Kelias buvo tik vienas – ištrūkti iš rusų okupacijos

Šiauliai

Dmit­ri­jaus Krach­mol­nyj as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

258786

Ukrainietis choreografas ir sportininkas Dmitrijus Krachmolnyj (Dmytro Krokhmalnyi), ištrūkęs iš rusų okupuoto gimtojo Chersono miesto, su mama apsistojo Šiauliuose. Jauno vyro pasakojimai apie patirtus jo ir pažįstamų išgyvenimus okupacijoje sukrečia. Nedžiuginanti ir bėglio dalia, tačiau tai buvo vienintelis įmanomas kelias, jei nenorėjai tapti beginkle „mėsa“ okupantų kariuomenėje arba tautiečių žudiku.

Aštuoni okupacijos mėnesiai

Šiauliuose su mama neseniai apsistojęs 37 metų sporto treneris ir choreografas D. Krachmolnyj pasakoja apie tai, ką teko patirti jam ir gimtojo Chersono miesto gyventojams per aštuonių mėnesių rusų okupaciją, kai nėra galimybės nei kovoti, nei išvykti, o pagrindinis žmonių tikslas – išlikti, viltis – būti kuo greičiau išvaduotiems.

Chersonas – miestas Ukrainos pietuose, kuriame iki karo gyveno daugiau nei 300 tūkstančių žmonių. Okupantai jį užėmė pirmąją karo savaitę ir laikė apsiaustyje. Kas tik galėjo – išvyko, kiti liko laukti išvaduotojų, o išvykti paskui buvo labai sudėtinga.

„Išvažiuoti iš miesto į Ukrainos kontroliuojamą pusę buvo beveik neįmanoma – rusai nuolat apšaudydavo, žmonės bandydavo apvažiuoti ir daug žūdavo laukuose, sprogus minoms. Mieste irgi rusai patys rengdavo neva mūsiškių, ukrainiečių, apšaudymus, bet patys išsyk atsidurdavo įvykio vietoje ir filmuodavo, kaip jie mus „gelbėja ir teikia pagalbą“. Bet žmonės, kurie gyveno priemiestyje, viską matydavo ir viską suprato, bet nieko negalėdavo pasakyti, niekam pranešti. Mus nuolat tikrindavo, sustabdę gatvėje, išnaršydavo telefonus: net proukrainietiškų socialinių grupių negalėjo būti, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų galima užfiksuoti ką nors, jei, radę telefone Ukrainos vėliavą, rusai iškart išveždavo žmogų į rūsį.

Žmonės bijodavo išeiti į gatvę. Jei tik nebūdavo svarbaus reikalo, sėdėdavo namuose, nes okupantai tikrindavo viską: dokumentus, telefonus, mašinas, kurias užsigeidę pasiimdavo neva laikinai, bet nebegrąžindavo“, – pasakojimą apie izoliaciją ir bejėgiškumą pradeda jaunas vyras.

Pasak Dmitrijaus, galėjai būti įkištas į rūsį, jei bent kas nors okupantams nepatikdavo ar vien už profesiją. Taip be žinios dingo daugybė žmonių.

„Kai kurie grįždavo iš rūsio po keleto dienų sulaužytomis rankomis, kojomis, šonkauliais, atmuštais nuo spardymo inkstais, kepenimis. Mano draugai, policininkų šeima, slapstėsi, nes bijojo būti sulaikyti, bet buvo įskųsti tų, kurie už „rusų pasaulį“. Tai jie tris mėnesius prasėdėjo kalėjimo narvuose beveik nemaitinami. Juos mušė, ypač stipriai vyrą, įjungdavo elektros srovę, vertė ant sienų užrašyti Rusijos himną ir giedoti jį, įėjus kariams“, – apie draugų patirtį pasakoja Dmitrijus.

Tokie faktai keliauja iš lūpų į lūpas, dokumentuoti vaizdais labai sudėtinga, nes kiekvienas fotografuojantis ar filmuojantis atsidurdavo pavojuje.

„Vieno mitingo metu daugybė žmonių matė, kaip buvo sulaikyta blogerė. Mergaitės nebuvo tris dienas. Grįžusi ji užsidarė ir visai nekalbėjo. Ką jie su ja darė ir kuo prigrasino, neaišku. Žmonės dingdavo ir be priežasties. Merginas prievartaudavo, jokio baudžiamumo nebuvo“, – nevaldomus baisumus pasakoja jaunas vyras.

Aš tu­riu va­di­na­mą­jį „bal­tą ka­ri­nį bi­lie­tą“ dėl svei­ka­tos, ne­su nie­ka­da mo­ky­muo­se da­ly­va­vęs, ma­nęs net Uk­rai­nos šauk­ti­nių są­ra­še nė­ra.

Nebuvo darbo, pajamų, produktų

Mieste likusių chersoniečių gyvenimą okupantai buvo padarę nuolatine kova už išgyvenimą: jokios prekės ir vaistai iš Ukrainos nepatekdavo, jie vertė žmones imti rusiškus pasus, naujai įforminti darbų sutartis ir mokėti mokesčius Rusijai, daugelis atsisakydavo, uždarydavo verslus, likdavo be darbo.

„Darbo beveik nebuvo. Daug įmonių užsidarė. Dirbo tik keletas privačių parduotuvių. Jokios kokybės patikros nebuvo. Žmonės turguje prekiavo atvežtais produktais iš nuosavų ūkelių, daržų ar iš kur tik buvo įmanoma gauti. Mieste buvo dedeklių paukštynas, tačiau rusai atėmė grūdus, trūko lesalo ir vištos beveik nebedėjo kiaušinių, o kad neišgaištų iš bado, darbuotojai jas skerdė, dalijo žmonėms ir valgė. Valgė ir užsistovėjusius po keletą metų konservus. Laukdavome duonos eilėse ir gaudavome jos nemokamai, bet tik po vieną kepalėlį visai šeimai“, – gyvenimą pusbadžiu prisimena ukrainietis.

Paskui okupantai uždraudė atsiskaitinėti ukrainietiškomis grivinomis, už tai buvo baudžiama, pinigai būdavo atimami. Gyventojai rublių vengė ir visaip mėgino palaikyti nacionalinę valiutą.

„Žmonės vienas kitam pervesdavo į sąskaitas. Kai kurie pardavėjai po prekystaliu turėdavo terminalus, kuriais priimdavo atsiskaitymus grivinomis. Buvo atvejis, kai, tai pastebėję, rusai išvartė moters prekystalius, o ji pati buvo sulaikyta ir dingo. Rusai nesikuklindavo net iš pensininkų atimti gautų grivinomis pensijų, kurios būdavo vienintelės pajamos seniems žmonėms. Jie uždarydavo paštus ir senjorai būdavo priversti imti rublius“, – su skaudžiu apmaudu kalba Dmitrijus.

D. Krochmalnyj irgi uždarė savo privačią šokių studiją ir nėjo į darbą tris mėnesius. Tačiau vasarą ryžosi.

„Nebebuvo kas daryti. Nebeturėjome, už ką pirkti maisto. Eidavau į darbą aplinkinėmis gatvelėmis, stengdamasis aplenkti tas vietas, kur būdavo rusų kariai, kad tik nereikėtų net žvilgsniu su jais susidurti. Žmonių būdavo labai mažai, lankytojai ateidavo, bandydami kažkaip bent emocionaliai atitrūkti nuo tos situacijos. Rudenėjant, kai anksčiau temdavo ir nuo 17 valandos nebebuvo galima vaikščioti, dirbti nebegalėjau“, – apie merdėjančią karjerą okupuotame mieste sako sėkmingas treneris.

Plėšimai ir vagystės

Tie, kuriems pavyko išvykti, išsigelbėjo nuo mirties, prievartos ir okupacijos. Tačiau jų ištuštėję namai tapo taikiniu okupantams. Dmitrijus pasakoja, kad naktimis, kai būdavo komendanto valandos ir bet koks pasirodymas galėjo lemti mirtį, jie girdėdavo, kaip įsilaužiama į butus, plešiama ir vagiama viskas, atvažiuoja mašinos ir išsiveža grobį: buitinę techniką, kompiuterius, unitazus ir net baldus.

Pasak ukrainiečio, žmonės neturėjo jokių galimybių apginti kaimynų turto, nes okupantai nušaudavo kiekvieną, kuris pasirodydavo komendanto valandomis.

„Okupantai važinėdavo tarp namų su automatais, prožektoriumi ir stebėdavo: jei pas ką nors degdavo šviesa, jie šaudydavo be įspėjimo, pasirodžiusius gatvėje po 17 valandos tiesiog suimdavo ir uždarydavo. Žmonės užsidangstydavo langus antklodėmis, kad jokia švieselė neprasiskverbtų, sėdėdavo tamsoje ar pasišviesdavo žibintuvėliais“, – Dmitrijus sako, kad gyventi tamsoje jie buvo priversti net tada, kai dar būdavo elektra.

Naktimis jie girdėdavo ir gabenant karinę techniką, tačiau nei užfiksuoti, nei pranešti Ukrainos pajėgoms apie tai buvo beveik neįmanoma: žmonės ir bijojo rizikuoti, ir techninių galimybių dažnai nebūdavo, nes okupantai atjungdavo bet kokį ryšį.

D. Krach­mol­nyj yra pro­fe­sio­na­lus cho­reog­ra­fas ir spor­ti­nin­kas, už­sii­man­tis spor­ti­ne oro ek­vi­lib­ris­ti­ka, ku­ri jun­gia spor­tą ir cho­reog­ra­fi­ją, svajoja Šiau­liuo­se ati­da­ry­ti stu­di­ją.

Neprašyti naujakuriai

Informacija apie ištuštėjusius butus labai domino okupantus, tai pažįstami kiek įmanoma meluodavo, jog gyventojai išvykę tik laikinai į svečius, kaimą ar sodybą. Įžūlumo viršūnė buvo, kai rusai apsigyvendavo ukrainiečių namuose, pasikviesdavo net šeimas su žmonomis ir vaikais.

„Mes atpažindavome, kad jie ne vietiniai, nes jie klausinėdavo visokios informacijos, pavyzdžiui, kur čia galima išgerti kavos. Jei kreipdavosi į gydymo įstaigas, tai vietoj gyvenamosios vietos registracijos dokumentų pateikdavo buto orderius. Jei gydytojai atsisakydavo juos priimti, būdavo grasinama išvyti iš darbo, uždaryti kabinetus, atvežti savus daktarus“, – pasakoja vyras.

Pasak Dmitrijaus, nekviesti naujakuriai sakydavo, kad jiems labai patinka Chersono miestas ir jie nori čia pasilikti gyventi.

Tačiau okupantams nieko nebuvo švento: jie užėmė ir apsigyveno vaikų internate, o vaikus išvežė į Rusiją.

Negerbė jie ir savų, žuvusiųjų net nelaidojo.

„Savus kareivius, kurie žūdavo netoli mūsų esančioje Černobajevkoje, tiesiog mašinomis veždavo į miesto sąvartyną ir ten jų kūnus degindavo. Mes matydavome kūnų dalis, kai nevisiškai buvo užtemptas brezentas. Būdavo tokia smarvė, kai degindavo. Tai vyko vasarą, kai oro temperatūra pas mus būna daugiau nei 30 laipsnių, bet lango atidaryti neįmanoma, nes kvapas ore būdavo baisus, neįmanoma pakęsti“, – apie žuvusiųjų utilizaciją kartu su atliekomis pasakoja vyras.

Pabėgimas – vienintelis kelias

Po rugsėjo 27 d., paskelbus apie Rusijos fiktyvaus referendumo rezultatus, Dmitrijus su mama ryžosi bėgti iš okupacijos, nes prasidėjo visiška netvarka.

„Daug gyventojų slėpėsi namuose ir net nenorėjo eiti balsuoti į referendumą. Matėme, kaip rusai autobusais vežė aktorius, kurie esą su džiaugsmu ėjo balsuoti. Paskui prasidėjo medžioklė gatvėje: gaudydavo vaikinus, nesvarbu, kas jie tokie. Imdavo mūsų vaikinus, kad jie kariautų prieš savus. Atsisakyti būdavo neįmanoma, o dažnai niekas ir nebeklausdavo, paleisdavo eiti priekyje netgi be ginklų. Jie buvo naudojami kaip gyvas skydas, kad ukrainiečiai negalėtų šaudyti arba pataikytų į tautiečius. Prasidėjo betvarkė: žmonių grobimas, parduotuvių plėšimas, sprogdinami namai. Nusprendėme bėgti“, – sako Dmitrijus.

Pasak vyro, bėgti į Ukrainos pusę nebuvo jokių šansų, pastebėtus sušaudydavo visus, net moteris ir vaikus. O ir pati Ukrainos valdžia patarė gyventojams trauktis, kas kaip tik gali, kad nepatektų į priešo armiją arba nežūtų kaip aukos fronto linijoje. Toks atsitraukimas, pasak Dmitrijaus, nebuvo laikomas dezertyravimu, o vieninteliu keliu, jei nenorėjai tapti beginkle „mėsa“ arba ukrainiečių žudiku.

Kovoti Ukrainos pusėje Dmitrijus irgi negalėjo: nebuvo nei kaip ten nuvykti, nei dėl sveikatos. „Aš turiu vadinamąjį „baltą karinį bilietą“ dėl sveikatos, nes aš –
alergikas-astmatikas, net nesu niekada mokymuose dalyvavęs, manęs net Ukrainos šauktinių sąraše nėra. Aišku, suprantu, kad rusai mane ir tokį būtų ėmę kaip „mėsą“, – savo padėtį įvertino ukrainietis.

Beteisiai bėgliai

Bėgti jie su mama nusprendė per Krymą, kur turėjo praeiti patikrą, kai visi kviečiami ir tikrinami po vieną. Ten juos pralaikė pusę paros. Vėliau kelias dvi dienas suko per Rostovą, Maskvą iki Estijos pasienio.

Vežėjai, dažniausiai Rusijos piliečiai, iš to yra įsukę nemenką biznį: kelionė baisiomis sąlygomis ir aplinkiniais keliais iki pasienio trunka ilgai ir kainuoja po 300 dolerių žmogui. Tie nelegalūs pervežėjai už nieką neatsako.

„Prie Rusijos sienos vežėjai mus paliko, autobusas išvažiavo. O ten pabėgėlių eilė, kuri judėjo tik po 10 žmonių per parą. Ten mes penkias paras gyvenome miške po atviru dangumi. Pradėjo snigti, lauke minusinė temperatūra. Žmonės sėdėjo ant savo krepšių, rastų produktų dėžių, kai kurie alpo iš nuovargio, reikėjo gaivinti. Jei kam nors pasisekdavo, patekdavo į degalinę, mačiau, kaip moteris su žindomu kūdikiu ten miegojo ant grindų, pasitiesusi kartoną“, – sunkią kelionę mena vyras.

Rusija sugalvojo pasinaudoti beteisiais pasienyje laikomais bėgliais.

„Atvažiavo furgonas ir atvežė maisto. Išsyk nesupratome, kodėl. Aišku, žmonės, išbadėję ir sušalę, apsidžiaugė. Bet netrukus viskas paaiškėjo: atvyko žmonės su filmavimo kameromis ir fiksavo, kokie „rusai geri, kaip padeda“. Kitas rusų pasityčiojimas buvo, kai atėjo mūsų eilė kirsti sieną: buvo stipri liūtis, mes buvome kiaurai permirkę, stovėjome prie vartų, o pasieniečiai žiūrėjo į mus, vis apsimesdavo, kad jau ateina atidaryti vartų, apsisukdavo, rodydavo pirštais ir juokėsi. Nebuvo jokios užuojautos, nors tarp mūsų buvo ir vaikų, ir moterų. Ir taip tęsėsi kone pusdienį“, – pasakoja bėglys.

At­vy­ko žmo­nės su fil­ma­vi­mo ka­me­ro­mis ir fik­sa­vo, ko­kie „ru­sai ge­ri, kaip pa­de­da.

Išsigelbėjimo stotelė – Šiauliai

Kirtus Rusijos–Estijos sieną, kelionė tęsėsi iki Šiaulių, kur juos pasitiko draugas, padėjo rasti nakvynę, o vėliau – ir butą nuomai.

„Mes patekome pas labai gerą nuomotoją, kuris mums labai labai padeda. Mums labai padeda ir „Malva“ (ukrainiečių integracijos centras, – aut. past.).
Mama ieškosi darbo. Aš dabar vedu užsiėmimus ukrainiečiams“, – apie pirmus bandymus svetimame krašte sako jaunas vyras.

D. Krachmolnyj salę minėtiems užsiėmimams nemokamai suteikė šokių klubas „Flamingas“. Choreografas sako esąs labai dėkingas jo vadovei šiaulietei Dainai Svirskytei ir tikisi, kad netolimoje ateityje jiems pavyks kartu bendradarbiauti.

„Kai susipažinome, ji pasiūlė salę toms treniruotėms su ukrainiečiais. Esu jai dėkingas už pagalbą. Tikiuosi, kad mums pavyks būti naudingiems vienas kitam. Man čia patinka ir tikiuosi choreografu padirbėti su ja“, – sako vyras.

Vieną savo darbo kryptį vyras tikisi realizuoti. O štai kitai ieško galimybių.

D. Krachmolnyj yra profesionalus choreografas ir sportininkas, užsiimantis sportine oro ekvilibristika, kuri jungia sportą ir choreografiją. Ukrainoje jis treniruodavo atletus, oro akrobatus, statė pasirodymų choreografiją. Tuo labai norėtų užsiimti ir čia, Šiauliuose: atidaryti savo studiją ar pradžiai – nors įsidarbinti treneriu, pasiūlyti savo paslaugas kokiai nors studijai ar klubui.

„Norėčiau rasti patalpas ir atidaryti savo šokių studiją. Aš esu oro ir pole sporto (atletikos rūšis, kai kuriamas šokis ore, kurio ašis – metalinis strypas, – aut. past.) treneris ir choreografas. Chersone tai buvo labai populiaru. Daug žmonių, ypač vaikų, lankė užsiėmimus, esu išugdęs ir čempionų, nemažai mano auklėtinių jau treniruoja žmones kitose šalyse, stato choreografiją įvairiems oro šou. Taip pat aš teisėjauju sporto ir šokių čempionatuose“, – pasakoja treneris.

Galimybių dirbti ir išlaikyti save bei mamą ieškantis karo pabėgėlis po įdėto skelbimo sutriko, sulaukęs lietuvių heiterių komentarų, kad jis čia, o ne kare.

„Rašė, ką mes čia veikiame, kodėl turi už mus mokėti ir mus maitinti. Tai buvo labai nemalonu. To, ką patyrėme mes, priešui nelinkėčiau. Bet tie pikti žmonės nežino ir nesupranta, apie ką kalba, ir duok Dieve, kad jiems ir netektų to pajusti“, – sako vyras, pridurdamas, kad jis už viską pats moka ir užsidirbti pats norėtų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt