Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Šiemetinės Lietuvos dainų šventės atgarsiai iki Prienų atsirito ne tik su vietos meno kolektyvų, bet ir su svečių įspūdžiais. Šventės dienomis „Šaltupio“ kaimo turizmo sodyboje netoli Išlaužo viešėjo keli Kaliningrado srities lietuvių vaikų kolektyvai. Taip sutapo, kad sodyboje tuo metu stovyklavo jų bendraamžiai iš „Suzuki“ mokyklos, todėl buvo organizuota bendra popietė, kurioje tautiečiai susirado naujų draugų Lietuvoje, sutarė bendrauti tarpusavyje.
Be pasirodymo Dainų šventės folkloro dienos programoje, Pilkalnio (Dobrovolsko) lietuvių vaikų folkloro ansamblis „Malūnėlis“, Gumbinės (Gusevo) vaikų folkloro ansamblis „Nadruvėlė“ ir Ramuvos (Gurjevsko) folkloro ansamblis „Rūtelė“ taip pat surengė koncertą Kauno karininkų ramovėje, dalyvavo kūrybinėje stovykloje Kintuose, vakaronėse, ekskursijų metu labiau pažino savo istorinę Tėvynę.
Šis Rusijos Federacijoje gyvenančių vaikų apsilankymas Lietuvoje – Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo renginių ciklo „Mes – Lietuvos vaikai“ dalis. Fondo vadovas Sigitas Šamborskis įdėjo daug pastangų, kad po savaitės viešnagės jaunieji atlikėjai išsivežtų puikius įspūdžius apie Lietuvą, protėvių kraštą, kuris jiems labiau pažįstamas iš tėvų pasakojimų. Šį projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, Tautos fondas Amerikoje.
Karaliaučiaus krašte (dabartinė Kaliningrado teritorija) gyvena nemažai lietuvių, kurie stengiasi išsaugoti savo tautinę tapatybę – puoselėja gimtąją kalbą, nepamiršta tautos istorijos, retkarčiais lankosi Lietuvoje, nors keliones apsunkina vizų ir kitų dokumentų tvarkymas.
Kaip tokiomis aplinkybėmis skatinama lietuvybė, kokias problemas tenka spręsti, buriant tautiečius visuomeninei, kultūrinei ir švietėjiškai veiklai? – šiuos klausimus uždaviau Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės įkūrėjui ir ilgamečiui vadovui, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovui Sigitui Šamborskiui. Tai žmogus, kurio protėviai kilę iš Prūsijos, turintis dvigubą – Rusijos ir Lietuvos – pilietybę, baigęs vidurinę mokyklą Vilkaviškyje, mokęsis Sovetsko kinematografijos technikume, įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo bei teisininko profesijas Lietuvoje, gyvenęs ir dirbęs Kaliningrado srityje. Dėl aktyvios politinės veiklos pastaraisiais metais jam uždrausta įvažiuoti į Rusiją.
– Šiuo metu Jūs gyvenate Lietuvoje, o Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė, kuriai vadovaujate, veikia kitoje valstybėje. Kaip tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis koordinuojate lietuvių bendruomenės, kultūrinę ir švietėjišką veiklą?
– Dėl asmeninio Rusijos specialiųjų struktūrų persekiojimo ir pasikartojančių areštų man teko trauktis iš Rusijos. Bet ten liko dalis vietinių lietuvių kalbos mokytojų ir kultūros darbuotojų, draugijų vadovų. Su jais tenka bendrauti šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis. Veiklos pobūdžio stengiamės nekeisti, bet tenka prisitaikyti prie pusiau legalios veiklos, Rusijos „ultrapatriotų“ išpuolių bei specialiųjų tarnybų persekiojimo.
Taigi organizacinė Kaliningrado (Karaliaučiaus) lietuvių bendruomenės veikla yra labai suvaržyta. Srities lietuvių bendruomenė ir rajonų bei miestų lietuvių draugijos Kaliningrado srities saugumo tarnybų teikimu yra priverstinai išregistruotos. Koordinuojame jų veiklą internetu, teikiame pagalbą srities lietuvių kolektyvams bei jų vadovams – kviečiame mokytojus atvykti į Lietuvą ir dalyvauti tobulinimosi seminaruose bei kituose renginiuose.
– Papasakokite daugiau, kaip Karaliaučiaus srityje puoselėjama lietuvybė; kokios organizacijos, meno kolektyvai veikia; kokie projektai vykdomi…
– Karaliaučiaus srityje veikia lietuvių nacionalinė kultūrinė autonomija, lietuvių kalbos mokytojų asociacija, 4 vaikų ir 4 suaugusiųjų meno kolektyvai. Dvylikoje srities bendrojo lavinimo mokyklų mokoma lietuvių kalbos ir etninės kultūros pagrindų, veikia sekmadieninė lietuvių mokyklėlė prie Šv. Šeimynos katalikų parapijos Kaliningrade. Kasmet rengiame vaikų ir jaunimo etnokultūrines stovyklas, kolektyvai išvyksta į Lietuvoje rengiamus folkloro festivalius, šventes, konferencijas.
– Ar tautiečiai dalyvauja kultūrinių ar švietimo mainų programose? O lietuviškų mokyklėlių veikla nesusiduria su kliūtimis?
– Lietuvybė rusena kiekviename lietuvybės židinyje. Deja, kultūrinių ir švietimo mainų programos negalimos dėl Rusijos taikomų ribojimų bei Lietuvos pusės nesuinteresuotumo puoselėti ryšius su Rusija. Deja, bet vienas po kito iš Kaliningrado srities išvaromi mūsų lietuvybės misionieriai – lietuvių kalbos ir etninės kultūros mokytojai, uždaromi lietuvių kalbos būreliai ir fakultatyvai.
– Jūsų aktyvumas nuo pat Atgimimo laikų, buriant sovietinėje erdvėje gyvenančius lietuvius, žadinant jų patriotinius jausmus, skatinant palaikyti ryšius su istorine tėvyne, yra stulbinantis, nepaisant nieko: provokacijų, nesutarimų, veiklos ribojimo, supriešinimo, o šiuo metu – ir teritorinės atskirties. Iš kur semiatės stiprybės, kur randate palaikymą ir paramą?
– Lietuvybės veikloje triūsiu nuo 1988 metų. Pradžia – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Tilžės grupė, vėliau Tilžės (Sovetsko) Vydūno lietuvių kultūros draugija, kuri vėliau išaugo į srities lietuvių bendruomenę. Stiprybės semiamės iš garbingos Mažosios Lietuvos praeities ir gausybės lietuvybės puoselėtojų tame krašte. Ką nors tauraus darant pagalba ateina tarsi savaime. Bet dabar lietuvybei puoselėti yra labai nedėkingas laikas. Lietuvos ir Rusijos valstybių bei žmonių totalus dirbtinis supriešinimas naudingas nebent Kremliui.
– Ar, nešdamas lietuvybės vėliavą, Lietuvoje nesijaučiate esąs paliktas vienas?
– Paramos sulaukiame iš kai kurių Lietuvos savivaldybių, kurios priima pas save mūsų kolektyvus. Mūsų iniciatyvas remia Lietuvos Kultūros ministerijos kultūros taryba, Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos konsulatai Kaliningrade ir Sovetske.
– Būtų įdomu sužinoti apie naujausias Jūsų iniciatyvas, šių metų veiklą…
– Šių metų lapkričio 30 dieną planuojame deramai paminėti Mažosios Lietuvos nepriklausomybės Tilžės akto 100-mečio ir Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės 30-mečio jubiliejus Pagėgiuose ir Sovetske (Tilžėje). Šiuo iškiliu renginiu baigsime Vydūno jubiliejinius metus. Į šią šventę jau pakvietėme du Prienų rajono teatro mėgėjų teatrus. Želkūnų bendruomenės mėgėjų teatras „Veidrodis“, vadovaujamas Jono Grabausko, parodys Vydūno dramą „Numanė“, o Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro aktoriai, vadovaujami Angelės Jaruševičienės, žiūrovams pristatys vydūniškąjį spektaklį „Piktoji gudrybė“.
– Neretai lankotės ir Prienuose. Kokie ryšiai, projektai su mūsų kraštu, jo žmonėmis Jus sieja?
– Karaliaučiaus lietuviai jau keletą metų bendradarbiauja su Prienų kultūros centru ir folkloro ansambliu „Gija“, vadovaujamu Dalės Zagurskienės. Prieš porą metų Karaliaučiaus lietuvių kolektyvai dalyvavo Derliaus šventėje, lankėmės Nemuno kilpų regioniniame parke, Birštone, buvome šiltai priimti „Harmony“ parke. Kaliningrado L. Rėzos lietuvių draugijai vadovauja prieniškė mokytoja Laima Drazdauskaitė – Meščiariakova. Aš pats vaikystėje laksčiau panemuniais, gyvenome sodyboje, kurią vėliau iš mano tėvelių pirko rašytojas V. Petkevičius. Mano pirmoji mokykla – Alksniakiemio pradinė, o Birštono vidurinę pasiekdavau persikėlęs per Nemuną valtele arba keltu.
– Lietuvių tauta neišnyks, kol bus gyvas bent vienas lietuvis. Kaip manote, ar šią sentenciją galima pritaikyti Jūsų situacijoje?
– Kaliningrado srityje gyvena per 40 000 lietuvių kilmės žmonių, bet lietuvių kalba, kaip gimtoji, deja, yra tik apie 14000 mūsų tautiečių. Lietuviškai nekalbantys ir mūsų tradicijų nežinantys lietuviai turi labai mažai paskatų ir sentimentų dalyvauti lietuviškoje veikloje. Tad sentenciją reikėtų perfrazuoti taip: „lietuvių tauta neišnyks, kol bus gyvas bent vienas lietuviškai kalbantis lietuvis“.
– Labai dėkoju už atsakymus, stiprybės pasirinktoje veikloje.
Dalė Lazauskienė