prižiūrės.

Kaip pats save matai?

Sudėtinga. Turėjau gerą bičiulį Arūną Storpirštį. Daug iš jo mokiausi. Gyvenime esu sutikęs kelis tokius žmones - Vytautą Šapranauską, Vytautą Kernagį, Arūną Storpirštį, iš kurių pasiėmiau po jų dalelę.

Arūnas pasakojo tokią istoriją: jam reikėjo pasidaryti vizitines korteles, turėjo trumpai užrašyti, kas esąs - aktorius, kino aktorius, žaidžiau futbolą – vadinasi sportininkas. Kortelėje užrašė – armijos eilinis.

Jei pagal tai, ką aš veikiu, tai veikiu labai daug, tačiau, jei trumpai apibūdintini save – esu žurnalistas, baigęs Vilniaus Universitete žurnalistikos specialybę, tačiau ką veikiu tai toli gražu nėra žurnalistika.

Žurnalistika buvo svajonė?

Ne, tiesą sakant nežinojau ką veikti gyvenime. Tiksliesiems mokslams buvau netinkamas. Tėvai matė, kad iš manęs nebus nei daktaro, nei teisininko, nei kunigo. Buvau gyvas, mokykloje organizuodavau šventes, diskotekas, vesdavau laidas, leidau sienlaikraščius.

Pagalvodavau, kad žurnalistika yra labai sunkiai apibrėžiama. Žurnalistai kažką kalba, kažką rašo. Stojau į žurnalistiką, tačiau iš pirmo karto nepavyko.

Buvo stojamieji egzaminai – lietuvių, anglų kalbų, pokalbis. Nuėjau į Saulėtekio alėją, ten būdavo sąrašai. Pirmą egzaminą išlaikiau pakankamai neblogai. Su manimi stojo Paulius Korsakas - laidų apie žvejybą autorius. Su Pauliumi užbaliavojom, tačiau buvo vienas skirtumas – kitą dieną jis į egzaminą nuėjo, o aš ne.

Metus dirbau Vilniaus pieno kombinate kroviku, ketvirtą valandą ryte eidavau į darbą, buvau toks ilgaplaukis, patikau pardavėjoms ir mane paskyrė į pieno mišinukų skyrių.

Ten visi buvo kieti – nešdavo rimtą produkciją – varškę ir kai ką kita. O man pieno mišinukai. Paragavau. Nelabai skanu. Ką ten pavogsi? Vežiodavau į parduotuves. Ponios, pamačiusios tokį jauną perspektyvų aštuoniolikmetį sakydavo: nu va, berniukas, paimk žirniukas, majonezas, mamai nunešk ir jos man prikraudavo visokio maisto deficito. Tuo metu buvo blokados laikas...

Vėliau pradėjau dirbti radijo stotyje. Radijo, kaipo tokio tuo laiku dar nebuvo. Spaudos rūmuose visur matėsi užgrobimo palikti pėdsakai.

Buvo garso įrašymo studija. Tai, ką dabar vadiname piratavimu, tada buvo legalu. Ateidavo žmogus, palikdavo kasetę ir prašydavo kažką įrašyti. Buvo juostiniai magnetofonai, paleisdavau ir iš karto aštuonis devynias juostas įrašydavau. Visai gerai sukdavausi. Taip susipažinau su muzika, o kiek vėliau pradėjau dirbti eteryje.

Kaip atsiradote televizijoje?

Gimiau geru laiku. Metas buvo sudėtingas Gyvenome ir prie ruso ir nepriklausomybėje. Televizija mano gyvenime vaidino labai svarbų vaidmenį. Mama trisdešimt metų dirbo televizijoje garso režisiere, televizijos gyvenimas Konarskio gatvėje buvo pažįstamas. Mane tenai nusivesdavo kai neturėdavo kur padėti. Vaikščiodavau, kartais kai ką atjungdavau. Slėpdavausi, nes sunerimę režisieriai ieškodavo priežasties. Vaidindavau spektakliuose: Keturakytės pastatymuose kartais reikėdavo vaikų. Darbuotojai suvesdavo savuosius. Tie pasivoliodavo ant dirbtinio sniego ir gaudavo penkis rublius. Aš pinigų negaudavau – pasiimdavo tėvai.

Tangomanija. Studijoje dirbti mes nemokėjome. Visą laiką mokėmės. Klausydavomės „Radio Liuksemburg“, žiūrėdavome, BBS, mokėmės, kaip reikia taisyklingai pastatyti balsą, kaip pradėti.

Televizijoje buvo laisvė. Laisvė iš pradžių buvo ir radijuje, kadangi mes buvome kaip atsvara konservatyviam valstybiniam radijui. Televizija mumis: Marijonu Mikutavičiumi, Samu (Sauliumi Urbonavičiumi) ir manimi patikėjo, - gaudavom daug tiesioginio eterio laiko. Buvome praktiškai nekontroliuojami. Tai pasiteisino, buvome žiūrimi, televizijoje mums buvo smalsu ir įdomu, tuo gyvenome ir buvo visiškai nesvarbu, kiek uždirbdavome. Neturėjome nei šeimų, nei įsipareigojimų, nei paskolų. Ką gaudavome, kartu per dvi dienas išleisdavome su daugybe žmonių ir ne drabužių parduotuvėje, ir gyvendavom toliau. Mums buvo dėkingas laikas.

Dabar jauniems žmonėms sunkiau, nes daug ką jie daro kažkada buvo. Tu turi kažką naujo padaryti. Pasirinkimų galimybė didelė, bet...

Tuo laiku buvo sunku, nes turėjai sugalvoti, ką padaryti, bet mes turėjome veikimo laisvę.

Ar su šiandieniniu supratimu imtumėtės tos pačios veiklos?

Ne. Metams bėgant supranti, kad tai nesąmonė. Tampame vyresni, racionalesni, prasideda „ai, kam to reikia“ Anksčiau negalvodavom: reikia padarydavom, reikia – nulėkdavom, tik paskui pamąstydavom. Gal to nereikėjo, gal reikėjo sustot?

Pavyzdžiui „Tangomanijos“ laikotarpis. Penktadienio vakarais tiesioginės laidos. Daug ko neįrašysi. Mes turėjome ir kitų veikų – buvo ruošiamas Nidos festivalis ir Valinskas sugalvojo, kad kažkas iki Nidos turi nuplaukti valtimis. Guminėmis! Iki Nidos!

Priplaukėm Kauną. Nusprendėm daryti sustojimą ir nusprendėm, kad valtimis toliau nebeplauksime. Reikia samdyti baržą. Buvom sugalvoję samdyti „Raketą“, bet laisvos nebuvo – buvo smėlio barža. Tuo laiku nebuvo telefonų, bet komunikacija kažkokiu būdu vyko. Kažkas užsakė baržą ir kitą rytą sulipom į ją. Plaukiam. Vienu metu reikėjo sustoti, kadangi su Marijonu turėjom vesti „Tangomaniją“. Buvome iš anksto pasiruošę, reikėjo laiku atvykti į studiją.

Kažkurioje vietoje iki mūsų atplaukė pasieniečiai – kas čia vykstą, ką čia darot ? pradėjo klausinėti. Baigėsi tuo, kad kitą rytą sudėjom pasieniečius ir šautuvus į jų valtį ir paleidom plaukti.

Tokioje padėtyje atvažiavo laidos prodiuserius Aurelijus Silkinis, mus su Mariumi surinko ir nuvežė į Lapes...

Turbūt pirmą kartą gyvenime per kelis dešimtmečius televizijoje neprisiminiau, kaip buvome eteryje. Nė vienas laidą žiūrėjęs žmogus neįtarė, kad aš kažkoks kitoks. Tiesiog jėgų buvo daugiau. Jaunystė.

Po laidos vėl grįžome į baržą ir nors buvo praėję kokios trys – keturios valandos nuo mūsų išvykimo kai kurie net nesuprato, kad mes buvome kažkur išvykę.

Šiuolaikinėje TV pasidarė racionali įsispaudusi į rėmus?

Televizijoje yra ir kitas kraštutinumas – sudaromas dirbtinis linksmumo įvaizdis. Mums sunku teisti, nes aš tampu tokiu kaip mano tėvas ar mama sakydavę, kad jų laikais taip nebuvę. Stengiuosi to nedaryti, suprasdamas, kad tuo metu buvo kitas laikmetis ir tuo metu buvo kitaip.

Klausydavome Algimanto Čekuolio laidas. Jis visą laiką sėdėdavo fone parodydavo kokią nors nuotrauką, pasakydavo, kad buvo pažįstamas su Če Gevara. Pusvalandinė kelionių laida neprailgdavo – sėdėdavai ir ir klausydavai nenuleisdamas akių, nes buvo labai įdomu. Dabar tokia laida būtų pasmerkta, nes pasikeitė laikmetis, pasikeitė reikalavimai.

Radijas yra mano meilė, tai sakau ir savo vaikams. Jiems tai sunku suprasti. Turi spotify, turi išmanųjį telefoną. Kodėl turi klausyti, ką groja kiti?

Vaikams sakau – kai būsiu pensijoje, grįšiu į radiją, vakarais prietemoje kalbėsiu su klausytojais, leisiu sentimentalią muziką, dalinsiuosi nostalgiškais prisiminimais.

Bet radijas moka mažas algas. Dėl to aš išėjau į televiziją. Ten visai kitokia komercinė struktūra. Televizija yra didelis pasaulis.

Vaikai matė „Tangomanijos“ periodą?

Niekada apie tai nepagalvojau, archyvai neišliko. Youtubėje išlikę keletas ištraukų ir atskirų vaizdų. Kažko suklasifikuoto ir sudėlioto nėra. Jos nematė to laikotarpio, man būtų įdomu parodyti, pasižiūrėti, kaip reaguos. Vaikai pasidomi ir pasižiūri, ką tėvas daro, bet turi savo gyvenimus.

Mano vaikams normalu, kad tėvas dirba televizijoje. Darželyje vieną kartą dukra draugui uždavė klausimą – kokioje televizijoje tavo tėvas dirba? Jai atrodė, kad visi tėvai tik televizijoje dirbta.

Jaunajai kartai sakau, kad mano laikais muzika buvo geresnė. Prieš keletą metų mokykloje buvo vyriausios dukros išleistuvės. Tokiais atvejais baigiamąją kalbą turi pasakyti matomas žmogus. Tėvų veikloje nedalyvavau, bet žinau, kada ateis laikas šventei, tėvų komitetas pasikvies ir sakys, kad būtų labai gerai, jog jūs pasakytumėt kalbą. Kodėl aš? Toje mokykloje beveik niekada nebuvęs, vaikų nepažįstu, bet man nesunku.

Abiturientams šnekėjau – viskas su jumis, chebra, gerai, bet muziką mes geresnę klausėm.

Ar žiniasklaidoje buvote pasirinkęs kokią nors kryptį?

Ne. Buvo laida televizijoje. Taip skirstė radijas. Kviesdavo truputi dėstyti. Visiems puikiai pažįstamas Henrikas Vaitiekūnas žurnalistiką baigė kartu su manimi. Jis jausdavosi truputį nejaukiai – nesuprasdavo, ar man reikia paskaitą klausyt, ar dėstyti. Buvo pasimetęs dėstytojas – studentas.

Jei nebūtum nei keliautojas, nei prodiuserius, nei žurnalistas kuo save gali įsivaizduoti?

Galėčiau būti taksi vairuotoju. Važiuoti man patinka. Mano gyvenime labai daug žmonių, visada esu jų apsuptyje. Vairuodamas pailsiu ir labai retai klausau muziką. Kažkur skaičiau, kad trisdešimties - trisdešimt trijų metų žmogus atsirenka savo muzikos stilius, klauso savo atlikėjus. Kartais pasiklauso kitokios muzikos, bet ne melomaniškai, nekolekcionuoja.

Klausau dainų albumus. Ankstyvieji visų atlikėjų albumai susiję su sentimentais, pirmąja meile, draugyste. Ką vėliau išleidžia jau nebe tas.

Turi dainas, muzikinius įrašus, kuri primintų kažkokį prisiminimą ar emocijas?

Ne. Ir dėl labai paprastos priežasties.Tą galimybę manyje nužudė radijo stotis. Kasdien po keletą valandų leisdavome labai įvairios muzikos, kuri mano galvoje tiek susipynusi, kad iki šios dienos, nors radijuje nedirbu beveik 20 metų, aš vis dar atsimenu kuri daina yra kokiame komplekte, atsimenu, kad intro laikas trunka trylika sekundžių ir tylant muzikai galima kalbėti. Muziką kartais klausau skaičiais, kurie yra absoliučiai nereikalinga informacija, tačiau išlieka.

Neatsimenu, ką žmona man liepia nupirkti parduotuvėje, vaikštau su pirkinių lapeliu arba telefonu, bet muzikinė informacija išlikusi.

Kaip atsirado jūsų ir Vytaro Radzevičiaus kelionių formatas?

Natūraliai. Mes prisigalvojom begalę dalykų, ką norėtume daryti. Ar vakare, ar su draugais, ar truputį išgėrę: chebra, darom va taip. Ryte pagalvoji, kokia nesąmonė, kartais tos idėjos fainos ir reikia žengti kitą žingsnį.

Kartą 2005 metais su Vytaru ir draugais keliavom žvejoti į Norvegiją. Važiavome pirmą kartą. Viską, ko reikia sudėliojo „Dviračio žinių“ siela Haris Mackevičius. Sudėliojo maršrutą: važiuojame mašinomis, keltu ir truputį traukiniu. Mūsų mašinoje daug žmonių, viskas netelpa, jūs tik dviese, mes įdėsime krovinį.

Krovinys buvo degtinė. Skandinavijoje viskas brangu, iš namų pigiau vežtis. Juk žvejoti važiuojame. Meškerių gali nesivežti – vietoje nusipirksi, bet šito...

Mums sudėjo keturiasdešimt butelių. Kompanija šeši vyrai, važiuojame savaitei. Paskaičiavau... jauni buvome, sveikatos turėjome daugiau, bet vis tiek...

Važiuojame. Reikėjo kirsti sieną. Skambina Haris: mes jums nepasakėme, kad degtinės gabenimas yra kontrabanda. Vienam asmeniui galima vežti po du butelius. Pamiršom pasakyti, bet jūsų turbūt netikrins. Neatrodote įtartinais. Mudu su Vytaru pasijutome nejaukia, bet keturiasdešimties butelių neišmesi.

Privažiavome postą. Apsnūdęs skandinavas pasižiūrėjo į mus: važiuoja kažkokie du lietuviai, pamojavom vieni kitiems. Pravažiavom.

Visko mes neišgėrėme. Mainėm su vietiniais į benziną ir valčių nuomą. Vis ateidavo norvegas Olė. Klausdavo, ką jūs turite. Mes turėjome lietuvišką degtinę, o kitame name gyvenę vokiečiai gėrė „Vodka Gorbačiov“. Olė paragauja vienos, paragauja kitos ir už tai kai ką duoda. Vieną kartą Olė sako: jūsų geresnė. Mes pasiūlėme Olei mainus: mes duodam degtinę o jis kuro. Geri mainai. Olė sutiko.

Po dviejų dienų ateina Olės žmona ir klausia:

• Olės jūs nematėte?

Matėm. Buvo prieš tris dienas su broliu. Brolio irgi nėra. Dar po dviejų dienų grįžo liūdnas Olė – jūs kartais tos neturite? Nebeturim. Neturite? Gaila.

Be kelionių turėjome intensyvų darbų grafiką.

Iki šiol vyksta anglo sugalvotas judėjimas. Jis nusipirko žiguliuką, nuvažiavo į Taliną, mašiną pardavė ir grįžo atgal Idėja pasklido. Vengrijoje atsirado judėjimas, kaip atsvara prabangiam Dakaro raliui. Važiuojama kledarais: katafalkais, gaisrinėmis, greitosios pagalbos mašinomis. Važiuojantis cirkas nuo Budapešto iki Mali arba Senegalo.

Afrikoje mašinas parduodavo, pinigus paaukodavo labdarai arba už juos nusipirkdavo bilietus ir grįždavo atgal.

Vytarui pasiūliau „varom“. Jis sutiko „varom“

Tada mes gyvenome Užupyje. Taip atsitiko, kad šalia jo buvo laisvas butas. Jis gyveno su žmona, aš buvau išsiskyręs ir gyvenau vienas. Jis grįžta iš darbų, užsuka pas mane. Žmona ateina jo parsivesti arba atsiunčia vaiką.

Atėjo laikas važiuoti. Buvo 2006 - ieji metai, mūsų tikslas „Mersedes“ nuvažiuoti iki Malio. Apskaičiavome, kad kelionė truks mėnesį, sutarėme su LRT. Vytaras važiuoja, aš filmuoju. Pasiėmėm kamerą. Sugalvojom papasakoti šią istoriją, padaryti filmuką.

Tuo laiku LRT Generalinis direktorius buvo Kęstutis Petrauskas, jis patikėjo idėja, sakė, kad tai įgyvendinama ir jei pavyks, filmą nupirks.

Ruošiamės važiuoti. Kūčių išvakarės. Ketvirta valanda ryto. Ateinu pas Vytarą. Žiema. Šalta.Tamsu. Tokiu laiku vyrai arba iš kažkur pareina, arba į žvejybą ruošiasi.

Valgom. Žmona sukiojasi virtuvėje. Kepa kiaušinienę. Problema ta, kad jo žmona nežino, kad mes išvažiuojam.

- Kodėl nepasakei?

- Nebuvo kaip.

Vytaras valgnus žmogus. Iš karto matosi. Dar tais laikais, kai jis vesdavo laidą „Pasaulio puodai“, žmonės klausdavo:

- Gerbiamas Vytarai, ar jūs viską pats suvalgot, ar dalinatės su komanda?

Įdomu žmonėm.

Sėdim prie pusryčių stalo. Pirmą kartą mačiau, kad Radzevičius taip mažai valgytų.

- Laisve, tai žinai , mes su Marčiumi išvarom.

Kad mes kartu kažkur varom, Laisvė yra įpratusi.

- Tai kur varot ?

Jis pasikaso „ropę“, - tuo laiku plaukų turėjo daugiau ir sako:

- Nu, į Afriką.

Ketvirtą valandą ryte. Prieš Kūčias.

Laisvė atsakymo nesureikšmina. Pagalvojo, kad Afrika yra ežeras kažkur prie Utenos.

- Kada grįšit?

Radzevičius drąsus žmogus. Supratęs, kad dabar, arba niekados:

- Tai po mėnesio.

Žiūriu jo nėra. Kiaušinienė ant stalo liko. Aš esu. Jo žmona yra. Jo nėra.

Jis gyveno pirmame aukšte, mašiną buvo pasistatęs prie laiptinės. Pradėjo šildyti variklį. Viskas apšerkšniję. Nagu stikle skylutę krapšto.

Laisvė sako:

- Prižiūrėk jį. Tu protingesnis.

Taip ir išvažiavom.

Maistą gamina Vytaras?

Taip nutiko, kad namuose maistą gamina žmona, kelionėse Radzevičius ir mano kulinaro talentui nėra kada pasireikšti. Mama gerai gamino , aš iš jos išmokau ir visai neblogai gaminau.

Kelionėse labai patogu – mano reikalas nupirkti produktų, o Vytaras ką pagamins, tą pagamins. Visa komanda žino, kad Vytarui geriau netrukdyti.

Nemėgstu kepintų svogūnų. Kai pradėjom draugauti žmoną rytais pradėjo kepti kiaušinienę su svogūnais.

Po pusmečio ar dar vėliau pasakiau, kad nemėgstu keptų svogūnų. Žmona:

- Kodėl nesakei?

- Nepatogu.

Radzevičius tai žino. Naujojoje Zelandijoje pradėjo kepti kiaušinienę su svogūnais. Pirkdavau maisto produktus. Parduotuvėse svogūnų „nebūdavo“.

Trečią dieną jis nuėjo į parduotuvę. O svogūnų ten... aštuoniolika rūšių.

Kelionėse ilgą laiką būnate uždaroje erdvėje. Nesipykstate?

Ilgą laiką kartu. Tas pats kambarys, ta pati mašina. Tai gali slėgti, bet mes skirtingai panašūs – nė karto nesusipykom. Keliones su Vytaru pradėjome, kai buvome seni pažįstami. Susipažinome kokiais 1992 metai dirbdami radijo stotyje per kraują krepšinio rungtynėse. Vytaras paprašė apkirpti, kad būtų skiauterė priešininkų gąsdinimui. Aš turėjau gerokai parūdijusią senelio palikimą rankinę kirpimo mašinėlę. Kirpdamas praleidau Vytarui kraują.

- Gerai, priešininkai labiau bijos - tepasakė.

Kartu studijavome, turėjome bendras idėjas, šalia viens kito gyvenome, Vilniuje kūrėme futbolo mėgėjų lygą, abiems patiko „Liverpulio“ futbolo klubas.

Važiuojant žinojome, ko tikėtis, ko nesitikėt vienam iš kito. Jei iškyla ginčytini klausimai, surandam argumentus, išklausom. Niekada nesimojavom kardais. Išklausydavom ir priimdavom abiem geriausią sprendimą. Tai liko iki šiol. Dabar užsiimam savom veiklom, mūsų keliai skiriasi, tačiau pagarba ir supratimas liko.

Paskutinio „Pasaulio puodų“ sezono kelionė prieš kovido epidemiją buvo kelionė į Berlyną. Susirgimų skaičius didėjo. Ir niekas nežinojo, kuo viskas tuo pasibaigs. Pasaulis pradėjo užsidarinėti, o mums reikėjo kuo daugiau nufilmuoti, kad medžiagos užtektų visam sezonui.

Filmavome penkiose vietose. Kadangi visuose filmavimuose Vytaras ragauja, važiuojant į paskutinį filmavimą klausiu:

- Vytarai, ar dar galėsi valgyti?

- Galiu

Kelionėse daug ko nutinka. Ar buvo toks momentas, kad galvojote „dabar jau viskas“?

Buvo. Žmonėms patinka baisūs dalykai.Papasakojus linksmas istorijas, žinome, kad po žiūrovo klausimo „kiek tai kainuoja? Seka klausimas „kas nutiko?“

Buvo keli sudėtingi dalykai. Mums filmuojant „Pasaulio puodus“ Bolivijoje. įvyko evoliucija. Susukome filmą: policija dingsta, keliai uždaromi, protestuotojai degina padangas, šaudo,reikia nešti kailį, mums į aerouostą reikia, o Vytaras liepia:

- Tu palauk, matai bandeles pardavinėja, dar pafilmuok.

Pagrindinė istorija įvyko Peru vykdant projektą „Antrą kartą Pietų Amerikoje“. Reikėjo pasiekti Maču Pikču. Iki vietos važiuojama traukiniu. Dėl didelio turistų kiekio bilietai užsakomi iš anksto. Bilietų negavome, o ten patekti reikėjo.

Nutiko taip, kad kažkas kažko paklausė, kažkas kažkam pasakė, kad yra kelias nuvažiuoti mašina. Važiavome „W kombi“, variklio galingumas 1,4 ltr. buvau kelionės skeptikas: pas mane finansai, kiek tai kainuos? Nuramino:

- Netoli. Duosiu jums studentą gidą. Jam kaip tik į tą pusę reikia.

Yra taisyklė: jeigu netoli ir jokių problemų, žinok problemos prasidės.

Važiuojam . Vairuoju tris valandas. Su mumis nuo Buenos Aires važiavo lietuvis Marselo Rolando Katinas. Jis vairavo tris valandas.

Andų kalnų serpantinas. Vienoje pusėje stati siena, kitoje bedugnė. Pakilimai nusileidimai. Stabdžiai vos veikia, deguonies mažai, variklis vos traukia, greitis iki 30 km. Val. Atvažiavome iki Santa Marija. Už vairo sėdi Vytaras. Studentas gidas prašo:

- Čia nelėkit.

- Vytarai, nelėk.

- Gerai.

Važiuojame keliu, kokių Anduose yra daug. Prieš tai Bolivijoje važiavome kalinių nutiestu Mirties keliu.

Problemos prasidėjo, kai prasidėjo liūtis. Viską plauna nuo kelio, mašiną įkalnėse pradeda nešti į šoną. Trumpas sujungimas ir dingsta šviesos. Pasišviečiame žibintuvėliais. Operatorius visą laiką filmuoja.

- - Tu nefilmuok, vargu, ar kam nors parodysime. Gal kas kada nors ras.

- Man taip drąsiau – pasigirsta atsakymas.

Vytaras važiuoja atsidaręs duris, galvoja, kad mašinai virstant jis už kažko užsikabins ir liks gyvas,operatorius žiūri per vaizdo ieškiklį, Marselo sėdi pačioje saugiausioje vietoje. Aš sėdėjau gale. Mašinos langai neatsidaro, buvau susitaikęs su mintimi, kad kol jūs šokinėsit, aš pasaugosiu mašiną.

Mus lydėjo sėkmė. Atvažiavome į pakankamai erdvią vietą. Stovi trobelė. Dega šviesos. Sustojome, Vytaras išlipo iš mašinos ir tiesiu taikymu nuėjo į trobelę. Aš iš paskos. Trobelėje vakarieniauja šeima. Vytaras pasisveikino. Atidaro šaldytuvą, ištraukia du butelius alaus. Vieną sau, vieną man. Gracias. Išeina.

Pradėjau atsiprašinėti, labai ilgai važiavom, draugas labai pavargęs. Kiek mes skolingi.

- Ramiai. Ne jūs pirmi, ne jūs paskutiniai. Mes alaus negeriam.

Šią kelionę prisimename iki šiol. Prisimename kiekvieną minutę.

Kalbant iš gerosios pusės pradėkime nuo komandos. Buvome visokiausiose situacijose, bet tokioje pirmą kartą. Nebuvo blogų emocijų, isterijos ar nevilties. Supratome, kad dirbame komanda.

Ar yra kelionė, kurią norėtumėte įgyvendint?

Norėčiau į Amazonės džiungles. Vienu metu pradėjime organizuoti, bet pradėjo atkalbinėti, kad Brazilijoje sudėtinga, didelis nusikalstamumas. Į daugelį vietų važiuojant girdėjome tą patį. Gal dar laikas neatėjo.

Papua Naujoji Gvinėja man nuostabi vieta. Jei ne dabar, tai kitais metais tikrai aplankysiu.

Esu laimingas žmogus, nes man pavyko gauti dovaną, daryti, kas labai man patinka. Milijonų neuždirbu, nes kelioniniai projektai labai imlūs pinigams, o Lietuvos rinka maža. Ekrane labai gražiai atrodo kelionės egzotika, bet beprotiškai daug juodo darbo. Ten, kur keliauji, esi niekam neįdomus, niekas tavęs nelaukia, be to esi užsienietis.

Tai iššūkis: visai kita kultūrinė aplinka, nežinai, kas bus kitą dieną, nesi tikras ar pavyks, turi ribotą užduoties laiką, amžina ligų, apsinuodijimų grėsmė, tave norintys apvogti nepažįstami žmonės

Tai darysiu tol, ko man bus įdomu. Su Vytaru kelionėse apie 10 metų. O prieš kokius šešis ar septynis metus sudėliojom kelionių pliusus ir minusus. Minusų nėra- vienintelis, kad nematai, kaip auga vaikai. Bet jie kažkaip užauga.

Kodėl dabar pasidarė madinga keltis gyventi į kaimą?

Vena priežasčių buvo kitaip sudėliojęs mintis kovidas. Gal šiek tiek ir mada.

Man patiko gyventi mieste, buvau laimingiausias vaikas. Tėvo draugai vasarą tempdavosi vaikus ravėti ar kasti lysvių kolektyviniuose soduose aš mieste spardydavau kamuolį, nes mano tėvai nei kolektyvinio sodo, nei mašinos neturėjo.

Vieną kartą nuvažiavau pas Vytarą, netoli Merkinės nusipirkusį sodybą. Pas jį reikia važiuoti pusantro valandos.

- Kam reikėjo taip toli įsigyti kažkokį namelį? Arčiau nebuvo? Ar tai vienintelis namas?

Prieš kelis metus nuvažiavau pas jį, pasimaudėme Nemune. Grįžtant jis sako:

- Čia netoli parduoda sodybą. Užvažiuokim.

- Nedomina.

- Visai netoli, nuo kelio tik koks kilometras bus.

- Ne, ne, ne. Man neįdomu. Vežkis žmoną.

Nuvažiavom. Kitą dieną nusivežiau žmoną. Trečią dieną nusipirkau tą sodybą. Galvojau,ką veiksiu toje sodyboje. Sugalvojau projektą, dėl kurio aš jau nebe keliautojas o statybininkas. Jei susitikime pasakoju apie keliones, paskutinis klausimas būna apie namą.

Daug kas manyje pamato save, tokia projekto esmė patinka man, patinka vaikams. Radzevičius persikėlė į kaimą. Aš nesiruošiu.

Trys dalykai, ko palinkėtum Starkui?

Taikos, geros vaikų ateities, sveikatos.

Su keliautoju ir žurnalistu Martynu Starkumi Utenos kamerinio teatro žiūrovų akivaizdoje kalbėjos režisierius Šarūnas Kunickas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt