PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Gruodžio 25 d. 13:43

Kalėdų Senelio 50-metis – su džiaugsmo ir skausmo ašaromis

Šiauliai

Knyga. Biografinėje knygoje „Didžėjaus Senio užrašai. Persona non grata“ R. Volodka dalijasi savo 45-erių metų patirtimi: garsenybių autografų rinkimu, didžėjavimu, vadovavimu kultūros namams, biliardo pasiekimais, dėstytojavimu ŠU, Kalėdų Senelio išgyvenimais ir kt. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


111184

Šių metų pabaiga garsiajam šiauliečiui Romualdui Volodkai, šou pasaulyje žinomam DJ Senio vardu, gausi dovanų. Šiemet jau ketvirtą kartą Lietuvos veteranų piramidės (biliardo) čempionate jis laimėjo aukso medalį ir taurę, išleido biografinę knygą „Didžėjaus Senio užrašai. Persona non grata“, o jo kuriamam Kalėdų Senelio personažui sukako 50 metų. „Vaikai turi kuo ilgiau tikėti Kalėdų Seneliu“, – šypsosi vyras, kurio sukurtam Kalėdų Seneliui ašaras teko braukti ir iš skausmo, ir iš džiaugsmo.

Ašaros rieda dar ir šiandien

Per 50 metų R. Volodkos Kalėdų Seneliui nutiko įvairiausių kurioziškų nutikimų. Jam nuolat teko laikyti Kalėdų Senelio egzaminus, bet vyras teigia išlaikęs juos garbingai. „Tai, kas nutiko man, – įsimintinos gyvenimo pamokos“, – rimtai sako pašnekovas.

Viena tokių istorijų – prieš maždaug 10 metų R. Volodka sulaukė kvietimo atvykti į Pabalių mikrorajoną. Prie garažo durų Kalėdų Senelį pasitiko tėvelis su didžiuliu dovanų maišu ir tarsi atsiprašydamas pasiteiravo, ar nieko tokio, jei vaikai jį sutiks garaže.

„Neprieštaravau. Atsidarė garažo vartai ir likau maloniai nustebintas – už stalų sėdėjo apie 60 žmonių. Mane jie pasitiko džiaugsmingai: atsistojo, paplojo“, – prisimena šiaulietis.

O tada, pažaidus su vaikais, jie pradėjo deklamuoti eilėraščius. Tikrai ne tuos tradicinius, nuvalkiotus apie eglutę skarotą ar ką Senis raudonnosis jiems padovanos. Tai buvo senesnių laikų eilėraščiai: P. Vaičaičio, jaunojo Maironio kūrybos ir kt.

„Šventei besibaigiant, tėvelis paklausė, kad turbūt nustebau, išgirdęs tokius eilėraščius. Tada paaiškino, kad čia susirinkę tremtiniai. Pasirodo, tėveliai išmokė savo vaikus tų eilėraščių, kokių juos išmokė jų tėvai“, – dar ir šiandien iš akių gausiai pasipylusias ašaras ima šluostytis R. Volodka.

kaledusenis-1-1.jpg

Tėvelio agresija liejosi per kraštus

Kartą Kalėdų Senelis buvo pakviestas į Medelyno mikrorajoną. Taksi automobiliu atvykusį R. Volodką pasitikęs tėvelis jau buvo lengvai kauštelėjęs. Nuvedė prie vaišėmis nukrauto stalo ir girdamasis paaiškino, kad stalas skirtas būtent Kalėdų Seneliui.

„Iš karto supratau, kad su šiuo puikybės kupinu tėveliu bus problemų. Žmonos nebuvo matyti, jis pradėjo mane vaišinti, ragino išgerti, bet atsisakiau, nes tądien turėjau dar kelis užsakymus. Pasakiau tėveliui, kad noriu pamatyti vaikučius, pasiklausyti jų eilėraštukų“, – prisimena pašnekovas.

Tada nutiko tai, ko Kalėdų Senelis tikrai nesitikėjo. Tėvelis griežtu balsu pakvietė berniukus. Vienas jų su baime akyse ėmė deklamuoti eilėraštį ir savo nelaimei trečiajame posme suklydo...

„Tada tėvelis netikėtai užsimojo ir trenkė vaikui per ausį taip, kad šis vos nenusirito po egle. Puoliau iškart gelbėti situaciją, bandžiau slopinti tėčio isteriją, aiškinau, kad tai šventė, kad Kalėdų Senelio sutiktuvės, kad negalima taip elgtis. Vaikas, apsipylęs ašaromis, tik iš trečio karto teisingai padeklamavo eilėraštį“, – prisimena R. Volodka.

Tuomet, drebėdamas iš baimės, atėjo kitas berniukas. Jam pavyko padeklamuoti eilėraštį nesuklydus, tad tėtis nudžiugo. „O aš, dar šiek tiek pabuvęs ir palinkėjęs laimės, diplomatiškai vos ištrūkau iš tų namų. Nedaug trūko, kad už atsisakymą švęsti kartu būčiau pats gavęs į kailį“, – sako pašnekovas.

ep-13.jpg

Kaip suaugusieji atima iš vaikų pasaką

Kalėdų Senelis buvo pakviestas pas vieną žinomą kultūros darbuotoją, gyvenantį Šiaulių pietiniame mikrorajone. Vos įžengus pro duris, svečiai ėmė garsiai džiaugsmingai šaukti, kad atėjo Kalėdų Senelis. Tik vaizdo operatorius, kuris išsyk įrėmė jam į nosį savo kamerą, visiems girdint pasakė: „Čia ne Kalėdų Senelis, čia Volodka.“

Pašnekovui teko rusiškai paaiškinti operatoriui, kad negadintų vaikams šventės, neminėtų jo pavardės. O po šio nemalonaus akibrokšto sekė antra staigmena. Vaikų tėvai, įbrukę į rankas maišą su dovanomis, įstūmė Kalėdų Senelį su vaikais į ankštą miegamojo kambarį. Patys liko švęsti svetainėje, palikę jį su būriu vaikų patalpoje, kurioje vargiai galėjai apsisukti.

Vienam eilėraštį padeklamavusiam vaikui Kalėdų Senelis įteikė dovaną, antram ir trečiam ištraukė iš maišo po žaislą, bet vaikų buvo daugiau. Jie atbėgo iš kaimynų butų, deklamavo eilėraščius ir taip pat laukė dovanų. O dovanų juk nebuvo...

„Radau kišenėse saldainių, dalijau vaikams, bet jie nebuvo labai laimingi, gavę tik tokių dovanų. Nežinojau, kaip sustabdyti didžiules iš jų akių byrančias ašaras. Man pačiam užspaudė gerklę“, – prisimena R. Volodka.

Išeidamas iš buto, Kalėdų Senelis pasikvietė namų šeimininką ir paaiškino, kad jis elgėsi labai netinkamai – pastatė Kalėdų Senelį į labai nepatogią padėtį. „Tėvelis atsitokėjo ir pripažino, kad esu teisus“, – sako vyras.

dsc09021-.JPG

„2000-ųjų Kalėdos buvo įspūdingos“

Pirmą kartą Kalėdų Senelio rūbus R. Volodka apsivilko 1969-aisiais. „Man didžiulis autoritetas buvo šviesios atminties Šiaulių dramos teatro aktorius Kazys Tumkevičius, mačiau keletą jo spektaklių, kur jis vaidino Kalėdų Senelį. Ir Bronius Mitkevičius, Kultūros rūmų direktorius. Labai impozantiškai, gražiai vesdavo šventes. Nekalbant apie Vilniaus aktorius, kurie nuostabiai gražiai bendravo su vaikais. Dar aktorius Vladas Baranauskas – mačiau ir jo Kalėdų Senelį, o humoro jausmą „pasiskolinau“ iš šviesios atminties tautodailininko Zigmo Vaišvilos“, –šypsosi R. Volodka.

Pašnekovas neslepia – Kalėdų Senelio rūbais vilkdavosi, nes norėjo užsidirbti šventiniu laikotarpiu ir dirbti su vaikais jam labai patiko.

10311000-254170878101637-6551465523732375447-n-1.jpg

„Mano didžiausias pasiekimas – 2000-aisiais buvau pagrindiniu Kalėdų Seneliu Kauno miesto šventės iškilmingame Kalėdų Senelių parade. Sveikinau visus iš pirmojo gražiai išpuošto visureigio, o iš paskos riedėjo dar šešiolika automobilių, kuriuose sėdėjo kiti Kalėdų Seneliai“, – šypsosi vyras.

Karavanas atvyko į Laisvės aikštę, kur R. Volodkai suteikta garbė iškilmingai atidaryti šventę ir tapti pagrindiniu koncerto vedėju. Jis traukė dainas su „Žvaigždžių kvartetu“.

„Įspūdis išliko visam gyvenimui. Net ne dėl to, kad labai sušalau, nes spaudė 25 laipsnių šaltukas, o todėl, kad 2000-aisiais vienas amžius keitė kitą. Tada susirinko tūkstantinė kauniečių minia, Kalėdos buvo įspūdingos“, – prisimena vyras.

O kodėl R. Volodka savo knygos pavadinime įrašė „Persona non grata“?

„Sovietmečiu juk mūsų, didžėjų, nelabai mėgo. Užsienio muziką grojome. Pirmą diskoteką 1977-aisiais kai vedžiau Šiaulių kultūros rūmuose, išsyk „Raudonojoje vėliavoje“ atsirado užsakytas straipsnis, kaip tvirkinu jaunimą“, – šypsosi vyras, kuris galiausiai dėl diskotekų vedimo buvo įvertintas keliuose čempionatuose, o 1979 m. pirmajame Lietuvos diskotekų konkurse „Auksinė plokštelė“ jam įteiktas laureato diplomas. Dabar R. Volodka yra ilgiausią darbo stažą turintis ir seniausias „tebeveikiantis“ šalies didžėjus.