PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2020 m. Lapkričio 4 d. 15:14

Keičiasi kartos – keičiasi tradicijos

Vilnius

Elektrėnų kapinėse įrengtas pirmasis kolumbariumas

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt


152905

Bėgant laikui keičiasi žmonės, o naujos kartos keičia gyvenimo būdą, tradicijas ir papročius. Prieš šimtmetį žmogus nebūtų pagalvojęs, kad mirusiojo kūną per trumpą laiką bus galima kremuoti, o urną laikyti kolumbariume. Per laiką pasikeitė ne tik laidojimo tradicijos, bet ir mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienos – Vėlinių – minėjimas.

Laikai ir tradicijos
Chrizantemų žiedais marguojančios gėlių prekybos vietos bei kapų žvakėmis nukloti parduotuvių prekystaliai Lietuvoje praneša apie artėjančias Vėlines. Ši šventė Lietuvoje turi gilias, šimtmečius siekiančias tradicijas. Istorikas Janas Dlugošas, gyvenęs XV amžiuje, teigia, kad žemaičiai rinkdavosi miškeliuose ir švęsdavo svarbiausią rudens šventę. Jie puotaudavo, aukodavo dievams ir prisimindavo mirusius artimuo­sius. Kitas istorikas Jonas Lasickis 1615 m. išleistoje knygoje šią šventę vadina Ilgėmis (Vėlinių pavadinimas atsirado tik XVII a.). J. Lasickis rašė: „Per šias šventes jie (žemaičiai) kviečia numirėlius iš kapų į pirtis, vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje lūšnoje sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėralais“. Įdomu, kad Žemaitija buvo pakrikštyta 1413 m., tačiau ir po dviejų šimtų metų dar vyravo pagoniškos tradicijos. Įsigalint krikščio­nybei Vėlinės įgavo naujų bruožų. Žmonės Vėlines ėmė švęsti koplyčiose, melstis kapinėse, degti žvakes, mat senovės žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles.

Senjorai prisimena, kad prieš 60 metų Visų šventųjų naktį vaikai į kapines eidavo su deglais, vėliau, atsiradus galimybei įsigyti žvakių, kapinėse buvo uždegama po vieną žvakelę. Didelio žvakių pasirinkimo nebuvo, todėl tekdavo pagalvoti, kaip apsaugoti žvakę nuo vėjo. Sunku nepastebėti, kad pastarąjį dešimtmetį nemenką įtaką Vėlinių šventei daro prekybininkai, kurie siūlo platų kapų žvakių pasirinkimą. Žmonės įprato kapus apstatyti žvakėmis, kurios po dienos kitos tampa atliekomis ir komunalines atliekas tvarkančių žmonių galvos skausmu. Dėl masiško žvakių ir dirbtinių gėlių pirkimo kasmet auga atliekų kaupai.

Tradicijos keičiasi
Laikui bėgant, pasikeitė atsisveikinimo su mirusiuoju tradicijos. Nebeliko kelias dienas vykusių šermenų, budėjimo per naktį prie velionio karsto, giesmininkus pakeitė instrumentinė muzika ar tiesiog gedulingos muzikos įrašai.
Daugiausiai apie laidojimo tradicijas žino kunigai, palydintys mirusiuosius, todėl apie besikeičiančias laidojimo tradicijas pasiteiravome Vievio ir Kazokiškių parapijų klebono Alfonso Kelmelio.
„Kiekvienas laikmetis atneša savas tradicijas. Ne visos jos būna geros ir priimtinos, bet tai, kad laidotuvės šiais laikais supaprastėjo, prisitaikė prie vis labiau urbanizuo­tos visuomenės gyvenimo sąlygų, nėra nieko blogo.
Aš dar prisimenu laidotuves daugiabučiuose, kai karstą reikdavo iškelti per langą prieš tai dvi bemieges naktis praleidusiems ir taip jau išvargusiems artimiesiems bei jų kaimynams. O kur dar visų dalyvių daugkartiniai maitinimai, fotografavimas po vieną, būriais ir nei vieno – tik lavonas. Dar vyresni už mane tikriausiai prisimena ir metalinius vainikus. Vien ko verti „keleiviniai“ sunkvežimiai su eglaitėmis, gedulo juostomis perrišti karsto nešėjai, akrobatiškai laviruojantys ant sunkvežimio viršaus. Pirmutinis sukvežimis priklausė dažniausiai jau gerokai „balsus pataisiusiems“ giedoriams.
Ar kas nors pasiilgsta tokių laidotuvių? Jei tokias laidotuves nufilmavę parodytume jaunajai kartai, nepatikėtų, kad taip buvo“.

 

Nauja paslauga
Pastebima, kad lietuviai vis dažniau renkasi ne tradicinį laidojimą, o palaikų kremavimą. Atsižvelgiant į besikeičiančias laidojimo tradicijas, Elektrėnų kapinėse įrengtas kolumbariumas. Elektrėnų seniūnas Antanas Šalkauskas informavo, kad iki lapkričio 1 d. kolumbariumo įrengimo darbai bus fiziškai pabaigti, bet teks palaukti, kol savivaldybės taryba patvirtins urnos laikymo kolumbariume kainą. Pasak seniūno, kolumbariumo paslauga iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti brangoka, tačiau įvertinus kapo įrengimo ir priežiūros kainą, kolumbariume laikyti urną yra pigiau. Elektrėnų kapinių kolumbariume įrengtos 45 nišos, kuriose daugiausiai galima laikyti 4 urnas. Seniūnas akcentuoja, kad panorėjus urnas laikyti kolumbariume, kaina bus skaičiuojama už nišą, ne už urnas.
Elektrėnų kapinėse kolumbariumas įrengtas vakarinėje pusėje, vieta apšviesta, takai nutiesti. Įsigijus nišą, tereikės ant akmens išgraviruoti velionio inicialus, o atvykus lankyti artimojo beliks tik žvakelę uždegti ir gėlių pamerkti. Dėl tokio patogumo kolumbariumus dažnai renkasi užsienyje gyvenantys asmenys.
Nors kremavimas vis labiau populiarėja Lietuvoje, vis dar kyla diskusijų ar palaikų kremavimas iš tiesų yra krikščioniškas paprotys.

Namai – ne kapinės
Klebonas Alfonsas Kelmelis sako, kad kremavimas nėra smerktinas.
„Kremavime, jeigu jis nėra atliekamas kaip krikščionių tikėjimui priešingas pseudoreliginis ar antireliginis aktas, nematau nieko smerktino. Tik nesuprantu, kam jo kartais reikia. Ar Lietuvoje, kurios gyventojų tankumas tuoj prilygs stepių ir pusdykumių zonai (ačiū visoms iki šiol buvusioms valdžioms, taip „nuo­širdžiai“ besirūpinusioms emigrantų grįžimu ir šeimų, auginančių vaikus, gerove), trūksta vietos kapinėse? Pagaliau, jeigu tai kam yra svarbiausia, ar bent jau sutaupome laiko ir pinigų? Na, suprantu, kai kūną reikia toli transportuoti arba kūnas yra visiškos antisanitarinės būklės.
Kremuodami netenkame nei įprastų (normalių) laidotuvių, nei įprasto kapo.
Laikau geroku nužmogėjimu, kai žmogaus kūnas iš lavoninės tiesiai vežamas į krematoriumą, o iš ten stačiu taikymu į kapines.
Taip pat visiškai nepriimtina, kai urna išstatoma kur nors sekcijoje, paverčiant namus kapinėmis.
Truputį pasvarstykime ir apie pačią kremavimo procedūrą. Jos metu didžiąją dalį žmogaus kūno, kurį sudaro vanduo, išsiunčiame į atmosferą. Lieka keli procentai kalcio, fosforo ir kitų neyrančių medžiagų bei protezai. Sakoma, kad šiuolaikiniai krematoriumai neteršia aplinkos. Tai reiškia, kad dalis medžiagų sulaikoma filtruo­se. O kur utilizuojami filtrai ir ten surinktos medžiagos? Ar kartais ne sąvartyne? Tokiu būdu dalelę mums brangaus artimo žmogaus kūno dar pristatome į sąvartyną.“

Susvetimėjimas
Nuo praėjusių metų Vėlinių netekome nemažai garbių žmonių, kurie Elektrėnų savivaldybėje paliko gilius pėdsakus. 2019 metų gruodį liga pasiglemžė ilgametę Elektrėnų sveikuolių pirmininkę, Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės narę Bronislavą Vasiliauskienę. Šių metų kovo pradžioje mirė ilgametis Lietuvos elektrinės Planavimo skyriaus viršininkas, energetikas veteranas Algimantas Norušis, balandį – folkloro bei liaudies tradicijų puoselėtojas, Elektrėnų kultūros centro folklorinės kapelos „Runga“ vadovas Juozas Stabingis, rugsėjį – pirmoji Elektrėnų mokytoja Aldona Obolevičienė, spalį mirė aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, Sąjūdžio Seimo tarybos narys Juozas Janonis. Per metus Anapus išėjo buvęs ilgametis „Samsono“ parduotuvės direktorius Juozas Urbonavičius, buvęs Vievio paukštyno direktorius Česlovas Jakonis, ilgametė Vievio malūno direktoriaus pavaduo­toja Emilija Strignatavičienė. O kiek dar išėjo žmonių, gyvenusių ir dirbusių savivaldybėje, nežinome. Išėjusiųjų pavardžių redakcijai Elektrėnų savi­valdybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius neteikia.
Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. spalio 27 d. savivaldybėje netekome 328 piliečių. Anksčiau apie Anapilin iškeliavusius žmones skelbdavome laikraštyje, tačiau sugriežtintas Asmens apsaugos įstatymas užaugino sienas tarp žmonių. Venecijoje nieko nestebina ant lauko sienų iškabinti skelbimai su nuo­trauka, pranešantys apie žmogaus mirtį. Tuose skelbimuose parašytas žmogaus vardas, atsisveikinimo vieta, bažnyčia, kurioje vyks Mišios, kad visi, norintys galėtų atsisveikinti. Čia taip pat populiaru ant durų kabinti dėmesį pritraukiančias spalvingas dekoracijas su gandrais. Tokios dekoracijos skelbia apie nau­ją namo gyventoją, pažymėtas naujagimio vardas ir gimimo data. Pavydu, kaip bendruo­meniškai gyvena italai, o mes Lietuvoje net mirusiojo vardo negalime paskelbti viešai, nes įstatymai ne tik saugo, bet ir atitolina žmones.

Virginija Jacinavičiūtė