Kalbos korektiškumas: ar žodį galima supurvinti?

Lietuva

Asociatyvi Freepik.com nuotr.

Reporteris BrigitaŠaltinis: Etaplius.lt

189296

Vis dažniau išgirstame, kad kalbėti visuomenei jautriomis temomis tampa sudėtinga. Kalbėtojas turi pasverti kiekvieną savo frazę, įvertinti, ar ji neįžeis kurios socialinės grupės, neduos valios interpretacijoms. Neapgalvotai išsprūdęs žodis gali įžeisti, sumenkinti, parodyti paties kalbėtojo nepagarbą pašnekovui. Čia priartėjame prie žodžio korektiškumo sąvokos. Gana plačiai knygoje „Apie žodžio korektiškumą. Sava ir importuota“ šią temą aprašė Džiuljeta Maskuliūnienė, Kazimieras Župerka ir Regina Kvašytė. Leidinio autoriai sutiko pasidalinti mintimis apie tai, kas yra korektiška kalba, o kas su šia sąvoka prasilenkia, ir įvertinti dabartinių aktualijų kontekste atsiradusią leksiką.

Lietuvių liaudies patarlė byloja: „Žodis gydo, žodis žeidžia“. Šis pasakymas gana vaizdžiai atskleidžia ištarto žodžio galią, parodo, koks svarbus gali būti tinkamas žodžio, frazės ar pasakymo pasirinkimas. Vienu atveju kito žmogaus kalba gali suteikti jėgų, paskatinti, padrąsinti, kitu atvirkščiai – paniekinti, įskaudinti.

Žodis – galingas ginklas

Lietuvių kalbos stilistas profesorius habil. dr. Kazimieras Župerka šią patarlę vertina kaip didelės apibendrinamosios prasmės pasakymą, atsižvelgdamas į tai, kad čia žodis suprantamas plačiau – reiškia ne tik vieną žodį, bet ir frazę, ar net visą kalbėjimą.

„Daiktavardis žodis čia reiškia kalbėjimą, šneką, tekstą, ne tik atskirą žodį. Ir patarlės raiška puiki: žodis ne vaistas ir ne aštrus įnagis, bet jo poveikis gali būti stipresnis už tuos apčiuopiamus daiktus. Veiksmažodis žeidžia apima dviejų žodžių – sužeisti ir įžeisti – reikšmes, sakytume, „du viename“.

Dažnam iš mūsų malonu kad ir nedidelis pagyrimas, ką jau sakyti apie nuoširdų,  gydantį žodį. Neatsitiktinai turime lietuviškų vardų, susijusių su gražiu, jautriu kalbėjimu, su raminimu, užuojauta: Guoda (guoda „užuojauta“; plg. guosti, paguoda), Raminta (iš liet. ramus, dar plg. raminti), Gražbylė („gražiakalbė“). Beje, pastarojo vardo „Lietuvių vardų kilmės žodynas“ nepateikia, bet Šiaulių gyventojų atmintyje likusi to vardo turėtoja Gražbylė Venclauskaitė – Vydūno krikšto duktė,  teisininkė, tauri mecenatė, Pasaulio tautų teisuolė, Šiaulių miesto garbės pilietė“, – pasakojo profesorius.

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorės dr. Džiuljetos Maskuliūnienės teigimu, liaudies patarlėse, priežodžiuose sukaupta šimtmečių patirtis. Ir ši patarlė nėra išimtis, ji gerai nusako, apibendrina žodžio galią. 

„Visi, matyt,  esame patyrę ir gerų, malonių, švelnių žodžių ir, deja, bjaurių, žeidžiančių. Beje, pats žodis (jei tai nėra vulgarizmas), nieko dėtas.  Juk, pavyzdžiui,  karvė yra „normalus“ žodis, bet jis gali būti pavartotas, norint įskaudinti kitą žmogų. Vadinasi, labai svarbu yra kontekstas.

O gali žodis ir gydyti. Štai sveikiname jubiliatą – ir stengiamės pasakyti kuo gražesnį, poetiškesnį žodį. Paguodžiame sergantį, pagiriame besistengiantį, padėkojame, prisipažįstame, kad mylime... Kiekvienam žmogui pasakytas geras žodis yra brangus. Ir kiekvienas, manau, prisimename nelengvų savo gyvenimo situacijų, kai žodis gydė ir pagydė... Bet dar svarbiau mokėti kalbėti mandagiai ir su tuo, kurio nemylime ar negerbiame.  Tai sunkiau, bet šito turime siekti“, – teigia Dž. Maskuliūnienė.

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Regina Kvašytė pripažįsta pasigendanti tų atvejų, kai „žodis gydo“, nes kur kas dažniau tenka susidurti su antruoju patarlės dėmeniu – „žodis žeidžia“.

„Žodžių kalboje esama įvairių, tačiau galią jiems suteikia kalbantis (rašantis) žmogus, siekiantis savo tikslo arba kaip tik negalvojantis apie galimą žodžio poveikį kitam. Net pats kasdieniškiausias žodis, pasakytas pašaipiai ar pravardžiuojant, gali įžeisti, pavyzdžiui, gaidys, kiaulė, ožys…

Bendraujant ar rašant tekstus svarbūs yra ir kalbiniai, ir nekalbiniai veiksniai – žodžių pasirinkimas ir vartosena priklauso nuo situacijos, konteksto, intonacijų, kokiomis apie vieną ar kitą dalyką kalbama, gestų ir pan.“ – sakė R. Kvašytė.

vlcsnap-2017-12-11-08h47m49s629-2.png

„Ir gražiausią žodį galima supurvinti“

Kalbėdami apie žodžio galią žeisti, įskaudinti priartėjame ir prie kalbos korektiškumo klausimo. Lietuvių kalbos žodynuose daugiausia pateikiama siaura žodžio korektiškas reikšmė – „mandagus, taktiškas“. Knygoje „Apie žodžio korektiškumą“ autoriai (R. Kvašytė, Dž. Maskuliūnienė, K. Župerka) laikosi platesnės korektiškumo sampratos, ateinančios iš Antikos.

Tokią sampratą teikia žymi lietuvių retorikos specialistė profesorė Regina Koženiauskienė. Pasak jos, „kalbos korektiškumo sąvoka apima ne tik taisyklingumo, tikslingumo, bet ir gana griežtus moralinius reikalavimus“. Išeitų, kad nekorektiškais tiktų laikyti ir vadinti žodžius, kurie pavartoti nemandagiai, netikslingai (netaisyklingai, netiksliai) ir nemoraliai (pavyzdžiui, neatitinka tiesos).

Vienas iš knygos bendraautorių, K. Župerka sako, kad riba tarp to, kas korektiška, ir to, kas ne, be abejo, egzistuoja, bet tos priešybės daugeliu atvejų vertinamos individualiai, subjektyviai.

„Ryškiu skirtingo vertinimo pavyzdžiu gali būti su kovido pandemija paplitęs žodžių junginys rizikos grupės asmuo, reiškiąs žmogų, kuriam dėl amžiaus ar kitų priežasčių kyla didesnė rizika susirgti. Filosofui Gintautui Mažeikiui jis pasirodė įžeidus, taigi nekorektiškas: atseit taip įvardyti žmonės – pagyvenę, seni, turintys įvairių ligų – esą menkinami, jų,  užsikrėtusių ir mirštančių, negaila. Manęs, per ilgą gyvenimą gebėjusio prisirinkti visokių negalių, tas pasakymas visai neskaudina, nežeidžia: toks esu – ir nieko čia nepakeisi; juk būtinas terminas tokiems žmonėms įvardyti. Vis dėlto filosofas teisus: tais tekstais, kuriuos girdėdavom iš radijo ar televizijos, tartum diegtas požiūris, kad senų, ligotų nėra ko gailėtis, tokius galima ir nurašyti...“, – nuogąstavo K. Župerka.

Profesorius atkreipia dėmesį į tai, kad net paprastas, niekuo neišsiskiriantis žodis gali tapti nekorektiškas, jeigu jam primetama politinio korektiškumo ideologija. Tai K. Župerka vadina yda, blogybe, dėl kurios net ir gražiausias žodis tam tikrame kontekste tampa nekorektiškas.

„Didelė blogybė mūsų dienomis yra tai, kad pasmerkiama daugelis niekuo dėtų žodžių, sakysim, politinio korektiškumo ideologijos aktyvistai, vadovaudamiesi kalbų pertvarkymo pagal vieną kurpalį užmačiomis, nekorektiškais ėmė laikyti lietuvių kalboje jokio menkinamojo sisteminio atspalvio neturinčius žodžius čigonas, invalidas, negras ir kt. Kas kita, žinoma, žodžio pavartojimas: tam tikrame kontekste ir gražiausią žodį galima supurvinti.

Kone dvidešimt metų esu darbavęsis Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje. Teko atlikti nemaža kalbos ekspertizių, kai į Komisiją kreipdavosi teisininkai (advokatai, prokurorai, teisėjai), neišsiversdami be kalbininkų nuomonės bylose dėl orumo įžeidimo ir pan. Šie faktai rodo, kad griežtai spręsti apie žodžio (ne)korektiškumą nėra taip jau paprasta. Matyt, todėl prieš keletą metų (2015) įžeidimų vertinimas (ar įžeidu, ar ne?) iš Baudžiamojo kodekso perkeltas į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, t. y. tokius nusižengimus imta vertinti atlaidžiau“, – teigia profesorius.

5eccd4520aba9.jpg

Panašią nuomonę išsako ir R. Kvašytė. Ji teigia, kad pirmiausia reikia gerbti pašnekovą, tada ir korektiškumo klausimų neturėtų kilti.

„Turbūt niekada nebus visiems vienodai tinkamų korektiškų ar, priešingai, nekorektiškų žodžių. Kiekvienas esame kitoks, todėl ir kalbame kitaip, ir suvokiame tai, kas mums sakoma, skirtingai. Tačiau tarpusavio santykiams galioja bendros elgesio normos ir kalbėjimo etiketas. Geriausia būtų vadovautis nuostata: nedaryk (šiuo atveju – nekalbėk) to (taip), ko (kaip) nenorėtum, kad būtų elgiamasi (kalbama) su tavimi. Pagarba pašnekovui ar klausytojui bus geriausias patarėjas/ korektiškumo“, – teigia R. Kvašytė.

Socialiniai tinklai – terpė lieti neapykantą?

Pašaipūs, žeidžiantys žodžiai, noras kitą menkinti nebėra būdingi tik gatvės kalbai. Socialiniai tinklai tapo ta terpe, kur, rodos, kiekvienas galime nevaržomai išsakyti savo nuomonę, dažnai net nepaisydami kalbos etiketo, neatsižvelgdami į kalbos korektiškumą. Prisidengdami teise išsakyti savo nuomonę, komentatoriai neretai pamiršta pareigą tą daryti etiškai, atvirai reiškia nepagarbą kitam, kitaip mąstančiam asmeniui.

Tą pastebi ir Dž. Maskuliūnienė. Jos teigimu, gero tono reikėtų pasimokyti ne tik komentatoriams, bet ir publicistams, kurie neretai patys sklidini negatyvios energijos ir be jokios sąžinės graužaties tuo dalijasi su skaitytojais.

„Žeidžiančių žodžių, posakių apstu interneto, socialinių tinklų komentaruose.  Kiek purvo čia išliejama (dažniausiai anonimiškai) –  į jaučio odą nesurašytum!  Kai kurie publicistai irgi peržengia gero tono ribą. Geriau tokių „tekstų“ neskaityti, kam žmogui  negatyvi energija?  Nemažai žmonių taip ir daro. Juk ne šiaip sau atsirado tokie žodžiai – purvasklaida ir pan.“, – teigia Dž. Maskuliūnienė.

Pastaruoju metu itin daug neapykantos liejama ten, kur ima virti diskusijos visuomenei jautriomis temomis. Neišsemiamomis diskusijų temomis vis dar lieka pandemijos situacija, skiepai, Stambulo konvencija ir socialinės lyties sąvoka. Tad kaip kalbininkai vertina pandemijos metu atsiradusius žodžius ir viešojoje erdvėje sklandančias idėjas apie žodžių, nusakančių lytį, vartojimo korektiškumą?

vlcsnap-2017-06-29-09h43m32s444.png

Pandemija padiktavo naujų žodžių. Kaip juos vertinti?

Pasaulį sukausčiusi pandemija įnešė sumaišties ne tik į žmonių gyvenimą, bet ir į kalbą. Vieni žodžiai per pandemiją buvo sukurti, kiti, seniai turimi žodžiai, tik imti kur kas dažniau, kartais nauja reikšme, vartoti. Kalbininkai šią kaitą vertina teigiamai, kaip kalbos gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių realijų. Visgi pripažįsta, kad vertinti reikėtų atskirus žodžius, vieni jų – išradingi ir žaismingi, kiti kalbos požiūriu vertintini neigiamai.

R. Kvašytė teigia kartais negalinti atsistebėti žmonių išradingumu, kalbiniu žaismingumu – naujai atsiradę žodžiai būna įdomūs, traukia akį. „Tai gali būti įvairiais darybos būdais padaryti žodžiai (naujadarai) arba tiesiog nauja reikšme pavartoti tradiciniai žodžiai, kurie dabar pirmiausia asocijuojasi su pandemijos kontekstais (burbulas, kaukė, pasas).

Per pandemiją atsiradę žodžiai yra įvairūs – vieni jų neutralesni (korona, koronskydis, skiepobusas), kiti stilistiškai nuspalvinti, menkinamąją reikšmę turintys (kovidiotas) ir pan. Įdomu taip pat, kad dažnai perkuriami (suaktualinami) klasikiniai arba gerai žinomi populiarūs tekstai, eilėraščiai... Atrodo, kad tokia spalvinga kalba bandoma paįvairinti gyvenimą, bent trumpam išsivaduoti iš niūrių minčių, praskaidrinti nuotaiką sau, o gal ir aplinkiniams“, – svarsto kalbininkė.

Kad pandemija į lietuvių kalbą įnešė smagių žodžių, sutinka ir K. Župerka. Pasak jo, šiuo laikotarpiu atsiradę naujadarai parodė lietuvių sąmojį, gebėjimą į rimtą situaciją žvelgti linksmai.

„Man smagus žodis iškištanosis („kas nešioja kaukę, nepridengdamas ja nosies“). „Metų žodžio rinkimuose“ (2020) šis žodis išrinktas „Metų naujadaru“. Individualus, stilistinis naujadaras yra knygantinas („knygų skaitymas per karantiną“); tikru, įprastu žodžiu jis vargu ar taps.

Kalbinės lietuvių visuomenės išradingumą, kūrybingumą, sąmojį (o vis peikiame savo tautiečius, kad neturi humoro jausmo) rodo ir per karantiną sukurti posakiai Geri vaikai tėvų nelanko (socialinės reklamos šūkis, kviečiantis apriboti judėjimą); Knygnešių tautos nesustabdysi (Panevėžio meras apie gyventojus, nepaisančius judėjimo ribojimų). Pastarasis ironiškas pasakymas buvo išrinktas „Metų posakiu“, – mintimis dalijosi profesorius.

Dž. Maskuliūnienė atkreipia dėmesį, kad kai kurie naujadarai kūrybiški ir vertintini teigiamai, bet esama ir kandžių žodžių, kurie gali būti ir nekorektiški, bet išstumti iš kalbos jų negalime, nes jie skirti pavadinti šių dienų  reiškinį. Tokiu atveju labai svarbus lieka kontekstas, kuriame tas žodis vartojamas.

„Melagienos  – puikus, kūrybiškas žodis. „Juk nebeždžioniausime vis angliškai fake news. Tai tik vienas iš sukurtų naujažodžių, dar sakoma – išgalvotos naujienos, netikros naujienos. Matysime, kas ilgainiui įsitvirtins kalboje, o gal ir liks net keli variantai. Kiti du žodžiai – pandemijos vaikai. Ypač netikėtas (gal ir kandžiausias) plokščiažemis. Reikia suprasti, kad tas, kas bijo skiepų, netiki jų teigiamu poveikiu, mano, kad žemė yra plokščia. Kitaip tariant, taip pavadinami primityvūs, mokslo laimėjimų nepripažįstantys žmonės.  Manau, kad tokie žodžiai turi teisę egzistuoti, bet svarbu, kaip,  kokiame kontekste, kokių tikslų siekiant  jie yra  vartojami. 

Jei kas duria konkrečiam žmogui, sakydamas „Tu plokščiažemis, antivakseris!“, tai negerai, nemandagu, užgaulu.  Bet tuos dalykus reguliuoja visiems žinomos etinės normos.  Tačiau kalbos tramdyti negalima, ji leidžia pavadinti griežtai prieš vakcinavimą nusiteikusius žmones antivakseriais. Argi mes, neleisdami vartoti to žodžio, laikydami jį nekorektišku, panaikinsime patį reiškinį, o gal tai toks reiškinys, apie kurį negalima kalbėti, negalima jo nė įvardinti? Bet visada labai svarbu, kaip jau minėta,  žodžio pavartojimo kontekstas“, – teigia Dž. Maskuliūnienė.

K. Župerka neigiamai vertina žodžio saviizoliacija („socialinių kontaktų apribojimas, buvimas užsidarius“) darybą. „Žodis kaip žodis, tokių hibridinių (pusė žodžio sava, pusė – svetima) terminų turime į valias. Tą patį reikštų izoliavimasis. Bet visiška nesąmonė, sviestas sviestuotas yra veiksmažodis saviizoliuotis. Ką jis reiškia? Tą patį, ką izoliuotis. Tai kam čia, prie sangrąžinio veiksmažodžio,  dar lipdyti tą savi-?“, – svarsto profesorius.

106465167-278506173392242-3015516080630455695-n-1.jpg

Pasak R. Kvašytės, nemažai šių naujažodžių įtraukta į duomenyną (https://ekalba.lt/naujazodziai). Jos teigimu, jau dabar pandemijos laikotarpio žodžiai tapo kalbininkų tyrinėjimo objektu. Iškyla idėja, kad ateityje galime turėti tik šiam laikotarpiui būdingą raišką.

„Tik nuo vartosenos priklausys, ar naujai atsiradę žodžiai įsitvirtins kalboje, ar taip ir liks pandemijos laikotarpio ženklais, kuriuos pamiršime, jai pasibaigus.

Įdomu pastebėti, kad šios tematikos žodynas labai greitai tapo mokslininkų (pirmiausia kalbininkų) domėjimosi objektu. Konferencijose Lietuvoje ir Latvijoje yra tekę girdėti jau ne vieną pranešimą, kuriuose nagrinėjami pandemijos laikotarpio žodžiai, taip pat straipsnių apie juos skaityti. Na, o lietuvių ir latvių tyrėjai remiasi užsienio literatūra – visa tai rodo, kad ši leksika dabar ant bangos daugelyje šalių/kalbų.

Ypač šiuo požiūriu naudingi būtų įvairūs žodžių sąvadai (gal net aktualiosios leksikos žodynai), kuriuose pateikiami žodžiai ir jų apibrėžtys bei vartosenos pavyzdžiai. Pasikeitus situacijai turėsime fiksuotą COVID-19 pandemijos laikotarpiui būdingą kalbinę raišką. Tikėtina, kad ateityje ir žodžių sąvadų, ir tyrimų rasis vis daugiau“, – teigė R. Kvašytė.

Diskusijos dėl socialinės lyties kelia ir kalbos korektiškumo klausimą

Diskusijos dėl Stambulo konvencijos, socialinės lyties sąvokos tarsi suskaldė visuomenę. Socialiniuose tinkluose žymūs Lietuvos žmonės skatina nevartoti sąvokų „mergaičių rūbai“, „žaislai berniukams“, esą šie žodžių junginiai skatina seksizmą. Natūraliai kyla klausimas, jei visuomenė modernėja, gal turėtume atsisakyti ir šių žodžių junginių? Ar korektiška į vaiką kreiptis „mergaite, berniuk“, o gal taip pažeidžiame jo teisę į lyties tapatumą?

Kalbininkai šias viešojoje erdvėje sklandančias diskusijas vertina kritiškai ir siūlo atsigręžti į prigimtį, juk žodžių junginiai „mergaičių rūbai“, „žaislai berniukams“ nesusiformavo dabar. Tai jau yra tradicija, kaip ir kai kurių rūbų dėvėjimas.

Dž. Maskuliūnienė panašias diskusijas vertina kaip politinio korektiškumo skverbimosi į kalbą padarinius. „Juk yra ir berniukų, ir mergaičių. O tada yra ir berniukų, mergaičių drabužiai, žaislai. Tai tradiciški, įprasti pasakymai. Savaime suprantama, kad visi vaikai gali žaisti su visais žaislais, jei nori tėvai ir vaikai – ir rengtis berniukai ir mergaitės  gali kaip tinkami. Na, bet suknelė šiandien tradiciškai yra vis dar moteriškas (mergaitiškas) drabužis. Neaišku, ar taip bus visada. Kai pasikeis realybė, pasikeis ir kalba. Piktintis dabar nėra ko. Ir žmogus, pašaukdamas vaiką berniuku ar mergaite, nieko nenori įžeisti“, – teigia profesorė.

Panašios pozicijos laikosi ir R. Kvašytė. Ji tokius pasvarstymus priskiria stereotipiniam mąstymui, bet pabrėžia, kad kiekvienas turi pasirinkimo laisvę.

„Vadovaujantis tokia logika, nebegalės būti vyrų ar moterų kirpyklų, drabužių parduotuvių ir pan. Stereotipų turbūt turime susikūrę kiekvienas, kas turėtų (pa)tikti berniukui (vyrui) ar mergaitei (moteriai), o jų nelengva atsikratyti. Todėl neretai nustembame išgirdę, kad moteris žvejoja, o vyras mezga... Dėl to įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, lėlės yra mergaičių žaislai, o mašinos – berniukų, nėra šiuolaikiška. Atsiranda tarsi takoskyra tarp vaikų ir suaugusiųjų veiklos: palyginkite, kiek moterų vairuoja automobilius, o vyrai dirba, pavyzdžiui, kirpėjais. Gal žaidimai vaikystėje padėjo formuoti tokius pomėgius?

Galima priminti, kad nebuvo net kai kurių profesijų pavadinimų skyrimo pagal lytį – darbai buvo skirstomi į vyriškus ir moteriškus. Taigi, piktintis tuo nematau pagrindo. Manau, kad kiekvienas yra laisvas rinktis, kas jam (pa)tinka. Ir vartoti tikrovę atitinkančius, t. y., korektiškus plačiąja prasme žodžius“, – teigė kalbininkė.

Parengta bendradarbiaujant su VLKK. Publikaciją remia Kalbos komisija iš Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt