Kaip mo­ki­niai mo­kyklą ir sa­vo tei­ses į mokslą gynė

Šiauliai

Mer­gai­čių gim­na­zi­jos pa­sta­tas prie­š Pirmąjį pa­sau­linį karą. At­vi­ru­ko leidė­jas D. Stil­ke. (Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nių nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

131467

Da­bar­tinė Šiau­lių Didžd­va­rio gim­na­zi­ja bu­vo įkur­ta 1898 m. sau­sio 29 d. Ru­si­jos im­pe­ra­to­rių karū­na­vi­mui (1896 m.) at­min­ti, bet ji kur­ta kaip mer­gai­čių gim­na­zi­ja. Sklypą ir plytų už 10 tūkst. rub­lių pa­do­va­no­jo gra­fas N. Zu­bo­vas, dau­giau lėšų gau­ta, suor­ga­ni­za­vus aukų rin­kimą.

Per dau­giau nei šimtą metų mo­kyk­los bend­ruo­me­nei te­ko at­lai­ky­ti ne­pri­tek­lių, šaltį ir net ber­mon­ti­ninkų iš­puo­lius. 1920 m. mo­kyk­los laip­tuo­se tarp pir­mo ir ant­ro aukš­to net bu­vo įmūry­ta mar­mu­ro len­ta, ku­rio­je su­ra­šy­ta, kaip mo­ki­niai nuo ber­mon­ti­ninkų gynė mo­kyklą ir sa­vo tei­ses į mokslą.

Gimnazistės privalėjo vienodai rengtis, dėvėti vienodos formos skrybėles

Dabartinės Šiaulių Didždvario gimnazijos pastatas pradėtas statyti 1898 m., o naujajame dviejų aukštų pastate mokslas prasidėjo 1900 m.

Mokykloje mokytojai dalykus dėstė ir bendravo su mokinėmis tik taisyklinga rusų kalba. Mokytis rusiškai buvo privaloma ir rusiškai kalbėjo visos 222 mokinės.

1900 m. pradžioje daugiausia gimnazijoje mokėsi judėjų tikėjimo mergaičių, mažiau katalikių, pravoslavių ir mažiausiai – liuteronių. Mokslo labiausiai siekė miestiečių dukterys, paskui dvarininkų ir valdininkų. Gimnazijoje dirbo apie 30 žmonių.

Nuo 1901 m. mergaitės gimnazijoje mokėsi 7 metus, bet buvo galima mokytis dar ir aštuntoje, papildomoje pedagoginėje klasėje.

1905 m. gimnaziją baigė 32 abiturientės – pirmoji laida. Pagal vietinės valdžios nurodymus gimnazistės privalėjo vienodai rengtis, dėvėti vienodos formos skrybėles. Moterys, dirbančios gimnazijoje, pagal ministerijos nurodymą turėjo vilkėti mėlynos spalvos drabužius. Apskritai gimnazijoje reikėjo laikytis griežtų taisyklių.

83506-1.jpg

Keli mokiniai nušalo kojų ir rankų pirštus

Šiauliuose veikė ne tik mergaičių gimnazija. Pirmoji vidurinė mokykla buvo įkurta dar vokiečių okupacijos metais, 1916 m. rudenį.

Kunigas J. Galdikas įsteigė Šiauliuose gimnaziją, kuri veikė tik vienus metus – iki 1917 m. rudens, nes vokiečių okupacinė valdžia ją uždarė ir neleido toliau tęsti mokslo.

1917–1918 m. Šiaulių gimnazija turėjo tik keturias klases, kur mokėsi daugiau nei šimtas mokinių. Jos direktorius buvo J. Galdikas.

Kunigo pastangomis gimnazija buvo išlaikoma Vilniaus Lietuvos komiteto karo aukoms šelpti. Ji tilpo privačiame R. Kugevičiaus name Dvaro gatvėje. Iš tos gimnazijos paskui nemažai mokinių perėjo mokytis į 1918 m. susikūrusią Šiaulių gimnaziją.

Šiaulių gimnazijos atkūrimas 1918 m. pavasarį buvo „Jėgos“ draugijos nuopelnas. Draugiją sudarė tų laikų Lietuvos inteligentai ir visuomenės veikėjai, pasilikę savo tėvynėje vokiečių okupacijos metais ir nepabėgę į Rusiją.

Šiaulių gimnazija, kaip „Jėgos“ draugijos švietimo įstaiga, pradėjo darbą jau 1918 m. pavasarį ir buvo draugijos išlaikoma. Trūko mokinių, mokytojų, tad Šiaulių gimnazija pradėjo normaliai dirbti tik 1918 m. rudenį, ėmus masiškai grįžti karo pabėgėliams iš Rusijos. Atsirado tuomet ir naujų mokytojų.

1919 m. pavasarį Šiaulių gimnazija buvo suvalstybinta. Atsiradus mokytojų specialistų, beveik visi ne pagal specialybę dirbusieji išėjo iš Šiaulių gimnazijos.

1920–1921 mokslo metais gimnazijos mokytojų kolektyvas dar labiau sustiprėjo, veikė visos aštuonios klasės, mokinių klasėse buvo pakankamai.

Savo gyvenimą Šiaulių gimnazija pradėjo buvusios žydų mokyklos Dvaro g. patalpose, nes pastatai Tilžės g. (buvusi berniukų gimnazija) ir Vilniaus g. (buvusi mergaičių gimnazija) buvo apgriauti ir užimti vokiečių kariuomenės.

Buvusioje žydų mokykloje mokiniai ir mokytojai turėjo dirbti kaip lauke – vilkėdami žieminiais drabužiais. Klasės nešildomos, kadangi visos krosnys buvo apgriautos, be to, stigo ir malkų. Keli mokiniai nušalo kojų ir rankų pirštus. Nebuvo vadovėlių. Mokiniai užsirašinėjo tai, ką mokytojai kalbėjo, visi stokojo popieriaus, pieštukų, rašalo ir plunksnų.

83512-1.jpg

Mokytojai ir mokiniai atsisakė palikti gimnaziją

Net tais sunkiais laikais gimnazija sugebėjo išleisti dvi abiturientų laidas – 1919-ųjų ir 1920-ųjų. Šių metų laidos būtų buvusios didesnės, jei vyresniųjų klasių mokiniai nebūtų stoję į savanorius. Kovose žuvo gimnazistas J. Kumpis – savanoris, aviacijos leitenantas, pirmasis Lietuvos karo lakūnas lietuvis, žuvęs karo mūšyje.

Nors 1918 m. lapkričio 11 d. susikūrė pirmasis Lietuvos Ministrų kabinetas, tačiau gimnaziją dar kontroliavo Vokietijos švietimo ministerijos atstovai – vokiečių karininkai, Klaipėdos krašto lietuviai, su kuriais buvo galima susikalbėti lietuviškai.

Susikūrusi Šiaulių lietuvių gimnazija gana ramiai dirbo iki 1919 m. žiemos, kai pasitraukė Vakarų fronte sumušti vokiečiai ir į kraštą pradėjo žygiuoti rusų kariuomenė. Vėl prasidėjo neramumai Lietuvoje.

Šiaulių gimnazijoje atsirado komisaras, kurio pareiga buvo kontroliuoti mokinių ir mokytojų nuotaikas. Mokslas sutriko, nes daug mokytojų ir mokinių per tą chaosą išsibėgiojo.

Kai Šiaulių gimnazija persikėlė į mergaičių gimnazijos patalpas Vilniaus gatvėje, 1919 m. rudenį įvyko susidūrimas su bermontininkais – sąjungine vokiečių ir rusų reakcionierių kariuomene. Jie užėmė pastatą ir mokslas nutrūko trims mėnesiams.

Bermontininkai, pasirodę 1919 m. vasarą, iš pasalų žudė lietuvių kareivius, civilius gyventojus, plėšė ūkininkus. Daugybė jų bastėsi Šiauliuose ir jų apylinkėse.

Incidentas su bermontininkais gimnazijoje įvyko rugsėjo 30 d. Bermontininkų generolas fon Dibičas visiems susirinkusiems į pamokas įsakė palikti pastatą, nes jis perduodamas vokiečių karo vadovybės ligoninei. Mokytojai ir mokiniai atsisakė palikti gimnaziją, bermontininkų karinis dalinys įsiveržė į gimnaziją, įvyko susirėmimas.

Jie mėtė vaikus pro langą tiesiai ant akmenų

Bermontininkai ėmė stumdyti mokinius, mušti, mėtyti juos nuo laiptų. Mušami mokiniai spietėsi antrojo aukšto koridoriaus gale ir giedojo Lietuvos himną.

Įsiutęs fon Plattenas atvedė belaisvius ir įsakė jiems išvaryti mokinius, bet kareiviai neišdrįso artintis prie verkiančių vaikų. Vaikai be paliovos giedojo himną. Tada ritmeisteris puolė prie vaikų, ėmė juos mušti per veidus, sukti rankas ir smaugti. Matydami, kad tokiu būdu vaikų neįveiks, vokiečiai pasišalino.

Tuo metu mokiniai su mokytojais ir tėvais susirinko salėje pasitarti, ką toliau daryti. Vienas tėvas siūlė laikytis ramiai ir nebijoti. Tikėta, kad su vokiečiais pavyks susitarti gražiuoju.

Po šių žodžių į salę įsiveržė apie dvidešimt kareivių ir puolė susirinkusiuosius peiliais, diržų sagtimis ir kumščiais. Vaikai ėmė bėgti. Leitenantas trenkė žemėn vieno vaiko motiną P. Čepulienę ir ėmė ją spardyti. Apalpusią moterį puolė gelbėti jos duktė mokytoja, direktorius A. Klupšas, S. Lukauskis, mokytojas J. Rimkevičius, bet vokiečiai puolė mušti ir juos.

S. Lukauskį vokiečiai ėmė smaugti, mokytoją G. Čepulytę stumdyti ir mušti. Aštuntos klasės mokinį A. Mačiūną ritmeisteris smaugė, kareiviai peiliu sužeidė jam rankas ir veidą. Septintos klasės mokinį P. Avižonį perdūrė peiliu, tačiau fotoaparatas išgelbėjo jį nuo pavojingos žaizdos.

Mokines vokiečiai mušė labiausiai. Penktos klasės mokinei J. Glodenytei sudraskė rūbus, ritmeisteris smarkiai užgavo jai veidą. Ketvirtos klasės mokinę O. Viliūnaitę, mestą nuo laiptų, pagavo mokiniai. Vokiečiai neleido gelbėti pritrenktų mergaičių, mušė jas gulinčias. Jie mėtė vaikus pro langą tiesiai ant akmenų, o iš gimnazijos išvytus vaikus ir pašalinius žmones, švaistėsi botagu.

Šio įvykio metu buvo sužeista apie keturiasdešimt mokinių ir mokytojų. Mokytojų taryba išreiškė didžiulį pasipiktinimą vokiečių kariuomenės žiaurumu ir nutarė tuoj pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltusius vokiečius.

Atgavus mokyklos patalpas 1920 m., laiptuose tarp pirmo ir antro aukšto buvo įmūryta marmuro lenta, kurioje surašyta, kaip mokiniai gynė mokyklos patalpas ir savo teises į mokslą.

1941 m. vokiečiams vėl okupavus Lietuvą, lenta, saugant ją nuo sunaikinimo, buvo išimta ir paslėpta. Tolesnis lentos likimas nežinomas.

83506-2.jpg

Į kalną

Nuo 1923 m. mišri gimnazija oficialiai pavadinta Šiaulių valstybine gimnazija. Gimnazijai priklausė abu buvusių mergaičių (Vilniaus g.) ir berniukų (Tilžės g.) gimnazijų, veikusių prieš karą, pastatai. Direktorius buvo vienas, jis ir gyveno ir dirbo viename pastate Tilžės gatvėje.

Po 1924 m. mokslo metų reformos gimnazijoje veikė grupės su sustiprintu senųjų kalbų (lotynų, graikų), naujųjų kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų) dėstymu, taip pat realistinių (sustiprinta matematika) ir matematikos (su komercijos dėstymu) grupės.

I–IV klasės liko mergaičių gimnazijos patalpose, o aukštesnės – Tilžės g. Gimnazija turėjo mišrų chorą, buvo organizuojami bendri renginiai. Švietimo ministerijai pritarus, miesto savivaldybė nutarė atnaujinti berniukų ir mergaičių gimnazijų veiklą. Nuo 1928 m. berniukų ir mergaičių gimnazijos pradėjo dirbti atskirai.

Dalis mokytojų perėjo dirbti iš Šiaulių valstybinės gimnazijos į Šiaulių valdžios mergaičių gimnaziją. Nuo 1928 iki 1938 m. gimnazijai vadovavo A. Klupšas.

Buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas, rengiami įvairūs prancūzų, vokiečių kalbų seminarai, konkursai, literatūriniai vakarai, veikė ateitininkų, skaučių organizacijos. Moksleivės dalyvaudavo mieste rengtose sporto ir kultūros šventėse.

„Ir kieno tai dėka? Moters – gimnazijos direktorės“

Vis tik gimnazijoje mokymosi sąlygos nebuvo itin geros. Čia trūko vietos: nebuvo atskiros patalpos knygynui, fizikos kabinetui, spintos su knygomis stovėjo koridoriuje ir klasėse. Gydytojo kabinetas kartu buvo ir fizikos priemonių sandėlis. Tebuvo tik atskira klasė piešimui.

1938 m. vietoje A. Klupšo direktore tapo istorikė I. Andrulytė. 1939 m. miesto laikraštis „Momentas“ rašė: „Daugelis, be abejo, atsimena, kaip anksčiau atrodė mergaičių gimnazijos kiemas. Ištisas dvidešimt metų ten bujojo usnys, pienės, žodžiu, atrodė kaip ganykla. Ir štai dabar jau kitas vaizdas. Įrengtos klombos, padaryta pavyzdinga krepšinio aikštelė, visur švara ir tvarka. Ir kieno tai dėka? Moters – gimnazijos direktorės. O kiek ta gimnazija perleido vyrų direktorių ir nė vienas jų to padaryti nepasiprotėjo. Šį pavyzdį turi pasekti ir berniukų gimnazija, kurios kiemas taip pat nepriklausomybės laikų apleistas.“

Artėjant frontui, 1940 m. laida atestatus atsiėmė balandžio mėnesį. Kai kurie mokytojai ir mokinės, gelbėdamiesi nuo karo, emigravo.

Pirmiausia gimnazija buvo iškelta į buvusį centrinės bibliotekos rūsį (dabartinėje Aušros al.). Karo metais gimnazija buvo perkelta į senojo pašto rūmus.

Jau po karo, 1947 m. lapkričio 30 d., įvyko iškilmingas 2-osios mergaičių gimnazijos atstatytų rūmų atidarymas.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt