Kal­vis Ju­li­jus: „Man turbūt plak­tu­kas į lopšį įkri­to“

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

134647

Dau­ge­lis šiau­lie­čių tik­rai matė gėlių žie­de­liais ir la­pe­liais ap­vy­tus me­ta­li­nius var­tus į „Verps­to“ kiemą ties Rūdės g. ar spaus­tuvės „Tit­na­gas“ var­tus, bet var­giai kas ži­no, kad juos nu­kal­di­no šiau­lie­tis kal­vis, P. Ga­launės pre­mi­jos lau­rea­tas Ju­li­jus Bu­kaus­kas. „Man turbūt plak­tu­kas į lopšį įkri­to“, – šyp­te­li 71 metų Ju­li­jus, ku­rio darbų tau­ru­mu ir grakš­tu­mu grei­tai bus ga­li­ma pa­si­grožė­ti Ku­po­li­nių šventė­je prie Ža­liū­kių malū­no.

„Nejausdavau nuovargio“

Vos įžengus į kalvio dirbtuves, esančias įmonės „Šiaulių plento grupė“ teritorijoje, Julijus į delną įspraudžia pasagėlę. „Pas kalvį atėjote, privalote pasagą dovanų gauti“, – nusijuokia. Tada tarsi atsiprašo, kad dirbtuvėse labai daug dulkių, ir šmaikštauja čia dirbantis, nes yra nubaustas – gavęs 15 metų sunkiųjų darbų. Nors galėjo į pensiją išeiti 50 metų, kala geležį, kad gyventi nenuobodu būtų. O daugumą darbų išdovanoja akimirksniu. Jei padėjėjas nespėjo nufotografuoti, tai net kaip atrodė darbas, kitiems parodyti nebepavyks.

img-4890.JPG

Vis dėlto kalvis dar ne viską išdovanojo – dalis kūrinių išdėliota dirbtuvėse, dalis – namuose, kur tyliai laukia parodos. Savo 70-mečio proga vyras ketino surengti autorinių darbų parodą. „Bet daktaras liepė į pasą pasižiūrėti. Iki 50 metų nejausdavau nuovargio, nepavargdavau. Atidirbdavau darbe visą dieną, pavakarieniaudavau ir vėl į kalvę iki nakties“, – sako jis.

Dirbtuvėse atremtas į ką tik nukaldinto židinio stogą, dėmesį prikausto maždaug pusės metro aukščio raktas. Tokį patį Julijus padovanojo savo mokyklai – dabartinei Radviliškio Lizdeikos gimnazijai. Buvo jo klasės susitikimas – 50 metų nuo mokyklos baigimo. Julijus sužinojo, kad pirmoji mokyklos laida 1944-aisiais buvo mokyklai padovanojusi didelį raktą, pagamintą pagal architekto L. Abromonio eskizus. Raktas kažkur pradingo, tad Julijus nusprendė nukaldinti jo kopiją. Susirado nuotrauką, raktą pagamino ir, pasak meistro, mokyklos direktorė buvo taip sujaudinta dovana, kad net apsiašarojo.

Jei raktas mokyklai padovanotas, iš kur pas Julijų jo kopija? Kalvis nusišypso – visada kaldina po dvi dekoratyvines detales. Jei viena būtų netiksli, kreiva, panaudotų antrąją, kad visos detalės susieitų milimetro tikslumu.

img-4878.JPG

Liaudies menininkas – šešiolikos

Kalvio dirbtuvėse pridėliota Julijaus sukurtų autorinei parodai ruoštų darbų: vazų, žvakidžių, šviestuvų, įrėmintų pasagų, tvorų dekoratyvinių elementų, langų grotų, gėlių laikiklių, židinio įrankių, o ant sienos kabo nukaldintos dvi špagos ir kardas.

Špagas jis nukaldino prieš kokius dvejus metus. Savo malonumui. Sako labai besidomintis ginklais, namuose turintis daug knygų, kurias varto, domisi ginklų kilme, jų istorija. „Sėdėjome pirtyje, susiginčijome su draugais apie Damasko plieną. Tai nukaldinau. Be to, aš juk ne Julius, o Julijus. Nuo Cezario“, – nusišypso ir paaiškina, kad jo nukaldintas kardas ne lietuviškas, o arabiškas. Jis skiriasi nuo kazokiškos šaškos, nes ašmenys yra smarkiai lenkti, kone pusmėnulio formos.

img-4829-jungtas.jpg

Julijus liepia įsivaizduoti, kad esu karys ir laikau priešais save skydą. Rodo, kaip arabišku kardu gali lengvai palįsti po skydu ir perpjauti pilvą. „Karui ruošiausi“, – šmaikštauja, prisipažindamas, kad vis tik yra taikus žmogus, kuriam labiausiai patinka kaldinti neperkrautus detalėmis, autentiškus, senosios liaudies kalvystės ornamentais išpuoštus buities daiktus.

„Liaudies menininku tapau šešiolikos“, – nustebina vyras, sakydamas, kad, dar besimokant mokykloje, staklėmis iš medžio tekino įvairius vaikiškus žaislus, kurie neliko nepastebėti. O kai Julijui buvo 18 m., tapo visasąjunginės parodos Maskvoje laureatu.

„Tekinau medį, akmenį kaliau, o paskui kalviu tapau. Aš ir Sauliuko („Šaulio“ skulptūra) vietoje buvau atsistojęs“, – nustebina kalvis, pasakodamas, kad kai Saulės Laikrodžio aikštėje buvo statoma „Šaulio“ skulptūra, kad nejudėtų, ją reikėjo pritvirtinti ant švino juostos, kolonos siūles sutvirtinti švinu. O kai buvo rekonstruojamas obeliskas Sukilėlių kalnelyje, Julijus išgyveno ypatingą jausmą.

„Atrodo, 1989-aisiais obeliskas buvo restauruojamas. Gal mėnesį ant pastolių stovėjau. Tvarkiau siūles, pusantros tonos švino suliejau, kiekvieną akmenuką plaktuku išbarškinau ir pajutau, kad obeliske tuštuma yra. Radau nišą, kurioje buvo kapsulė. Apėmė panašus jausmas, kaip lobį radus. Su valdžios leidimu atidarėme tą kapsulę, joje buvo paminklo pašventinimo raštas. Gilzė buvo iš cinkuotos skardos, bet jau sudilusi. Muziejuje dabar ta gilzė ir raštas saugomi“, – sako kalvis.

img-4826.JPG

Senelis – visų galų meistras

Julijų liaudies menas paviliojo vaikystėje. Jo senelis Leonas buvo visų galų meistras, bet ką galėdavo sumeistrauti, arklį pakaustyti, o susikalbėjo net septyniomis kalbomis. Todėl, kad buvo emigravęs į Ameriką, kur dirbo visokius darbus: kasė anglį, dirbo fabrike ir kt. O į Ameriką išvyko, bėgdamas nuo rekrutų prievolės.

1905 m. devyniolikmetis Julijaus senelis dirbo Chaimo Frenkelio odų fabrike. Belaukiant draugų prie fabriko, prisistatė žandaras ir senelį nusivedė į daboklę, pasakęs, kad renkami rekrutai caro kariuomenei.

img-4901.JPG

Senelis žandarui į rankas įbruko 5 rublius ir už tokį kyšį buvo paleistas. Supratęs, kad jam geruoju vis tiek nesibaigs, susirado žydą, kuris prekiavo šipkartėmis, ir galiausiai atsidūrė Amerikoje. Po 15 metų svečioje šalyje prasidėjo nuosmukis ir Leonas nusprendė grįžti namo. Grižo jau su žmona – lietuvaite iš Kelmės rajono.

Šiemet sukaks 100 metų, kai Julijaus senelis grįžo iš Amerikos. Senelio atminimui anūkas yra nukaldinęs didelį kryžių su saulute viršūnėje ir pastatęs jį gimtojoje sodyboje Radviliškio r.

img-4887-jungta.jpg

Pirmas darbas – virtuvės krosnyje

Šiauliuose Julijus pradėjo dirbti 1986-aisiais, jo pareigos buvo – kalvis miesto puošimui. Prieš tai vyras studijavo Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete, o kalvyste susižavėjo maždaug 1965-aisiais. Kai nusprendė nukaldinti kryžių senelio kapui, naudojosi virtuvės krosnimi. Metalą krosnyje pakaitina, bėga į kiemą, porą kartų taukšteli plaktuku ir vėl prie krosnies...

Pamažu kolūkio dirbtuvėse iš metalo ėmė kalti antkapinių paminklų saulutes, tvoreles, vartus, langų apkaustus ir kt. bei dalyvauti tautodailininkų kūrybos parodose, senųjų amatų dienose, mugėse. „Už antkapinių paminklų saulutes esu gavęs pylos. Pasišaukė mane ir paklausė, ar aš kvailas, ar juos kvailiais laikau. Klausė, ar aš nematau, kad, vieną spindulį prailginus, kryžius išeina, ir liepė daugiau tokių dalykų nebedaryti. Antraip nebedalyvausiu jokiose parodose“, – juokiasi kalvis.

Bet Julijus nesiliovė kaldinti saulučių, surengė per dešimt autorinių parodų, tris vasaras darbavosi Juodkrantėje, nukaldino ne vienam stogastulpiui viršūnėje ir stogelį, prisidėjo prie Raganų kalno skulptūrų ansamblio. Tvoreles nukalė ir Bijotėje, grotelėmis ir žibintu papuošė Šiaulių centrinės vaistinės įėjimą, o 1991-aisiais tapo Pauliaus Galaunės premijos laureatu.

„Norint gauti P. Galaunės premiją, reikėjo dalyvauti konkurse. Padariau parodą Šiauliuose, po to Vilniuje ir laimėjau. Tada premija buvo net 500 rublių, bet 1991-aisiais keitėsi pinigai. Premija buvo banke, buvau ją net pamiršęs. Užpernai tik pasiėmiau iš banko. Po indeksavimo beliko apie 140 Eur“, – juokiasi vyras.

Tiesa, kalvio darbai pasklidę ne tik po Lietuvą – iš trijų dalių nukaldinti keturių metrų aukščio įmantriai išdabinti vartai pastatyti Kazanėje, ant Volgos kranto, saugo naftos magnato namą.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt