Karo metu Ukrainoje – rūpestis ne tik žmonėms, bet ir medžiams

Vilkaviškis

Kristina su bendraminčiais Ukrainoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Ugnė UrbonėŠaltinis: Etaplius.lt

264984

Jau daugiau kaip metus karas niokoja Ukrainą. Arboristė, Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės narė Kristina Žalnierukynaitė pastebi, kad nuo kulkų ir bombų padarytos žalos kenčia visi gyvi organizmai, jų tarpe ir medžiai. Prasidėjęs karas specialistę ir jos bendraminčius paskatino veikti – vykti į karo zoną gelbėti niokojamo žaliojo gamtos rūbo. Arboristė grįžo įsitikinusi, kad medžiai ukrainiečiams yra viltis ir šviesi ateitis.

Jautriu pasakojimu apie misiją, kurios tikslas prisidėti prie gamtos puoselėjimo ir išsaugojimo Ukrainoje, Kristina Žalnierukynaitė pasidalijo su Etaplius redakcija. Sprogimų ir šūvių suvarpyti medžių kamienai, nukapotos lajos ir skaudžios tenykščių žmonių patirtys – visa tai jautriuose Europos arboristikos tarybos narės išgyvenimuose.

Kada aplankė mintys, jog reikia vykti į karo draskomą Ukrainą?

Prasidėjus karui Ukrainoje davėme sau žodį, kad kai tik jis baigsis, važiuosime padėti šaliai atstatyti jų svarbų ir neįkainojamą išteklių – žaliąjį rūbą, kuris ypač svarbus žmonių sveikatai. Sprogimų išdraskytai žemei ir išgyvenusiems žmonėms medžiai labai svarbūs. Jie valo užterštą orą, o tam reikalinga kuo didesnė lapijos masė. Vietose, kur vyko mūšiai, daugybė medžių sužaloti, jiems reikia rūpestingos priežiūros.

Tačiau karas tebevyksta. Pagreitinote savo misiją?

Karas užsitęsė, o mūsų neapleido mintis, kad Ukrainos žmonėms pagalbos reikia kuo greičiau. Tik nežinojome nuo ko pradėti. Vienas kolegos iš Lenkijos skambutis sudėliojo viską į savo vietas.

Vroclavo Medžių instituto valdybos pirmininkas Piotras Tyško-Chmielioviecas pakvietė mus vykti kartu į Ukrainą ir pagelbėti žmonėms, besirūpinantiems medžiais savo šalyje, padėti europinės arboristikos pagrindus. Piotras – ukrainietiškų šaknų turintis lenkas, jau seniai bendravo su kolegomis ukrainiečiais ir padėdavo jiems kuo tik galėdavo. Buvome labai laimingi, kad jis į šią kelionę pakvietė mus – Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės bei UAB „Arbovita ir Ko“ specialistus Renaldą Žilinską bei mane. Nusprendėme kolegoms nuvežti ir dovanų – du grandininius pjūklus, skirtus arboristams. Pasidalinti patirtimi apie medžių priežiūrą Jungtinėje karalystėje Piotras pakvietė ir Anglijos arboristų asociacijos direktorių Džoną Parkerį. Prisijungė ir dar viena kolegė iš Lenkijos – Vroclavo miesto žaliųjų erdvių valdybos ryšių su visuomene atstovė Aleksandra Zienkievič.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kada išvykote į Ukrainą? Ar nekaustė baimė vykstant į karo zoną?

Detales derinome kelis mėnesius. Pernai gruodį planuotą išvyką teko atšaukti dėl aktyvių karo veiksmų. Galiausiai šių metų balandžio pirmąją visi susitikome Lenkijos mieste Peremyšlyje, esančiame prie sienos su Ukraina. Kitą rytą jau dundėjome traukiniu Lvivo link. Taip prasidėjo mūsų misija – „UA Arbo Tour“.

Prisipažinsiu, išvykstant buvo neramu. Juk niekada nežinai, kas šaus į galvą okupantams ir kur link jie paleis raketą. Juk transliuojami reportažai, kuriuose matyti kaip jie apšaudo humanitarinės pagalbos autobusus, sprogdina gyvenamuosius namus...

Pilnas į Lvivą važiuojančių žmonių traukinys nuteikė optimistiškai, tačiau nerimas visgi sklandė ore. Greta mūsų sėdėjo ukrainietis paauglys su mama. Artėjant prie Lvivo berniukas pasiskundė mamai jaučiantis nerimą ir paprašė raminamųjų.

Kaip jautėtės atvykę ir koks buvo pirmas įspūdis, išvydus karo siaubiamą šalį?

Lvivas pasitiko pilnomis žmonių gatvėmis. Jie važiavo į darbą, ėjo į parduotuves, barus. Jei ne smėlio maišai ant rūsių langų, kur įrengtos slėptuvės, jei ne užkalti vertingų pastatų langai, saugant vitražus nuo sprogimo bangų, galėjai pamanyti, kad jokio karo čia nėra ir tiesiog esi eiliniame Europos mieste su gražiais senais pastatais.

Nuo kokių veiksmų ir susitikimų pradėjote savo misiją?

Mus pasitiko Lvivo savivaldybės Ekoniminio vystymo departamento direktoriaus pavaduotoja Oleksandra Sladkova, kuri anksčiau buvo atsakinga už žaliuosius išteklius. Ši moteris jau ne pirmus metus rūpinasi Lvivo medžiais ir yra dalyvavusi Europos arboristikos tarybos metiniame susirinkime. Kartu su Piotru ji stengiasi ir savo krašte įdiegti europinius medžių priežiūros standartus. Abiejų pastangomis į ukrainiečių kalbą išverstas Europos medžių genėjimo standartas.

Oleksandra parodė mums senus parkus, klausė patarimų ir rekomendacijų, nuvedė prie naujai pasodintų medžių, kurie, beje, yra labai kokybiški, tik dauguma pasodinti per giliai, per stipriai įsirėžę į kamienus pririšimai prie kuolų. Kas, beje, yra dažna ir mūsų šalies problema. Kai sodinukai užkasami bet kaip, neturint supratimo apie tai, kaip medžiui geriau ir kaip tai padaryti taisyklingai. Užtrukome iki vėlaus vakaro.

Kitą dieną buvo suplanuotas susitikimas Amerikos namuose kur susitikome su daugybe žmonių, kuriems rūpi medžių priežiūra: arboristais, visuomenininkais, žaliųjų erdvių prižiūrėtojais, seniūnijų atstovais. Mus nustebino moderniai įrengta salė su sinchroniniu vertimu, nepriekaištinga ukrainiečių anglų kalba ir šiluma, kuri sklido iš šių žmonių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dalinotės žiniomis su tenykščiais arboristais, bet gal ir patys sužinojote šį tą naujo?

Pristatėme prezentacijas medžių priežiūros tema. Aleksandra, kolegė iš Lenkijos, pasidalino įžvalgomis apie miesto pievų šienavimą, apie po medžiais paliekamus lapus parkuose, negyvos medienos svarbą juose.

Sulaukėme daugybės klausimų. Jų netrūko ir vėliau, praktinių dirbtuvių metu. Pasakojome, kodėl negalima medžiams pjaustyti viršūnių, kodėl toks būdas kenkia medžiams, mat čia jis labai populiarus iki šiol. Nustebino ir kai kurių senų medžių „gydymo“ metodai užpildant jų ertmes kompozitu.

Žmonės pasakojo, kad Kijeve gyvena ir dirba arboristas, kuris sakosi išradęs kompozitą, savo sudėtimi artimą medienos struktūrai ir taip „gydo“ medžius visoje šalyje. Mūsų nuomonė buvo vienareikšmiška – medis sendamas kiaurėja ir tai yra natūralus jo senėjimo procesas, o ne yda. Svarbu, kaip jis susitvirtina ertmių kraštus. Tam medžiui reikalinga vienintelė pagalba – geresnis maitinimas šaknims, kad jis turėtų resursų savo „kolonų“ statybai ir, esant reikalui, minimali lajos redukcija. Jei medžiui būtų parankiau būti „pilnam“, jis rastų būdų kaip tai padaryti. Juk tai ne vieną milijoną metų gyvenantis organizmas, kuris atsirado daug anksčiau už žmonės ir tikrai žino geriau, kaip jam gyventi.

Kokia buvo tolimesnė jūsų misijos eiga?

Po intensyvios dienos, vakarop sėdome į traukinį Kijevo link. Visą naktį šis bildėdamas vežė mus į Ukrainos sostinę. Už lango buvo tamsu, tad negalėjome stebėti apylinkių. Nors buvome labai pavargę, kupė netilo kalbos apie matytą medžių „gydymą“. Juolab, kad Kijeve ketinome susipažinti su pačiu metodo autoriumi.

Rytas Kijevo stotyje pasitiko rūškanotas. Tačiau nuotaiką praskaidrino mus pasitikę žmonės – fondo „Peli Can live“ vadovė Jana Bobrova su vyru ir Nacionalinio M.M. Griška vardo botanikos sodo darbuotoja Olga Pokkhylchenko. Susodinę mus į automobilius, ukrainiečiai mus nuvežė tiesiai į botanikos sodą, kur susipažinome su arboristu, jau minėto medžių „gydymo“ autoriumi Volodimiru Leonenko.

Jis mums parodė didžiulį ąžuolą, kuriam pritaikė Lvive matytus užpildymo metodus. Daug jo klausinėjome, ginčijomės, bandėme paaiškinti, kad medžiui sveikatos toks priežiūros būdas nepridės, bet pakenkti gali. Išsiskyrėme neįtikinti ir neįtikinę. Žmogus sakė, kad jo metodai patikrinti ir teigė, kad ruošiasi juos užpatentuoti, todėl visų smulkmenų atskleisti negali. Pakvietėme Volodimirą į savo paskaitas, bet jis neatėjo. Jį vėl pamatėme tik paskutinę savo viešnagės Kijeve dieną, susitikime su visuomene, kur susirinko daugybė žmonių. Prieš išvažiuodami traukiniu į Peremyšlį vis dar bandėme jį perkalbėti ir paaiškinti apie senų medžių gyvenimo būdą. Panašu, kad mums nepavyko. Tačiau Volodimiras gavo Džono Parkerio kvietimą į Angliją, kur jis turės pristatyti savo atradimą tenykštei arboristų bendruomenei.

Šiaip ar taip, Kijeve mes praleidome tris intensyvias ir prasmingas dienas. Nebuvo kada net galvoti apie karo pavojų, apie šalies pakraščiuose vykstančius aršius mūšius, nes čia žmonėms rūpėjo jų medžiai ir jie godžiai gėrė žinias, kuriomis mes noriai dalijomės. Susipažinome su vietiniais arboristais, miesto valdžios atstovais, kurie laukė mūsų, atsiuntė paklausyti mūsų paskaitų savo specialistus. Skaitėme paskaitas Sviatošinsko miškų ir parkų urėdijoje, rodėme skaidres, konsultavome vietoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip gyvuoja medžiai miestuose, kuriuose virė intensyvūs karo mūšiai?

Giliausią įspūdį neabejotinai paliko Irpinė ir Buča. Šie Kijevo priemiesčiai sparčiai atstatomi, tačiau karo žaizdas ilgai gydysis ne tik žmonės ir pastatai, bet ir medžiai. Sprogimų ir šūvių sužalotais kamienais, nukapotomis lajomis. Jie bus gyvi liudytojai apie čia vykusius baisumus… Karas baisus. Net ir tada, kai matai tik dalį jo pasekmių. Žuvo daugybė nekaltų žmonių, tarp jų ir arboristai, kurie buvo dar tik pradedantys savo kelią.

Kas jūsų misijos metu sujaudino labiausiai?

Jautriausia šios išvykos „vinis“ buvo pažintis su prieš pusmetį žuvusio jauno vaikinuko Semeno Oblomėjaus vyresne sesute Ana. Vaikino svajonė buvo tapti arboristu, tačiau Ukrainoje jis nerado kur mokytis šios profesijos. Semenas įstojo mokytis miškininkystės, tačiau trečiame kurse suprato, kad nenori auginti medžių, kurie galiausiai virsta lentomis. Jis norėjo rūpintis medžiais, kaip gyvomis būtybėmis, kad jie galėtų gyventi savo ilgą gyvenimą. Todėl jis uoliai darbavosi botanikos sode, padėdavo specialistams, o savo namuose iš sėklų augino medžius. Tačiau jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Semenas žuvo fronte sulaukęs vos 21 metų. Botanikos sode jo atminimui pasodintas paties iš sėklos užaugintas ginkmedis.

Minėjote, kad Semeno šeima tęsia jo darbus? Papasakokite plačiau.

Visus šiuos šešis mėnesius Semeno šeima gyvena prisiminimais. Sesuo Ana vis dar sunkiai tvardo ašaras kalbėdama apie brolį. Sako, kad vis dar jaučia jo buvimą šalia ir, nors gyvųjų tarpe jo nėra, tiki, kad jo atminimas išliks dar labai ilgai.

Ana kartu su brolio draugais įsteigė Semeno Oblomėjaus stipendijų fondą, kuris yra organizacijos, kurioje jis dirbo, dalis. Tai – labdaros organizacija „Peli can live“. Fondo tikslas – įgyvendinti vieną iš vaikino svajonių – padėti kitiems tapti arboristais. Taip bus padėtas pagrindas profesionalių, atestuotų arboristų kartai Ukrainoje. Ir mes kartu su užsienio kolegomis pasiruošę jiems padėti, išmokyti visko, ką žinome patys.

Pasak Anos, arboristas yra žmogus, kuris rūpinasi medžiais. Jie šiuo jautriu laikotarpiu ukrainiečiams reiškia ateitį ir viltį. Arboristas yra žmogus, su medžiu besielgiantis kaip ir su bet kokiu gyvu sutvėrimu. Gyvena šalia, gerbia jo erdvę. Manau, kad arboristo darbas yra sunkus fiziškai, bet gydantis sielą. Toks, kokio norėjo Semenas. Ana teigė, kad turi ambicingų planų ir jai reikia mūsų visų pagalbos.

Kokias mintis parsivežėte į Lietuvą?

Po to, ką pamačiau Ukrainoje, man visi žmonės, kuriuos sutikau, jau yra arboristai... Žmonės, kurie puoselėja ateitį ir viltį. Ir niekada nepasiduoda… Mes pasiruošę jiems padėti, mokyti ir globoti. Tai galite padaryti ir jūs, jei tik matote prasmę.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt