Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Parodoje yra du žaisliukai iš mano asmeninio archyvo. Kasmet juos pasikabinu ir man daugiau jokių žaisliukų nereikia“, – dalijasi muziejininkė Birutė Lukošiūtė. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Elena MonkutėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“
Pradininkė – Vokietija
Manoma, kad Kalėdų eglutės istorija prasidėjo Vokietijoje. Elzaso regione dar XVI a. rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas paprotys ant stalo pasistatyti mažą eglutę ir ją papuošti valgomomis dekoracijomis – obuoliais bei saldainiais. Taip pat sakoma, kad Martynas Liuteris, norėdamas parodyti vaikams, kaip mirga žvaigždės, papuošė mažą eglutę žvakutėmis.
Tradicija perėjo ir į kitus kraštus. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė-rinkinio saugotoja Birutė Lukošiūtė pasakoja, kad itin plačiai žinoma ir net seriale „Viktorija“ atvaizduota viena pirmųjų istorijų apie kalėdinę eglutę: „Iš Vokietijos tradicija po truputį plito į kitas Vakarų Europos šalis. Anglijos princas Albertas, pats kilęs iš Vokietijos, 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai padarė šventę ir papuošė eglutę. Tai buvo didelis įvykis. Ta istorija išgarsėjo ir plito dar labiau po kitus kraštus. Taigi taip po truputį pasiekė ir Lietuvą tas paprotys.“
Muziejininkė pastebi, kad Vokietija – ne tik pačios eglutės, bet ir stiklinių kalėdinių žaisliukų pradininkė. Tiesa, pradžioje jie buvo ne visai tokie, prie kokių esame pratę. „Kai tik Vokietijoje pradėjo gaminti žaisliukus, jie buvo labai sunkūs. Tuo metu dar nesugebėdavo plonai išpūsti stiklo. Kad blizgėtų, iš vidaus padegdavo plonu švino sluoksniu. Taigi jie greičiausiai buvo ir pavojingi sveikatai. Visgi jei būtų išlikę, būtų labai įdomu juos pamatyti. Į Lietuvą stikliniai eglutės papuošimai atkeliavo vėliau, kai technologija jau buvo žymiai patobulėjusi“, – pasakoja ji.
4–5 dešimtmečiuose Vokietijoje pagaminti rankų darbo žaisliukai – iš Jovitos Budzinauskienės kolekcijos. 12 iš jų buvo itin unikalūs – vienetiniai, labai reti: iš stiklinių karoliukų bei vamzdelių suvertas lėktuvėlis, žibintas, malūnėlis, drugelis ir kiti.
Švenčių nesulaukdavo
Pirmą kartą Lietuvoje papuoštą Kalėdų eglutę paminėjo Antanas Baranauskas. Jis tuo metu, 1853 m., gyveno Šilutės rajone, Vainuto miestelyje, ir vieno tuomečio valdininko bute pamatė papuoštą eglutę. Tai poetas aprašė savo jaunystės dienoraštyje, tačiau nepatikslino, kuo žaliaskarė buvo padabinta.
Visgi pasakojama, kad pirmiausia tradicija atkeliavo į dvarus, bažnyčias. „Dvarininkai, galbūt keliaudami po Vakarų Europą, parsiveždavo žaisliukų. Miestuose prasidėjo prekyba, ten papuoštos eglutės išpopuliarėjo anksčiausiai. Vėliau, praeito amžiaus 3–4 dešimtmečiuose, po truputį tradicija pradėjo eiti į kaimus“, – sako B. Lukošiūtė ir priduria, kad ten žaisliukai buvo kuklesni ir dažniausiai valgomi.
Ant šakelių atsidurdavo obuoliukai, uogos, riešutai, saldainiai, figūriniai sausainiai: paukščiukai, mėnuliukai, žvaigždutės, gėlytės, kačiukai, briedžiukai. Tokiais žaisliukais labiausiai džiaugdavosi vaikai: sakydavo, kad nuo eglutės kvapo saldumynai tapdavo dar skanesni, nors ne visi sulaukdavo pačių šv. Kalėdų. Nagingesni lietuviai verdavo papuošimus iš šiaudų ar pasisiūdavo. Vėliau naudota ir vata – jos gniužulėliai atrodydavo lyg sniegas. „Tradicija puošti stikliniais žaisliukais pas mus atkeliavo gana vėlai“, – priduria muziejininkė ir kviečia apžiūrėti Šiaulių „Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose atidarytą senovinių kalėdinių žaisliukų bei atvirukų parodą „Kalėdinei eglei sužibus“.
Seniausi žaisliukai – tarpukario
Parodoje galima pamatyti „Aušros“ muziejuje saugomus tarpukario laikotarpio eglutės žaisliukus. „Patekę į parodą tarpukario žaisliukai taip pat yra pagaminti Vokietijoje – Lietuvoje tuo metu jie nebuvo gaminami, – pažymi B. Lukošiūtė. – Kreipėmės ir į šiauliečius, kurie galbūt turi išsaugoję praėjusio šimtmečio žaisliukų. Jų yra nedaug – dvi vitrinos. Žaisliukai ne tik seni, bet ir reti.“
Dalis eksponatų – muziejui dovanoti Joanos Sajienės, Šiauliuose ilgai dirbusios mokytojos. Žaisliukus 1939 m. pirko jos mama R. Šlėžaitė-Niporavičienė. „Parodoje yra du žaisliukai iš mano asmeninio archyvo – Kalėdų Senelis ir Kalėdų Bobutė. Juos turėjo mano mama, kai buvo maža – tarpukariu. Kasmet juos pasikabinu ir man daugiau jokių žaisliukų nereikia“, – dalijasi muziejininkė.
Įdomu ir gal net šiek tiek baisu tai, kad senais laikais eglutes puošdavo tikromis žvakutėmis – juk elektrinių girliandų nebuvo. Jų ėmė rastis tarpukariu, tačiau nepaplito: tuo metu daug žmonių dar net elektros neturėjo. „Ketvirtajame dešimtmetyje, ypač vitrinų apšvietimui, jau buvo naudojamos ir elektrinės girliandos. Deja, mes jų neturime, bet būtų įdomu pamatyti“, – atskleidžia muziejininkė.
Tarpukariu dauguma atvirukų buvo spausdinami užsienyje, daugiausia Vokietijoje, o Lietuvoje tik įspausdavo lietuvišką užrašą – „Sveiki sulaukę šventų Kalėdų!“ ar pan.
Nenugalimieji kankorėžiai
XX a. 4–5 dešimtmečiuose Vokietijoje pagaminti rankų darbo žaisliukai, eksponuojami parodoje, – iš Jovitos Budzinauskienės kolekcijos. 12 iš jų buvo itin unikalūs – vienetiniai, labai reti: iš stiklinių karoliukų bei vamzdelių suvertas lėktuvėlis, žibintas, malūnėlis, drugelis ir kiti. Moteris iš viso muziejui padovanojo apie 120 žaisliukų. Dauguma jų – 7–9 dešimtmečiuose įsigyti Latvijoje, tačiau tokie pat papuošimai tuo metu buvo populiarūs ir Lietuvoje: stikliniai burbulai, kankorėžiai, paukšteliai, žmonės bei gyvūnai.
Birutė sako, kad parodoje daugiausia sovietinio periodo žaisliukų – jų ir išliko daugiausia. „Turime kankorėžių, varpelių, paukštelių. Kai kurie jų – ne pakabinami, o prisegami. Populiarūs buvo pasakų, animacinių filmų veikėjai – turime ir Snieguolę, ir daktarą Aiskaudą“, – pasakoja muziejininkė. Tuo metu buvo gaminami ir papuošimai su sovietine simbolika, tačiau parodoje tokių nėra. „Žmonės nelabai mėgdavo, gal Rusijoje ir labiau paplitę buvo“, – sako muziejininkė.
Ji pastebi, kad sovietmečiu atsirado ir įvairesnės medžiagos – blizgučių, tarsi folijos, vaizduojančios sniegą. Taip pat imta sukabinti krūvon po kelis burbulus. Visgi kai kurie vaizduojami motyvai savo populiarumo neprarado iki pat šių dienų. „Augaliniai motyvai, pavyzdžiui, kankorėžiai, visuomet buvo populiarūs. Laikui bėgant, atsirasdavo naujų filmų vaikams, naujų herojų, todėl tematika šiek tiek keitėsi“, – sako B. Lukošiūtė.
Dalis eksponatų – muziejui dovanoti Joanos Sajienės, Šiauliuose ilgai dirbusios mokytojos. Žaisliukus tarpukariu, 1939 m., pirko jos mama.
Kalėdinis paštas
Parodoje gausu ir kalėdinių atvirukų. Lietuvoje jie pradėti spausdinti 1875 m., tačiau išpopuliarėjo tik tarpukariu. Tuo metu dauguma atvirukų buvo spausdinami užsienyje, daugiausia Vokietijoje, o Lietuvoje tik įspausdavo lietuvišką užrašą – „Sveiki sulaukę šventų Kalėdų!“ ar pan. Vyravo vaikų, apsnigtų eglės šakų, apsnigto kaimo vaizdai, religiniai motyvai. Pasitaikydavo net idiliškų vaizdelių su įsimylėjėlių porelėmis.
Seniausias parodos eksponatas – atvirukas iš Šveicarijos. Jis siųstas garsiai rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. „Matyt, siuntė koks nors lietuvis, nenurodyta, bet užrašas lietuviškas: linki daug viso gero, Naujuosius Metus pasitinkant. Buvo 1906 m. Turime nemažai dvarų archyvų medžiagos, su jais atkeliavo ir šis atvirukas“, – kalba B. Lukošiūtė.
Moteris atskleidžia, kad jai ypač mielas šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kalėdinių atvirukų, sukurtų 1926 m., stendas, pasakoja, jog juos išleido žinomas Šiaulių leidėjas Kostas Cerpinskis. Birutę itin jaudina kitas eksponatas – muziejaus įkūrėjo Pelikso Bugailiškio 1962 m. atsiųstas sveikinimas „Aušros“ muziejininkams. Kraštotyrininkas linki, kad muziejininkystės „<...> dirva būtų rūpestingai ir sėkmingai plėšiama ir purenama, kad ji vis geriau ir geriau derėtų ir gražesnių vaisių turėtų“.
Prasprūdo
Nors šiais laikais šv. Kalėdos neatsiejamos nuo Kalėdų Senelio, anksčiau atvirukuose jis buvo vaizduojamas retai. 8–9 dešimtmečiuose šis motyvas sutinkamas jau dažniau, nors tuo metu labiausiai paplitę buvo atvirukai su šampano taurėmis, žvakėmis.
Muziejininkė atskleidžia, kad vienas iš jų greičiausiai atspausdintas per klaidą. „Buvo Glavlitas, Vyriausioji literatūros ir leidybos reikalų valdyba, kuri tvirtindavo visus leidinius. Be jo leidimo nieko nebuvo galima atspausdinti. Kaip matome, kai kas visgi praslysdavo pro akis – atviruke vaizduojamos iš eilės išrikiuotos geltonos, žalios ir raudonos spalvų žvakės“, – pasakoja Birutė.
Ji atkreipia dėmesį ir į kitą eksponatą: „Viename iš to laikotarpio atvirukų galima rasti ir sovietinį simbolį, tačiau ne visi pastebi. Siūlome atėjusiems pabandyti surasti. Parodysiu – tai yra raudona žvaigždė ant gaublio, kur, matyt, buvo SSRS teritorija.“
Kai kurie vaizduojami motyvai savo populiarumo neprarado iki pat šių dienų. „Augaliniai motyvai, pavyzdžiui, kankorėžiai, visuomet buvo populiarūs“, – sako B. Lukošiūtė.
Senesnis – mieliau
B. Lukošiūtė prisimena, kad sovietmečiu labiau švenčiami buvo Naujieji Metai. „Oficialių Kalėdų tikrai nebūdavo. Šeimose, manau, dauguma švęsdavo ir eglutę tikrai ne Naujiesiems Metams puošdavo. Todėl ir ne Kalėdų Senelis buvo, o Senelis Šaltis“, – aiškina muziejininkė.
Prieš mėnesį ar net daugiau papuošta eglutė – taip pat nauja tradicija: kai visi puošdavo gyvus medžius, o ne dirbtinius, tai būtų buvę nepraktiška – per tiek laiko augalas spėja sudžiūti ir ima byrėti spygliai. „Dauguma žmonių tikrai puošdavo Kūčių išvakarėse. Na, o sovietmečiu – kai kurie tik prieš Naujuosius Metus. Tada ir aikštėse atsirasdavo“, – pasakoja ji.
Birutė nepasiduoda madai puošti eglutę itin anksti: „Aš paprastai puošiu šaką. Šiemet dar nepasipuošiau – tik prieš Kūčias. Man labiausiai patinka natūrali eglė, neperkrauta papuošalais, kad matytųsi jos pačios grožis.“
Tiesa, pastebima, kad stiklinių žaisliukų mada grįžta – jie vis labiau iš prekystalių stumia plastikinius burbulus. Stiklinės dekoracijos labiau patinka ir muziejininkei: „Vis tiek jie tokie vertingesni, tik labiau saugoti reikia. Tiems, kurie atsimena, yra ir nostalgijos iš vaikystės. Aš visada praeinu šiuolaikines puošmenas – labai abejingai į jas žiūriu. Pamatau kokį senesnį – iškart taip mieliau. Dabar net gamina panašius į senovinius, būna išties labai gražių.“