Kanklė Ramunė iš Taikos gatvės

Panevėžys

„Kanklės išties ypatingos. Nuo pat vaikystės, kai tik pirmąkart jas pamačiau ir išgirdau, jos mane stebina iki šiol“, – neslepia susižavėjimo atlikėja. R. Balčiūnaitės archyvo nuotr.

Gimtasis RokiškisŠaltinis: Etaplius.lt

106493

Artistiška, emocionali, priverčianti suklusti ir išlaikanti klausytojo dėmesį iki paskutinio akordo, po kurio – sekundė tylos ir pliūpsnis ilgų aplodismentų iš santūrių rokiškėnų. Šiuos epitetus būtų galima taikyti ne vienai profesionalei. Šįkart jie išskirtiniai, nes skirti kanklėmis grojančiai kraštietei Ramunei Balčiūnaitei. Ji – viena iš tų, kurie prikaustė publikos dėmesį šį rudenį Rokiškio dvaro menėje nuskambėjusiame Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytojų ir buvusių mokinių koncerte.

– Iš kur Tavo artistiškumas ir didžiulis emocionalumas? Kada jie atsiskleidė? Turiu galvoje pasirodymą Rokiškio dvare, kai visi sustingę klausėsi, ką dar iškrėsite su, regis, nuobodžiu instrumentu – kanklėmis…

– Iš prigimties esu skirtingų nuotaikų žmogus, pilna emocijų. Visada buvau labai jautrus ir trapus vaikas. Bet dabar puikiai suprantu, kad tai ir buvo muzikinio pasaulio pažinimas. Muzika man yra gyva emocija laike. Ji turi būti tikra, nesuvaidinta, nuolatos kintanti.

– Kaip tą tikrumą sukuri? Grojant kokie vaizdiniai sukasi galvoje? Klausytojai net akių nuo Tavęs nenuleidžia ir bijo krebžtelėti.

– Dvare, prieš eidama į sceną, labai išgyvenau, nes ilgai laukiau, nušalo pirštai. Girdėjau, kaip prieš mane koncertavę atlikėjai grojo šiltai, smagiai, atsipalaidavę. Išsigandau, nes ėjau su sudėtinga akademine muzika, todėl galvojau, kaip sudominti publiką. Man tai buvo iššūkis. Akademinį kūrinį atlikau kitaip nei įprasta, nes tą publiką reikėjo prižadinti naujiems garsams ir spalvoms. Būdama scenoje įdėjau šimtą procentų pastangų, kad kuo skirtingiau pagročiau tam tikrus kūrinio momentus. Jei labai patiko, tai džiaugiuosi. Visa tai supratau pakankamai anksti. Niekada nepamiršiu, kai mano pirmoji mokytoja pažadino many artistiškumą. Jos dėka pirmą kartą supratau, kad muzika gali atkartoti gamtos garsus, kelti vaizdinius mūsų galvose, skleisti džiaugsmą, nostalgiją, ilgesį, meilę, liūdesį ir viską, ką tik gali jausti žmogus. Tądien aš supratau savo vietą šiame gyvenime. Ir kur tik besimokiau, visos mokytojos ir dėstytojos įdėjo labai daug darbo ir meilės, kad mano rankose kanklės skambėtų gražiausiomis ir tikriausiomis spalvomis. Todėl didžiausia padėka yra Joms, kad būtent tokia esu scenoje.

– Kaip prasidėjo muzikinis kelias ir kokios mokytojos padėjo juo keliauti?

– Gimiau ir augau Rokiškyje. Kaip sakau, esu iš Taikos gatvės. Kai buvau šešerių metukų, darželyje koncertavo Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokiniai, jie grojo įvairiausiais instrumentais. Atsimenu, tai buvo laimingiausia mano diena darželyje! Grįžusi namo mamai pasakiau: „Mama, aš noriu groti kanklėmis.“ Taip ir prasidėjo mano muzikinis kelias muzikos mokykloje, mokytojos Deimantės Baranauskienės kanklių klasėje. Vėliau nekantriai laukiau, kada stosiu į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Joje, būdama 14 metų, atsidūriau tarp dar didesnio menininkų būrio (mano mokytoja – Violeta Čiūtienė). Jie iš skirtingų specialybių, kanklininkių 6 ar 7, todėl nejaučiau konkurencijos. Baigusi 12 klasių stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedrą (dėstytoja prof. Lina Naikelienė), kur ir baigiau bakalauro, po to – magistrantūros studijas dėstytojos, docentės Jolantos Babaliauskienės klasėje.

– Muzikantai labai retai apsiriboja viena darbo vieta, dažniausiai jie sukasi ir šen, ir ten kaip personažas iš operos „Figaro vedybos“. Tu patvirtini šią mintį?

– Šiuo metu dirbu valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“ orkestro artiste, groju kanklėmis. Esu Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos kanklių mokytoja. Ši mokykla unikali tuo, kad liaudies muzikos skyrius turi orkestrą, kuriame mokytojai dirba be jokio papildomo atlygio, jis yra aukšto lygio ir važinėja po pasaulį. Šalia šių darbų, su muzikos mokyklos kolegomis (be galo kūrybiškais žmonėmis) esame parengę edukacinę programą, ją rodome vaikų darželiuose, mokyklose. Taip pat dainuoju Vilniaus Šv. Jono vienuolyno chore „Adoramus“. Chore 42 žmonės. Priklausau jo tarybai. Giedojome popiežiui Pranciškui lankantis Aušros Vartų koplyčioje.

– Minėjai, kad groji ir vestuvėse. Nejaugi kanklėmis?

– Taip, kanklėmis groju vestuvių ceremonijose Vilniaus Išganytojo bažnyčioje. Kunigai pasiūlė, nes jaunavedžiai kartais ieško muzikantų. Per ceremoniją giedu ir groju kanklėmis. Dar koncertuoju su savo antrąja puse – birbynininku Viktoru Rimša. Kanklės ir tenorinė birbynė, ko gero, man pats gražiausias derinys… Dviese žadame paaktyvinti koncertinę veiklą. Mūsų dueto pavadinimas „Medžiai kalba“.

– Kodėl „Medžiai kalba“? Ar turima galvoje, kad muzika atliekama iš medžio pagamintais instrumentais?

– Taip, nes grojama instrumentais, pagamintais iš medžio. Man būtų didžiausia šventė, jei programą pamatytų ir rokiškėnai.

– Paklausiu apie žemiškus dalykus – už kelias veiklas gauni materialų atlygį?

– Pagrindinis darbas yra muzikos mokykloje. Iš viso atlygį gaunu už tris veiklas.

– Ar Tavo pomėgis tapo darbu?

– Būtent.

– Grįžkime prie kanklių. Jos yra liaudies ir koncertinis instrumentas, o kuriomis pradėjai groti?

– Prisimenu, kad mano pirmasis koncertas buvo su koncertinėmis kanklėmis, o man pritarė draugės mažomis kanklytėmis. Bet tikrai teko mokytis groti ir mažytėmis.

– Apie koncertines: kaip jomis išgaunamas toks platus garsų spektras, iš kokio medžio jos gaminamos?

– Kanklės išties ypatingos. Nuo pat vaikystės, kai tik pirmąkart jas pamačiau ir išgirdau, jos mane stebina iki šiol. Vis dar atrandu jose daugybę skirtingų spalvų garsų. Neretai „pasiskolinu“ kitų instrumentų skambinimo technikos būdus ir išbandau kanklėmis, aranžuoju ir pritaikau įvairaus stiliaus kūrinius, kartais parašau vieną kitą kūrinėlį savo mokinėms. Koncertinės kanklės gaminamos iš eglės, turi keturių oktavų garsaeilį – 28 stygas, kurias skambiname pirštais arba brauktuku. Būdinga pavienių garsų ir akordinė technika. Kaitiklių (lankstukų) pagalba galime atlikti kūrinius kitose tonacijose bei groti kitų instrumentų kūrinius, pavyzdžiui, arfos, fortepijono, latvių kuoklių, estų kaneles, rusų guslių ir kitų repertuarą. Kaitikliai pakelia stygą, ją įtempia ir atleidžia, tada garsas skamba pustoniu aukščiau arba žemiau. Dėl to kanklėmis šiandien yra grojama ne tik liaudies muzika, bet ir klasika, džiazas, minimalizmas (muzikos stiliaus kryptis – aut. past.), pop, šiuolaikinė muzika.

– Koncertuodama dvare atlikai labai greito tempo kūrinius. Ar begrojant pavargsta rankos?

– Taip atsitinka mokymosi procese. Pasitaiko, kad patempiamos sausgyslės. Fiziškai nepersitempti – mokslas. Kaip ir kapojant malkas: jei nemokšiškai stovėsi, persitempsi. Kanklėmis negalima groti riešą užsukus, užlenkus… Labai svarbi taisyklinga kūno padėtis.

– Ar įmanoma kanklininkėms puoštis prašmatniu manikiūru?

– Tai įmanoma. Priklausomai nuo to, kokio ilgio nagai (juokiasi – aut. past.). Aš išlaikau muzikanto estetinį vaizdą, nes svarbiau muzika ir etiketas, ne gražūs nagučiai.

– Ar Rokiškyje esate dažna viešnia?

– Vienuolikti metai gyvenu Vilniuje. Pernai namo į Rokiškį grįžau tik porą kartų. Iš viso Rokiškyje esu koncertavusi triskart.

– Elektroninį laišką pasirašei neįprastai – „Kanklė Ramunė Balčiūnaitė“…

– Dabar taip pradėjau pasirašinėti. Vienos mano dėstytojos elektroninio pašto pavadinime buvo žodis „kankliorka“. Man įstrigo. Ji tokia jaunatviška… Aš pagalvojau, kad reikia sakyti „kanklė“. Kanklė Ramunė. Man nesinori oficialumo.

– Dėkoju už interviu.

– Linkėjimai Rokiškiui!

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt