Kaip mergaitės tampa vienuolėmis (Sesers Juozapos istorija)

Marijampolė

Loreta AkelienėŠaltinis: Etaplius.lt

8252

Spėju, kad vienuolė sesuo Juozapa Živilė Mieliauskaitė pataikė į dešimtuką pasirinkdama gyvenimo kelią, nes jau davė amžinuosius įžadus. Tai reiškia, kad apsisprendė.

Banalus klausimas, ar nesunku buvo atsisakyti visko, tiesiog vėlėsi ant liežuvio. „Daug sunkiau būti ydų liūne“, – toks buvo jos atsakymas.

Šventosios šeimos seserų kongregacijos vienuolė

Živilė augo nereligingoje šeimoje. Sunki paauglystė, nesaugumo jausmas stūmė į gyvenimo klystkelius. Atsivertė būdama 19 metų. „Tada sutikau Jėzų. Nėra taip, kad viskas pasikeičia tą akimirką, bet vis tiek tai pakeičia tavo buvimą, jei tu Jį renkiesi. Pasikeičia tavo gyvenimas – negali gyventi kaip anksčiau“, – prisimena ji.

Taip 2007 metais, būdama Vilniaus universiteto trečiakursė, įstojo į vienuolyną, bet tėvams apie tai nepasakė 9 mėnesius. Kol studijavo, buvo kandidatė, kai baigė ir būdama 22 metų atvyko į Marijampolę, dvejus metus buvo novicija. Po to duoti pirmieji įžadai. Ir štai pernai davė amžinuosius įžadus. Kovo 18 d. seseriai Juozapai suėjo 30 metų. Beje, Šv. Juozapas yra jos globėjas, jo vardo diena yra kovo 19-oji, todėl sesuo ir pasirinko tokį vienuolišką vardą.

„Dabar jau gyvensiu taip visą amžių. Iš tiesų, mes per daug susitelkę į išėjimus. Nepatiko ir išėjo. Vienas 55 metus susituokęs diedukas kartą sakė: „Šimtą kartų galėjau išeiti, bet kur eiti ir ko – gyveni ir gyvenk.“ Laisvė atnešė ir blogų dalykų – negalime įsipareigoti, nepajėgiame pasirinkti. Ir aš kažkada maniau, kad amžinų įžadų negalėsiu duoti, bet atėjo branda ir labai džiaugiuosi. Žinau, kad vienuolės visą gyvenimą bus mano sesės“, – sako sesuo Juozapa.

Šventosios šeimos seserų vienuolijos vienuolės gyvena keturiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje ir Marijampolėje. Čia gyvena apie 15 seserų. Šios vienuolijos gyvenimo modelis – šeima. Vienuolės gyvena mažomis bendruomenėmis po 3–5. „Kaip visi normalūs žmonės visos namie viską darome, visos turime darbus. Niekas mūsų neišlaiko, gyvename iš algų. Ir žinokit, niekas neaukotų vienuolių išlaikymui su tokiais visuomenės išpuoliais.“

Kai atsisakai būti kaip visi

Visuomenės puolimas juntamas dėl to, kad atsisakai būti kaip visi, pasirenki būti skaistume.

„Mūsų visuomenėje labai daug stereotipų. Man sako: „Ir jauna, ir graži, kaip tau taip nepasisekė, kad tapai vienuole?“. Siutina tas lietuvių negyvenimas savo gyvenimo ir kišimasis į kitų. Ypač mažesniame mieste kas trečias jaučia pareigą paaiškinti, ką galvoja apie vienuoles. Jei nukrenti gatvėje, niekas nemato arba apsimeta, kad nemato, o kaip eini su skara ar kokiais ryškiais sportbačiais – visi pamato ir pakomentuoja. Ir apie įžadus kalba: „Kokia tu vargšė, tiek daug atsisakei“. Bet kai tuokiesi, irgi atsisakai visų kitų vyrų – bent jau taip turėtų būti. Aš atsisakiau lygiai tiek pat, tik tuo vienu daugiau“, – ironizuoja vienuolė.

Kai davė pernai lapkričio mėnesį amžinuosius įžadus, Bazilikoje buvo didelė šventė, prisirinko daug jos draugų – sesers Juozapos suburtos jaunimo bendruomenės narių. „Kai man užmovė žiedą, aš nesusivaldžiau ir pakėliau ranką, norėjau parodyti jį vaikams. Jie šaukė, plojo, džiaugėsi“, – prisimena vienuolė.

Labai teisingą klausimą sesuo Juozapa užduoda kritikams ir smerkėjams: „Kam turiu ką įrodinėti, kad gerai kažką darau, kas man tinkama? Tu pasirenki gyvenimą, kuri jį laisvai, nes esi laisvas. Niekam nekenki ir dar sukuri pridėtinį gėrį.“ O kodėl žmonės sunkiai renkasi dabar dvasinius pašaukimus? Nes nėra akcentuojama tai, ką tu gauni, o tik tai, ko netenki. „Atsiveria gyvenimas, kai pasirenki laisvai. Aš laisvai pasirinkau, to net mano tėvai nesupranta, nes jie nėra tikintys.“

O dar ta mūsų baimė išsiskirti ir prisiimti atsakomybę. Tai sutrukdo padaryti gerą darbą, pagelbėti kitam. „Ką pagalvos, jei pakelsi šiukšlę, padėsi nukritusiam. Šitą baimę matau ir jaunimo akyse. Vaikus siaubas ištinka, ką apie juos pagalvos, todėl negali pranešti ir apie patyčias, smurtą. Bet kurti geresnį gyvenimą čia ir dabar tik taip ir įmanoma. Baisu, kad esame tiek nusigyvenę, jog žmogus nustemba, susigraudina, jeigu sulaukia pagalbos ar paramos“, – patirtimi dalijasi moteris.

„Esu jaunimo ugdytoja“

Sesuo Juozapa papasakojo, kaip ėmėsi darbo su jaunimu: „Ilgai svarsčiau, ką rinktis, kad gyvenimas būtų prasmingas. Sugalvojau, kad noriu vyro ir 5 vaikų, melsdavausi, kad tai išsipildytų. Paskui skaitydama Evangeliją radau: „Kas iš jūsų dėl manęs paliks viską – gaus šimteriopai“. Supratau, gausiu 500 vaikų, pajutau, jog turiu pašaukimą būti visų vaikų seserimi, motina, drauge.“

Vienuolė sukūrė jaunimo bendruomenę „Dievo karalystė čia pat“, kur dalyvauja apie 50 jaunuolių. „Kai kūriau prieš 4 metus, tikslas buvo sukurti vietą, kur paaugliai būtų saugūs augti ir bręsti, pažinti savo galimybes, mokytis dovanoti save kitiems, mokytis kurti sveikus, saugius santykius. Kitas tikslas buvo padėti patirti Dievo tikrovę: kaip Jis veikia, kur Jis yra gyvenime, kad Jis yra draugas. Dabar esu jaunimo ugdytoja, neformaliojo ugdymo organizatorė.“

Su vaikais sesuo Juozapa susipažįsta per katechezę, o paskui kai kurie iš jų įsitraukia į bendruomenės veiklą. Viena sritis – socialiniai projektai, su seneliais ir vaikų namuose.

„Jaunimas mokosi būti socialiai jautrus. Mokykla, deja, to nemoko, ten išmokoma konkuruoti, pralenkti kitus, lipti per galvas, pirmauti, nes tik tada esi šaunus. O mes mokome pasilenkti prie silpnesnio, padėti, užjausti.“ Kita veiklos kryptis – religinė: rekolekcijos, susikaupimo dienos, evangelizacijos mokykla.

Sunku pasverti darbą ir rezultatus

Toks jau tas ugdymas – rezultatus pamatyti sunku, ir tai nevyksta greitai.

„Dabar jaunimas mažai save pažįsta realiai. Jie tik žino klišes apie save: kas turi būti, ką turi mėgti, ką privalo veikti.“ Tai sesuo Juozapa patyrė bendraudama su jaunimu. „Liūdina, kai matau, kad vaikai nežino, jog jie geri. Jiems nepasakė, nepatyrė iš suaugusiųjų, kad yra gražūs, gabūs ir geri. Jie mano, kad turi tos meilės kažkaip nusipelnyti. Klaiku tai, kad jie neturi gyvenimo džiaugsmo, ir mes su ta konkurencija iš jų tai pavogėme. Aš jiems sakau: „Atsipalaiduokit, džiaukitės gyvenimu, šviečiančia saule. Nesikamuokit taip dėl tų mokslų, gerų pažymių.“

Pas mus klesti sėkmės kultūra: vertingas esi tik tada, jei sėkmingas. Taip ir iš žiniasklaidos atrodo. Tos varžybos jau nuo darželio prasideda ir labai gadina vaikams gyvenimą. O paaugliai šeimoje ir mokykloje turi patirti, jog gali klysti ir nebus atstumti. Jeigu neleidžiama klysti, tada tampama lėlytėmis, kurios yra tokios, kaip kitiems reikia ir kitiems patogu. Neklysdami, nebandydami negalime rasti savo tikrojo kelio.

Sesuo Juozapa pastebi, kad turime labai mažai tikrų ugdytojų, mokytojų iš pašaukimo, kurie kuria santykį su mokiniu, o ne komanduoja. „Klausiu vaikų, kiek tikrų mokytojų yra jų mokyklose. Randa vieną du, ne daugiau. Tai tokie pedagogai, su kuriais vaikai jaučiasi gerai, gerbia juos, nes šie normaliai bendrauja. Dauguma mokytojų motyvacijai naudoja gąsdinimą, kad neišlaikys egzaminų, neįstos ir tada eis griovių kasti...“

Daug gražių žodžių išgirdau iš jos lūpų apie jaunimą – koks gabus, geras, gražus, tik bėda, kad to nežino, nuvertina save. Sesuo Juozapa taip gali kalbėti, nes turi dovaną išklausyti. Žmonės jai atsiveria.

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt